REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sovietiniai Lietuvos rašytojai – tarp lazdos ir meduolio

 Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas

Sovietams pakankamai nusipelnę rašytojai turėdavo teisę dažniau sakyti „Lietuva“, – laidoje „Nelaisvės anatomija“ teigė daktaras Rimantas Kmita, vienas iš knygos „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ sudarytojų. Sovietų Sąjungoje rašytojams, kaip ideologinio fronto darbuotojams, buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vienas TSRS lyderių Nikita Chruščiovas yra juos pavadinęs „artileristais, pravalančiais smegenis kam reikia.“

Po didinamuoju stiklu

Tomas Čyvas. Taigi, ėjote kalbinti gyvų personažų?

Rimantas Kmita. Ėjome užrašyti pokalbių su įvairiausiais literatūros žmonėmis. Rašytojai jau yra nemažai pasakę apie save, daugelis jų yra išleidę memuarus, dienoraščius ir pan. Mums rūpėjo ne tik rašytojai, bet ir visi kiti literatūros dalyviai. Ir bibliotekininkai, ir literatūros mokytojai, ir redaktoriai, vertėjai, renginių vedėjai. Nes literatūra sklido ir provincijoje, renginiai turėjo didžiulį pasisekimą – salės buvo pilnos. Žodžiu, norėjosi užrašyti liudijimų apie tai, kaip ta literatūra iš tikrųjų gyvavo, kaip ji plito. Apie pačius rašytojus – kaip jie į tą literatūrą atėjo, kokie konkrečiai žmonės atvedė. Kas parašė rekomendacijas, teigiamas recenzijas? Kaip susipina tam tikros grupės, kurios paskui viena kitą palaiko ir veikia literatūroje?

Donatas Valančiauskas. O buvo kažkokie kriterijai? Pvz., į šį namą Mildos gatvėje eisiu, o į Antakalnio g. 6 – neisiu, nes man tame kumetyne gyvenantys rašytojai patinka, o tame nepatinka?

REKLAMA
REKLAMA

R.K. Mes įrašėme 65 pokalbius. Žiūrėjome, kad būtų pasisakę pripažinti rašytojai, taip pat tie, kurie anuo metu galbūt jautėsi nepripažinti. <...> Kai sėdi archyvuose, randi įdomių dokumentų, norisi pakalbėti apie tai, kas už tų dokumentų, už tų protokolų iš tikrųjų vyko.

REKLAMA

D.V. Kas per reiškinys buvo LTSR rašytojų sąjunga? Tai kūrybinis susivienijimas, profsąjunga ar vis dėlto tam tikras „aptvaras“, diriguojamas iš KGB, GLAVLIT’o, CK?

R.K. Geras klausimas. Dar niekas nėra tyrinėjęs visų dokumentų, protokolų, kokia buvo jos struktūra ir kaip ji veikė. Man atrodo, kad tai buvo viskas, ką paminėjote. Buvo ir profsąjunga, nes per rašytojų organizaciją gaudavai butus ar kitas privilegijas, aišku, įrodęs lojalumą ir patikimumą. Buvo, aišku, ir kontrolės įrankis. Juk pačioje rašytojų sąjungoje buvo svarstomi ir rankraščiai, ir patys rašytojai, jų elgesys. Ypač stengtasi pritraukti jaunuosius rašytojus, suteikti jiems tam tikrų privilegijų sykiu taip juos auklėjant. Viena tokia situacija aprašyta mano knygoje.

REKLAMA
REKLAMA

Iš kur žmonės sovietmečiu gaudavo knygų, esančių spec. fonduose? Pavyzdžiui, Danutė Kalinauskaitė pasakojo, kaip į rašytojų sąjungą stojo pačiais paskutiniais metais, įkalbėta Vaidoto Daunio, vien dėl to, kad rašytojai turėjo teisę užsisakyti knygas iš katalogų per „Versmės“ knygyną. Tokių knygų nebuvo galima gauti, jos buvo leidžiamos Sovietų Sąjungoje palyginti nedideliu tiražu. Žodžiu, organizacija, kaip turbūt ir kitos, veikė „lazdos ir meduolio“ principu.

„Dirbo Lietuvai“

D.V. Per ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės tiktai vienas rašytojų sąjungos narys, a. a., Romualdas Granauskas prisipažino, verkė, mušėsi į krūtinę, kad skundė savo kolegas. Dėl to buvo daugelio jų nesuprastas, neįvertintas ir užmirštas. Iš jo net pasišaipydavo – kaip jis čia dabar taip ėmė ir padarė. Visi kiti, paskaičius jūsų darytus interviu, atrodo jei ne šventieji, tai bent palaimintieji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

R.K. Tai buvo vienas įdomiausių dalykų. Aš irgi nemažai apie tai galvojau. Kai R.Granauskas tą padarė, buvo gera proga visiems – imti ir padaryti tokią savanorišką liustraciją. Paskui buvo rinkimai, pasikeitė politinė atmosfera, grįžo valdžia (1992 m. spalio 25 d. daugumą Seimo rinkimuose laimėjo komunistai), ir visi manė, kad to neverta daryti. Ir dabar net užduoti klausimą – kodėl stojote į partiją, kodėl pradėjote tokią karjerą – kažkaip nepatogu.

Teko stažuotis ir dalį disertacijos rašyti Rytų Vokietijoje. Ten yra leidinių, kur kalbinami partiniai funkcionieriai, jų klausinėjama. Ir jie apie tai kalba, ir tai savaime suprantama, ir nėra įžeidimas žmogaus apie tai klausti. Tai rodo visiškai kitokią visuomenės būklę. Rytų Vokietija buvo ne tik išlaisvinta nuo sovietų, bet ir prijungta prie Vakarų Vokietijos, prie jos socialinės struktūros. Pas mus visiems reikėjo herojiško pasakojimo. Tokiam pasakojimui, kaip „mes dirbome Lietuvai“, čia susidarė labai geros sąlygos.

REKLAMA

D.V. Net Algirdo Mykolo Brazausko knyga taip vadinosi.

R.K. Iš čia toks posakis ir atsirado.

T.Č. Nuo to, kiek būdavai artimas „imperatoriui“ priklausė, kiek kartų GLAVLIT’as leis paminėti žodį „Lietuva“?

R.K. Taip. Geriausias pavyzdys turbūt yra Eduardas Mieželaitis, kuris apskritai buvo beveik nekontroliuojamas ir galėjo daryti ką nori. Ir iš dalies tikėjo tuo, ką daro, nes jau nepriklausomybės laikais išėję dienoraščiai rodo, kad jis nuoširdžiai manė, jog visiems jo poezija patinka. Jis buvo nusivylęs ir įsižeidęs, nes paaiškėjo, kad visi melavo, buvo su juo nenuoširdūs.

D.V. Tauta nesuprato sielų inžinieriaus.

R.K. Taip. Justino Marcinkevičiaus atvejis, manau, irgi toks pat. Trilogija apie Lietuvos istoriją, „Pušis, kuri juokiasi“ ir ankstyvieji rinkiniai, kuriuose iš esmės yra ta pati programa, kaip ir E.Mieželaičio. Jie buvo kolegos, po XX partijos suvažiavimo vykdė programą, kur reikėjo parodyti tokį galingą, laisvą, viską valdantį komunistinį žmogų. Tą ir darė. Lenino premiją gavo E.Mieželaitis – kaip vyresnis ir daugiau nusipelnęs.

REKLAMA

Nuo rankraščio iki spaustuvės

D.V. Mėgdavau skaitydamas knygas atsiversti metriką. Ten būdavo dvi datos: „duota rinkti“ ir „pasirašyta spaudai“. Tarp jų būdavo gana ilgas laiko tarpas.

R.K. Leidykla turėdavo leidinį įtraukti į planus, juos nusiųsti į Maskvą, kad patvirtintų. Procedūrų leidžiant knygą būdavo labai daug.

D.V. Vadinasi, jaunasis rašytojas, debiutuojantis su pirmąja knyga, būdavo visapusiškai patikrinamas: ištyrinėjami draugai ir giminės, patikrinama, kur vaikšto, kokiose kavinėse sėdi, apie ką mąsto...

R.K. Ir anuomet būta laikinų atšilimų – T.Venclovą išleido. Bet paskui jo kaip tik ir nepriėmė į rašytojų sąjungą, nors galėjo priimti, kriterijus atitiko – buvo išleidęs dvi knygas apie raketas ir apie mokslą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

D.V. Sovietinė visuomenė buvo kaip reikiant „sunomenklatūrinta“: nomenklatūra moksle, sporte, mene. O rašytojų sąjungos narys – nomenklatūros atstovas ar ne? Juk patekęs ten prisitaikai, turi šiokius tokius „antpečius“, esi išleidęs ne tik tas dvi knygas, bet ir trečią, o ketvirta galbūt pasirodys kietais viršeliais...

R.K. Manau, priklausė nuo to, ar jis pats jautėsi nomenklatūros dalimi, kiek tuo naudojosi. Kai kurie žaidė dvigubus žaidimus: stengėsi atrodyti lojalūs valdžiai, bet literatūriniuose renginiuose bandė prieš ją pasisakyti, kad pelnytų publikos simpatijas.

Savilaidos Lietuvoje nebuvo

D.V. Įsivaizduokime, kad dvigubus žaidimus žaidžia koks nors Venjaminas Jerofejevas Rusijoje. Jis išleidžia savo knygutę, leidyklos vietoje ten parašyta „Samizdat“. Juk anuomet knygos taip paprastai negalėjai išleisti: reikia surinkti, atspausdinti. Kiek laiko slėptis? Knyga išleidžiama, plinta nuorašais, kopijuojama, galiausiai pasiekia Vakarus. Toks dalykas kaip savilaida , išskyrus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, Lietuvoje egzistavo? Gal galėtumėte išvardyti kūrinius arba autorius?

REKLAMA

R.K. Buvo išsiųsta gal pora pjesių į Ameriką – J.Glinskio, K.Sajos. Bet literatūrinė savilaida neegzistavo. Buvo pogrindinių žurnalų, kuriuose pasirodydavo vienas kitas Kalanavičiaus ar Puišytės eilėraštis.

T.Č. O toks reiškinys kaip rašymas „į stalčių“?

D.V. Vieną atvejį, regis, prisimenu: a. a. R.Gavelis prieš pasirodant „Vilniaus pokeriui“ pasakojo, kad rašė sovietiniais laikais, slėpė lagamine ir prieš miegą nešdavo tai vieniems, tai kitiems kaimynams pasaugoti. Kas dabar pasakys, ar taip buvo iš tiesų, ar tai pirmoji labai sėkminga viešųjų ryšių akcija Lietuvoje. O daugiau tokių kūrinių mes turime?

R.K. Gal kai kurie V.Bložės kūriniai, bet sunku pasakyti, kiek jie redaguoti vėliau, kiek rašyti tuo metu. Tokių rankraščių, kurie būtų išsiųsti į užsienį ir publikuoti, kaip daryta Rusijoje, nebuvo. Tai turbūt Sąjūdžio ar pirmųjų nepriklausomybės metų mitologija. Kitas dalykas – tie kūriniai, kurie pereidavo leidyklos cenzūrą ir pasirodydavo, Maskvoje galbūt nebūtų išleisti. Tarkime, S.Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“ ar T.Venclovos eilėraščiai, ar I.Mero „Striptizas“, kurį išspausdino „Pergalė“, bet jam iš karto buvo pasakyta, kad knygos nebus. Tai buvo vienas pretekstų emigruoti. Kai buvo šiek tiek laisviau, buvo galima ir oficialiu keliu išleisti knygas. Bet irgi tam reikėjo daug žaidėjų? Leidyklos vadovai turėjo užsakyti vidines recenzijas, kad parašytų teigiamas ir kad parašytų, jog tomis antisovietinėmis knygomis rašytojas tarnauja komunizmo statybai. Tai turėjo būti „prastumta“ ir Maskvoje tvirtinant planus. Visą laiką toje grandinėje galėdavo kas nors „iššokti“, ir tada viskas sustodavo.

REKLAMA

D.V. Rusų rašytojo emigranto S.Dovlatovo prisiminimuose teko skaityti, kad tarp nonkonformistiškai nusiteikusių jaunųjų Peterburgo rašytojų sklandė gandai, jog Baltijos šalyse lengviau spausdintis: leidžiami stori literatūriniai žurnalai rusų kalba, o vietos rašytojų sąjungas gano vyr. leitenantai, tuo tarpu Maskvoje ar Peterburge – generolai. Ar tyrinėdamas tą laikotarpį pastebėjote, kad rašytojų kaimenę gano žemo rango piemenys, ar vis dėl to tai yra mitas?

R.K. Man į galvą šauna įvairių pavyzdžių, kurie galėtų tai ir patvirtinti, ir paneigti. Daug kas važiuodavo į Sankt Peterburgą, ir pats T.Venclova ten pragyveno gana ilgai. O koks nors Rimas Burokas bandė čia gyventi laisvai, tarsi jokios sistemos nebūtų. Josifas Brodskis atvažiavo čia ir susirado daug draugų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pvz., E.Mieželaičio „Žmogus“ pirmiausia buvo išleistas Maskvoje rusiškai, nes čia jo nenorėjo leisti. Fotografas R.Rakauskas siuntė savo darbus į tarptautinį konkursą, LTSR GLAVLIT’as išbrokavo ir pasiuntė ataskaitą į Maskvą neva nuotraukos „žemo meninio lygio“. Iš Maskvos atėjo atsakymas, kad ne jūsų reikalas nustatinėti meninį lygį, jūs turite žiūrėti, kad nebūtų viešinamos valstybės paslaptys. Taigi, ir su Maskva buvo žaidžiama. Kartais ji „nuleisdavo ant žemės“, kartais žiūrėdavo laisviau. Vietos biurokratai dažnai apsidrausdavo sakydami, kad „ten nepraleis“.

Gerų knygų medžioklė

T.Č. Kokios dviprasmiškos situacijos iškildavo gaunant knygas?

R.K. Buvo nemažai ir legaliais būdais gaunamų knygų. Pvz., V.Rubavičius pasakojo, kaip per tarpbibliotekinį abonementą užsisakydavo šiuolaikinės filosofijos ir sociologijos knygų – Heidegerį, Rikiorą, Makintairą.

REKLAMA

T.Č. Kurių paprastoje sovietinėje bibliotekoje negausi?

R.K. Jų buvo galima atsisiųsti iš Maskvos. Per antikvariatus būdavo galima gauti tarpukario spaudos. Bet turėdavai ten lankytis, kad tave pažinotų. Žmonės papasakoja keisčiausių dalykų. Tarkime, A.Gailius pasakojo, kad F.Nyčę, kuris buvo įtrauktas į visus juoduosius sąrašus, gavo vokiečių kalba atvirame universiteto fonde. Dar siųsdavo knygas paštu ir kai kurios ateidavo, pvz., A.J.Greimas, siųsdamas K.Nastopkai arba S.Žukui knygas, jas aprašydavo, kam siunčia.

T.Č. O būdavo taip, kad autorius geras, o staiga kažką padaro ir yra „nurašomas“ – dingsta iš prieinamų fondų, apie jį tylima?

REKLAMA

R.K. Čia buvo to meto bendra tvarka, o ne ypatinga situacija. Emigruoja T.Venclova, ir išimamos visos jo knygos. Kai kurios lojalesnės bibliotekininkės net iškarpydavo laikraščius ir žurnalus.

T.Č. „Išėmimas“ – tai atidėjimas į šalį ar fizinis sunaikinimas?

R.K. Paprastai knygos buvo perkeliamos į spec. fondus. Turbūt kai kas jas ir pasisavindavo. Su užsienio autoriais – tas pat. L.Jonušys, kuris dirbo užsienio kalbų knygyne, yra pasakojęs, kad ten gaudavo nemažai knygų anglų ir vokiečių kalbomis, bet jei kas nors pastebėdavo, kad jose yra pasisakoma, pavyzdžiui, prieš raudonąją armiją, arba jų autorius padaro kokį nors pareiškimą prieš Sovietų Sąjungą, iš karto ateina reikalavimas grąžinti knygas į Maskvą. Nes visos šios knygos ateidavo tik per Maskvą. Tada, aišku, praneši bičiuliams, kad skubiai pirktų, nes tuoj reikės grąžinti.

REKLAMA
REKLAMA

Vyravo pilki atspalviai

T.Č. Visgi kokį susidarėte įspūdį: ar visi literatūros fronte dirbo Lietuvai?

R.K. Manau, kad žmonės antrojoje sovietmečio pusėje galėjo gyventi gana ramų literatūrinį gyvenimą su mažais kompromisais.

T.Č. Ir todėl nereikėjo rašyti „į stalčių“?

R.K. Buvo galima tikrai nemažai padaryti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų