REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
21
Senjorai keliauja (nuotr. Fotolia.com)

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas šiemet švenčia 20 metų, jį 1995 metais įkūrė Nepriklausomybės akto signataras Medardas Čobotas. Šiuo metu universitetas turi 11 fakultetų ir 1,5 tūkstančio klausytojų, kurių vyriausia Onutė šiemet švęs 90 metų jubiliejų.

21

Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas šiemet švenčia 20 metų, jį 1995 metais įkūrė Nepriklausomybės akto signataras Medardas Čobotas. Šiuo metu universitetas turi 11 fakultetų ir 1,5 tūkstančio klausytojų, kurių vyriausia Onutė šiemet švęs 90 metų jubiliejų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak dabartinės universiteto rektorės dr. Zitos Žebrauskienės, universiteto senjorai yra itin žingeidūs ir turi begales klausimų.

REKLAMA

„Mėgstu sakyti, kad mes šiame universitete ieškome atsakymų į klausimus, kurie nebuvo atsakyti sovietmečiu. Galbūt anuomet nebuvo galimybių arba buvome nemotyvuoti tam. Daugiausia klausytojų – išsilavinę žmonės: gydytojai, buhalteriai, inžinieriai, politologai, istorikai. Pastebimas didžiulis susidomėjimas Lietuvos istorija, jos žinių trūko mokyklose, o ir tos buvo propagandinės, tada dabar studijuojame Lietuvos istoriją nuo mamuto iki cepelinų“, juokaudama kalba universiteto rektorė.

REKLAMA
REKLAMA

Kokio amžiaus žmonės gali studijuoti universitete?

Virš penkiasdešimt metų, o žmonėms su negalia amžiaus cenzo nėra. Paskaitos vyksta Edukologijos universitete.

O kiek trunka mokslai?

Kiek nori, kad ir visus dvidešimt metų. Pagal klausytojų poreikius sudaromos programos rugsėjo pradžioje, atsižvelgiama, ko jie pageidauja, kokių tematikų norėtų. Aišku, fakulteto dekanai turi ir savo planų. Pavyzdžiui, kultūros fakultetas – ten užsiėmimai vyksta jau pagal sudarytas programas. Vyko trejų metų, o dabar jau patvirtino šešerių metų programas, nes siekiama, kad nebūtų metai iš metų tos pačios paskaitos. Pirmokai klauso vienokias paskaitas ir užsiėmimus, antrokai – jau kitokius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paskaitos vyksta du kartus per mėnesį, kas antrą savaitę. Be to, būna įvairių užsiėmimų: aerobika, meditacija, įvairios ekskursijos ir kelionės, neseniai atsidarė diabeto mokykla. Vyksta rimti užsiėmimai. O štai neseniai vyko pedagoginė psichologinė konferencija „Senjoras šeimoje ir visuomenėje“.

Jei pasirenka daugiau dalykų – tai dažniau nei du kartus per mėnesį lankosi?

Būna tokių, kurie sėdi nuo ryto iki vakaro ir taip kiekvieną dieną. Skaičiau paskaitą sveikatos fakultete, žiūriu, pasibaigė paskaita, o pusė auditorijos neina. Sėdi.

REKLAMA

Yra tokia Onutė (jai 90 metų bus šiemet spalį), ji vyriausia. Klausiu: „tai ko čia, Onute, dabar sėdi?“, o ji sako: „laukiu politologijos paskaitos“. Onutė studijuoja tikriausiai nuo pat universiteto pradžios. Ji lanko tautodailės, sveikatos, politologija paskaitas ir, man regis, dar ir chore dainuoja.

Neseniai visi buvome operoje – gražu žiūrėti – senjorai su lazdelėmis, bet pasipuošę, smagūs, linksmi susirinko. Ir visur taip. Dabar du autobusai išvažiavo į Anykščius, dar važiuos į Šveicariją, Maltą, Graikiją, buvome Baltijos jūros kruize, aplankėme Stokholmą. O 15 senjorų grupė lankėsi ir Amerikoje.

REKLAMA

O kaip yra su finansavimu, senjorai patys turi susimokėti?

Be abejo patys, mūsų universiteto niekas nefinansuoja. Dirbame savanorystės principu. Visi savanoriai.

Paskaitų metinis mokestis buvo 25 litai, dabar bus 10 eurų. Prieš du metus buvau Amerikoje visą mėnesį su 15 senjorų. Tačiau mes pasirenkame ne patį lengviausią variantą, kuris būna brangiausias. Pati kelionė su persėdimais, žiūrim kaip pigiau, atidžiai renkamės viešbučius. Taigi, ši kelionė kainavo apie 9 tūkstančius litų vienam žmogui mėnesiui. O jau kiek mes pamatėme – visi rytų miestai, vakarų kanjonai, nacionaliniai parkai, susitikimai su Amerikos lietuviais. Labai turininga ir įdomi kelionė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beje, liepos mėnesį senjorų grupė važiuojame į Norvegiją, vėliau iš kelionių įspūdžių darome parodas.

Ar didelis skirtumas tarp Amerikos ir Lietuvos lietuvių?

Jie mus pamatę nustebo. Sako: „iš kur jūs tokie atsiradot spalvingi ir žingeidūs?“, nes, kai atvažiuoja į Lietuvą, pastebi, kad mūsų senjorai apsirengę tamsiai, nepatenkinti, niurzgekliai. Amerikos lietuviai save vadina „dipukais“. Šis žodis apibūdina tuos, kurie prieš karą, karo metu, išvažiavo iš Lietuvos. Tačiau jie stengiasi išsaugoti lietuvybę, labai myli Lietuvą. Tad buvo maloniai nustebinti mus pamatę.

REKLAMA

Mūsų senjorai, kurie mokosi pas mus, – jie skiriasi nuo visų kitų senjorų. Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto direktorius, gydytojas, sako: „trečiojo amžiaus universiteto klausytojai yra saulės vaikai, jie visada šypsosi ar saulė šviečia, ar lietus lyja, jiems ir valdžia gera ir viskas gerai. O tie, kurie yra niurzgekliai, – jiems ne pakeliui su mumis“.

O būna niurzgeklių, kurie atėję į Jūsų universitetą pasikeičia?

Jei ateitumėte pas mus rugsėjo pradžioje pamatytumėte kokia eilė nusidriekia iki pat gatvės norinčių patekti, tada kai kurie ir pradeda niurzgėti: „tai kaip čia yra, kodėl negali daugiau dirbti?“. Tačiau mes iš karto sakome, kad mums su niurzgekliais visiškai ne pakeliui.

REKLAMA

Pavyzdžiui, mūsų mokslo metų atidarymas Edukologijos universitete – salė pilna, atsisėsti nėra kur, ir vėl pradeda niurzgėti kas, o mes sakome: „nepatinka – neikit“. Tačiau būna ir tokių, kurie pas mus atėję išsigydo depresiją, lengviau pamiršta netektis, ir paskui sako, kad kodėl anksčiau čia neatėjau.

Vyresnio amžiaus žmonės kartais sako, kad jau „ne tas amžius mokytis“, tačiau Jūsų klausytojai gali paneigti tokį požiūrį.

Mes turime užsienio kalbų fakultetą – 28 grupės (anglų, vokiečių, prancūzų) ir žmonės išmoksta kuo puikiausiai. O kai parvažiuoja iš užsienio labai džiaugiasi, kad gali perskaityti reikiamą informaciją, apsipirkti parduotuvėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aišku, yra ir tokių skeptikų, kurie sako: „kam jūsų tiems senjorams užsienio kalba, ką jie su angelais kalbės?“. Tačiau kiek yra gyvenančių užsienyje anūkų, marčių ir žentų užsieniečių su kuriais bendraujama. Šiais metais viena moteris pasakoja: „studijavau anglų, o dabar eisiu mokytis prancūzų, nes sūnus vedė prancūzaitę ir man reikia susikalbėti.“. Čia žmonės ateina motyvuoti ir norintys išmokti.

Būna ir taip, kad vaikai skambina dėl savo tėvų, kurie neseniai išėjo į pensiją ir labai stresuoja. Vaikai juos atveža iš kitų miestų, kartu su jais pabūna pirmas paskaitas. O paskui senjorai susiranda draugų, bendraminčių.

Žmonės, kurie čia ateina, – žinios jiems nėra pirmoje vietoje, labiau juos čia atveda noras bendrauti, susitikti. Ir iš tiesų čia užsimezga labai gražių draugysčių, kai žmonės visą gyvenimą nepažįstami, tačiau čia jie atranda vieni kitus – kartu keliauja, eina į spektaklius, parodas, kitus renginius. Mes švenčiam įvairias šventes kartu, užsisakom kavinę, būna ir šokių. Štai sykį net iki trečios nakties šokom – tai tos kavinės jaunos virėjos į mus žiūrėjo kaip į kažkokius keistuolius. Čia visi laimingi, nes suranda savo vietą, suranda savo nišą. Ir tokių pabambančių jau labai mažai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų