REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
33
M. Starkaus ir V. Radzevičiaus nuotykiai senojoje Japonijos imperijos sostinėje Kiote (nuotr. asm. archyvo)

Keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius siunčia linkėjimus iš tolimosios Japonijos ir dalinasi naujausiais kelionės įspūdžiais.

33

Keliautojai Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius siunčia linkėjimus iš tolimosios Japonijos ir dalinasi naujausiais kelionės įspūdžiais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Šis, mūsų jau dešimtas projektas, matyt yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau - jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais - vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro.

REKLAMA

Vakar gavome kvietimą. Mūsų bičiulis, su kuriuo susipažinome Tokijuje, vėdarų šventės baro savininkas,sužinojęs, kad atvykome į Kiotą, pakvietė susitikti. Jau buvome susidėlioję planus savaip, tačiau atsisakyti nemandagu. Tik laiko ir vietos suderinti vis nepavykdavo.

Galų gale viskas baigėsi tuo, kad jis paprašė mūsų atvykti į vieną uždarą miesto geišų rajone esantį klubą. Mūsų ten jau lauks. Skamba patraukliai, todėl po kurio laiko, šiaip ne taip atradome reikalingas duris. Visiškai nesiskiriančias nuo savo kelių dešimčių kaimynių šalia.

REKLAMA
REKLAMA

Vos patekę vidun pamatėme prieblandoje paskendusią švarią, kuklią ir tylią patalpą, nedidelį kambarį, kuriame buvo kelios kėdės šalia baro ir maža vaza su kažkokia džiovinta gėle.

Viskas. Tiesa, už baro, ant kurio nebuvo pasėtas nei vienas butelis, ar taurė, stovėjo nedidukė moteris ir šypsojosi. Supratome, kad ji mūsų jau laukė. Kvailai išsišiepę sustingome ir mes, nežinodami ką dabar daryt.

Dama, kuri, kaip netrukus paaiškėjo ir buvo šio klubo savininkė, greitai išsprendė susidariusią nejaukią situaciją, pasiūlydama logišką jos sprendimą – pakvietė prisėsti. Gerai. Kas toliau? O gi apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis, tada mums pasiūlė vyno.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prancūziško. Su viskuo sutikom nesimaivydami. Dar po keliolikos minučių, kai taurės jau buvo tuščios, o tyla ir damos klausiamas spoksojimas į mus jau vėl vertė jaustis nesmagiai, paklausėme, kur mūsų draugas. Ji ženklais atsakė, kad jo nebus.

- Tai ką mes čia veikiame?

- Jis jus vaišina vynu. – Atsakė japonė.

- Ačiū, labai skanu. Tai ar galėtume tuomet jau eiti? – paklausiau, slapčia tikėdamasis, kad dama pradės protestuoti, o tuo pačiu metu iš kitos, kokios slaptos patalpos pasipils geišos ir puls džiuginti mus savo poezija, šokiu ir garsiuoju bendravimo menu.

REKLAMA

- Taip, galite eiti, buvo malonu susipažinti, dėkoju, kad atvykote. – akimirksniu fantazijas negailestingai suspardė šeimininkė. Pakilom.

Geišų mes matėme, tačiau nedaug. Baltais veidais su kokiu pasiturinčiu ponu jos iš prabangių limuzinų šmurkštelėdavo tiesiai į vieną iš nedidelių klubų ir tiek žinių. Užtat gatvėje vaikščiojo daugybė spalvingais kimono pasipuošusių japonių, kurios suteikė nuostabią atmosferą visam tam žmonių, gyvybės, nerūpestingo šeštadienio vakaro šurmuliui ir labai džiugino viskuo, ką mato vis dar niekaip neatstebinčias akis“.

REKLAMA

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų