Visų pirma, žodis „vėl“ šiame klausime nėra labiausiai tinkamas. Liberalios valdžios Rusijoje dar nebuvo. Liberalizmas – tai politinis ir ekonominis judėjimas, kuris:
- Politikoje naudojasi bet kuria politika, kuri gali prisidėti prie individo progreso, nepriklausomybės ir iškeliant jo interesų viršenybę virš bet kurių kitų politikos subjektų (tarp jų ir nacijos, klasių, valstybių ir pan.); tikėjimas vieninteliu teisingu žmonijos – humanizmo ir visuotinio bendradarbiavimo vystymosi keliu; gyvenimo kokybės ir jo trukmės didinimo, kaip pagrindinio politikos efektyvumo rodiklio kėlimas; teisių lygybė, plačios asmeninės teisės (leidžiama viskas, kas nepažeidžia kito asmens laisvių) ir netarpiškas įstatymų paisymas, kurie yra vieši ir atvirai formuluojami, sukurti konkurencinės diskusijos keliu remiantis sutarimu su daugumą, tačiau gerbiant ir mažumas; priešprieša bet kokioms nelygybės formoms, kaip pagrindinė valdžios užduotis.
- Ekonomikoje pagrindas yra laisva rinka (tai yra santykiai tarp ūkio subjektų yra analogiški santykiams tarp individų liberalioje politikoje), kuri pasireiškia laisva ir sąžininga konkurencija, protingu minimumu apribojimų, savireguliacinėmis rinkomis, kaip ekonominio vystymosi pagrindu, valstybės funkcijų sutraukimu iki tų, kurių rinka negali pati įgyvendinti pagal savo apibrėžimą; faktiškai liberalizmas valstybei palieka žaidimo makrotaisyklių kūrėjo rolę ir reikalauja iš jo atsakomybės už šių taisyklių efektyvumą, atsisakydamas matyti valstybę kaip ekonominį agentą bet kuria prasme.
Rusijoje dažnai klaidingai „liberalais“ vadina jėgas, kurios valdė šalį paskutinį XX a. dešimtmetį. Be jokios abejonės, nei „mokesčių aukcionai“ (1995-aisiais vykdytas Rusijos valstybinio turto išpardavimas, kurio metu už juokingas sumas į privačių bankų rankas pateko didžiosios Rusijos pramonės ir gamtos resursų perdirbimo įmonės, – red. past.) nei mokesčių restrikcija, nei politinio proceso profanacija, nei korumpuotos valdžios ir teisėsaugos formavimasis tuo metu, jokiu būdu neleidžia tuometinės valdžios vadinti liberalia. Tiksliau tuometinę ideologiją politikoje galima būtų pavadinti minkštuoju kaudilizmu (terminas atsiradęs stebint Lotynų Amerikos šalių valdžios formavimąsi), o ekonomikoje – šiuolaikinę susiskaldžiusio feodalizmo atmainą su Sovietų Sąjungos palikimu ir gamtos resursais, kaip feodalinės rentos bazę. Pastarųjų 15 metų evoliucija – tai ne kelias nuo liberalizmo prie totalitarizmo, o judėjimas nuo minkštojo kaudilizmo prie griežtesnio ir nuo susiskaldžiusio feodalizmo prie feodalinės vienybės.
Rusijoje taip pat dažnai „liberalais“ vadina vieną iš dabartinės valdžios oponentų grupių, kurios aktyviai kovoja dėl Rusijoje neegzistuojančios realios konkurencijos politikoje, pasireiškiančios lygiomis galimybėmis įvairioms politinėms grupėms pasiekti rinkėją ir kapitalą, galimybių. Tačiau tokie „liberalai“ dažnai turi diametraliai priešingus požiūrius iš esmės visose likusiuose liberalizmo klausimuose, ir daugelis jų dažnai yra absoliučiai nepriimtini oponentams ir nėra pasirengę bendradarbiauti, kas iš esmės neatitinka liberalumo idėjai.
Realių liberalizmo pasekėjų Rusijoje yra labai mažai, ir jų politinis balsas dingsta opozicijos šauklių nesutarime ieškant kelių į valdžią, o klaidingas (arba tikslingas) pastarųjų vadinimas liberalais, deja, plačiųjų masių akyse diskredituoja pačią liberalumo idėją.
Jeigu Rusijoje, nepaisant visko, tikrieji liberalai ateitų į valdžią, jie be jokių kalbų pabandytų iš pagrindų performuoti valstybės funkcionavimo sistemą ir ekonominius santykius šalyje. Reformos prasidėtų nuo teismų sistemos, teisėsaugos ir saugumo vidaus sistemų – jos privalo tapti nepriklausomomis, efektyviomis, objektyviomis ir griežtai vykdančiomis įstatymą. Paraleliai būtų vykdoma plataus masto įstatymų bazės humanizavimo, supaprastinimo, unifikacijos su išsivysčiusių šalių teisine sistema, reforma. Ekonominės sistemos reforma pasižymėtų ženkliai sumažinta valstybės įtaka, dėmesio lygioms teisėms ir laisvai konkurencijai, maksimalaus pasitikėjimo Rusija, kaip rinka, siekimas, taip pat ir Rusijos viduje – tarp ekonomikos subjektų. Išorės politikoje šalis pradėtų laikytis griežtai pragmatiško kurso (mes neturime draugų, tačiau turime interesų), tačiau tuo pačiu, be išlygų laikytųsi tarptautinių pripažintų normų ir remtųsi politikos, galinčios inicijuoti (arba neleidžiančios to išvengti, kur yra bent menkiausia galimybė) karinius konfliktus ir kitas gyventojų pragyvenimo kokybę galinčias sumažinti formas, atmetimo taisykle. Be to (priešingai propagandoje dažnai pasitaikantiems pareiškimams) liberali išorės politika neleis apgaulingai teigti, kad Rusiją supa kokie nors filantropai sponsoriai, o šalys, kurios kovoja dėl savų interesų, kartais – neetiškais ir netgi neteisėtais metodais. Stipri ekonominė pozicija, teisinga integracija į pasaulinę rinką, ilgalaikio ir konkurencingo šalies išskirtinumo susiformavimas taptų patikima Rusijos piliečių interesų gynyba – kartu derinant (ir tik derinant) karinių pajėgų patikimumą ir adekvačią gynybą tiek prieš lokalias, tiek ir prieš globalias grėsmes.
Aukščiau minimos reformos turėtų privesti prie greito kelių elito blokų, išsakančių skirtingas politines ir ekonomines ideologijas, susiformavimo, ir tikros konkurencijos dėl valdžios atsiradimo. Visiškai tikėtina, kad pasibaigus valdymo laikotarpiui liberalai užleistų valdžią opozicijai – ir tai būtų vienas iš pagrindinių liberalizmo laimėjimų.
