REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirties bausmes Lenkijoje skirdavo Maskvos nurodymu

 Nuo 1945-ųjų Lenkijoje mirties bausme buvo nuteisti keli tūkstančiai žmonių. Dažniausiai ji buvo skiriama kovotojams už Lenkijos laisvę ir tik vėliau juos pakeitė žiaurūs žudikai.

REKLAMA
REKLAMA

Paskelbtas moratoriumas

Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme apie tai, kad paskutinį mirties nuosprendį mūsų kaimynai įvykdė 1988 metų balandžio 21 dieną. Tą dieną Krokuvos kalėjime buvo pakartas 1986 metais birželio 12-ąją nuteistas Andžėjus Čabanskis. Jis išprievartavo ir nužudė savo kaimynę (41 m.) ir pasikėsino nužudyti dvi jos paaugles dukteris.

REKLAMA

Galima sakyti, kad šiam žmogui nepasisekė. Praėjus vos keliems mėnesiams A. Čabanskiui įvykdytos egzekucijos, Lenkijos premjeras Mečislavas Rakovskis paskelbė mirties bausmės moratoriumą. Tačiau ir po to Lenkijos teismai priėmė dar devynis mirties nuosprendžius. Paskutinis jų buvo paskelbtas 1996 metais vasario mėnesį. Zbignevas Brozovskis buvo nuteistas mirti už dviejų moterų nužudymą.Tačiau nei jam, nei kitiems, daug žiauresniems, po kelis žmones nužudžiusiems nusikaltėliams, mirties bausmė jau nebuvo įvykdyta. Ji buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

REKLAMA
REKLAMA

Pakorė nacį

Mirties bausmė Lenkijoje atskirais laikotarpiais buvo vykdoma arba sušaudant, arba pakariant.

Stalinizmo laikotarpiu – 1944-1956 metais – mirties bausmė buvo taikoma masiškai. Dabar nėra tikslios statistikos, bet manoma, kad tuo laikotarpiu buvo sušaudyti arba pakarti beveik trys su puse tūkstančio žmonių. Ir dažnai tai buvo ne kokie nors žmogžudžiai, o tie, kurie kovojo už Lenkijos nepriklausomybę.

Iki 1946-ųjų vidurio politiniams oponentams, kurie buvo vadinami banditais, mirties bausmė buvo vykdoma viešai. Paskutinį kartą viešai mirties bausmė buvo įvykdyta 1946 metų liepos 21 dieną Poznanėje. Tą dieną Citadelės parke buvo pakartas nacių nusikaltėlis Artūras Karlas Greizeris. 1939 metais Adolfas Hitleris jį buvo paskyręs imperijos vietininku Poznanėje. Jam vadovaujant iš savo namų buvo iškelti apie 630 000 lenkų ir į jų namus atkelti etniniai vokiečiai. Baigiantis karui A. Greizeris pabėgo iš Poznanės ir pateko į amerikiečių kariškių rankas. Pastarieji jį perdavė lenkams. Jis buvo nuteistas už masines žudynes, masinę deportaciją, Lenkijos gyventojų plėšimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kėsinosi į vadovus

Vėliau egzekucijos persikėlė į kalėjimus. 1963 metais sausio 5-ąją kalėjime buvo pakartas Stanislovas Jarosas. Iki 31-ojo gimtadienio jam buvo likę tik 14 dienų. Tai vienas iš nedaugelio lenkų, kuris dar ir 1960-ųjų išvakarėse kovojo su sovietine valdžia ir su koloborantais. Jis du kartus kėsinosi į Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmąjį sekretorių Vladislovą Gomulką ir net į Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą.

Pirmą kartą kėsintis į partijos vadovus Stanislovas, kuris dirbo elektriku, tačiau labai gerai išmanė ir apie sprogmenis, pabandė 1959 metų liepos 15-ąją. Partinės delegacijos sudėtyje, kuri apsilankė Zagožėjė kartu su V. Gomulka, Katovicų vaivadijos pirmuoju sekretoriumi Edvardu Gereku buvo ir Nikita Chruščiovas. S. Jarosas žinojo delegacijos maršrutą ir vienoje vietoje ant medžio pakabino savo pagamintą bombą. Tačiau ji susprogo jau pravažiavus delegacijai ir niekam nepakenkė.

REKLAMA

1961 metų gruodžio 3-iąją į Sosnovcus atvyko V. Gomulka. Ir šį kartą bomba susprogo gerokai pavėlavusi, kai visi jau buvo pravažiavę. Tačiau šį kartą nukentėjo niekuo dėti žmones. Vienas atsitiktinis praeivis buvo sužeistas ir mirė ligoninėje, o sužeistas berniukas buvo suparalyžuotas ir tapo invalidu visam gyvenimui.

Surinkus po sprogimo likusias nuolaužas, buvo nustatyta, kad bombą padarė gerai elektromechaniką išmanantis žmogus. Buvo sudarytas tokių žmonių sąrašas, į kurį pateko ir S. Jarosas. Darant kratą jo namuose buvo rasta sprogmenų likučių, įrankai, kuriais buvo pagaminta bomba. Tardymo metu buvo nustatyta, kad S. Jarosas ne tik kėsinosi į partijos vadovų gyvybes, tačiau buvo susprogdinęs ekskovatorių, geležinkelio bėgių semaforą, aukštos linijos elektros stulpus, transformatorių. Visa tai darė kovodamas už Lenkijos nepriklausomybę. 1962-ųjų gegužės 25-ąją teismas jam skyrė mirties bausmę, kuri ir buvo įvykdyta.

REKLAMA

Dirigavo Maskva

Mirties bausmė baudžiamajame kodekse Lenkijoje buvo numatyta ir už ekonominius nusikaltimus. Paskutinis žmogus Lenkijoje nuteistas myriop už ekonominį nusikaltimą buvo Stanislavas Vavževskis.

Mėsos kombinato Varšuvoje direktorius S. Vavževskis buvo areštuotas 1964 metų balandžio 18 dieną. Tą dieną jis su grupe stambių įmonių direktorių grįžo iš Rumunijos sostinės Bukarešto, kur buvo nuvykęs užmegzti ekonominių ryšių. Nors nieko išskirtinai nusikalstamo tas direktorius nebuvo padaręs, tačiau kyšius iš parduotuvių direktorių ėmė. Tuo metu, visuotinio deficito laikais, tai buvo įprasta. Parduotuvių direktoriai, norėdami gauti kuo daugiau ir deficitinių prekių, už tai mokėdavo gamyklų direktoriams. Tardytojai suskaičiavo, kad S. Vavževskis per keletą metų paėmė 3,5 milijono zlotų kyšių. Už tokį nusikaltimą jam grėsė penkerių metų bausmė. Tačiau atsitiko taip, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje už grotų irgi buvo susodinti keli parduotuvių ir įmonių direktoriai, valiutos perpardavėjai, spekuliantai. Sovietiniai teismai, paliepus pačiam N. Chruščiovui, kelis tokius veikėjus nuteisė mirties bausme. Lenkų vadovai irgi turėjo parodyti, kad ir pas juos griežtai kovojama su korupcija ir davė teismui nurodymą išimties tvarka direktorių nuteisti mirties bausme. 1965 metais vasario 2-ąją teismas priėmė mirties nuosprendį, o vos daugiau nei po mėnesio, kovo 18-ąją, S. Vavževskis buvo pakartas. Tuoj pat apie tai buvo raportuota Maskvai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2004-aisiais Lenkijos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad ši bausmė buvo neteisinga ir per griežta ir nutraukė bylą... įtariamajam mirus. Nors S. Vavževskis ir nebuvo reabilituotas, tačiau jo šeimai buvo nuspręsta išmokėti 200 000 zlotų. Tai buvo padaryta 2010 metais. Beje, vienas iš S. Vavževskio sūnų yra garsus Lenkijoje aktorius Pavelas Vavževskis.

Mirtininkas – namuose

Kai kuriems nuteistiesiems mirties bausme – pasisekė. Po rinkimų 1989 metais, kuriuos laimėjo „Solidarumas“, Seimas pakeitė Konstituciją, formaliai užbaigdamas Lenkijos Liaudies Respublikos erą. Buvo ne tik sugrąžintas valstybės pavadinimas Lenkijos Respublika, tačiau ir paskelbta amnestija. Jos metu kai kuriems nuteistiesiems mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos ar 25 metais kalėjimo.

REKLAMA

Kitiems pasisekė keičiantis įstatymams.Tarp tokių atsidūrė ir Stefanas Dornas, mirties bausme nuteistas 1969 metais.

Stefanas tarnavo Lenkijos kariuomenėje, kuri 1968 metais kartu su kitomis Varšuvos sutarties valstybių kariuomenėmis buvo įvesta į Čekoslovakiją, kad numalšintų tuos, kurie bandė reformuoti socializmą. 2000 tankų ir 200 000 karių pasklido daugiausia Prahos gatvėse ir jautėsi kaip okupantai.

Vėlyvą rugsėjo 7-osios vakarą Stefanas Dornas su dar dviems girtais kareiviais paliko kareivines ir išėjo ieškoti moterų. Toli eiti nereikėjo – čia pat gatvėje sutiko jauną jiems patikusią merginą ir parsivertė ant žemės. Praeiviai nebuvo abejingi – išgirdę pagalbos šaukiančią moterį, puolė jai į pagalbą. Įsiutęs Stefanas griebė automatą ir ėmė šaudyti. Kol jam išmušė ginklą iš rankų, jis spėjo paleisti 74 kulkas. Du žmonės žuvo vietoje. Dar keli, tarp kurių ir sąjungininkų kareivis, buvo sužeisti.

REKLAMA

Po 4 mėnesius užtrukusio proceso karinis tribunolas S. Dornui skyrė mirties bausmę sušaudant. Sėdėdamas mirtininkų kameroje, kalinys prašė šalies prezidento Voicecho Jeruzelskio malonės, bet jokio atsakymo nesulaukė. Tačiau jo apeliacinis prašymas buvo patenkintas ir Aukščiausiasis Teismas mirties bausmę pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. 1970 metais, įsigaliojus naujam baudžiamajam kodeksui, kuriame įkalinimo iki gyvos galvos jau nebuvo numatyta, S. Dornui buvo skirti 25 metai kalėjimo. Kalėjime vyras elgėsi pavyzdingai ir, išbuvęs už grotų tik 15 metų, 1983 buvo išleistas į laisvę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bijo nelaimės

Stefanas namuose problemų nekėlė ir daugiau su teisėtvarka reikalų neturėjo, tačiau kartais tokių paleidimų pasekmės nenuspėjamos. Taip atsitiko, kai į laisvę išėjo 6 kartus teistas prievartautojas ir žudikas Henrykas Z. Kol kas jis dar nieko nepadarė, tačiau Lenkijos pietvakariuose esančio Svidnicos miesto gyventojai sunerimę ir bijo išleisti vaikus į gatvę. Baiminamasi, kad pedofilas dairosi naujų aukų, mat taip jis jau darė visus kartus, kai tik sugrįždavo iš kalėjimo.

Po to, kai jis išprievartavo ir nužudė 5 mėnesių naujagimį jam buvo skirta mirties bausmė. Atrodė, kad daugiau jis pavojaus nebekels. Tačiau, panaikinus mirties bausmę, Henrykui buvo skirti 25 nelaisvės metai. Juos atkalėjęs jis buvo paleistas į laisvę, nors pagal įstatymus, psichopatas turėjo būti perkeltas į ypač pavojingiems recidyvistams skirtą ligoninę Gostynine. Taip neatsitiko, nes ekspertai laiku nepateikė savo išvadų, ir recidyvistas buvo paleistas į laisvę.

REKLAMA

Teigiama, jog medicinos ekspertai nenori tokių kalinių pripažinti psichiškai nesveikais, kad nereikėtų konfliktuoti su senosios kartos psichiatrais. Mat pastarieji prieš keliasdešimt metų visus recidyvistus pripažindavo psichiškai sveikais, kad šie negalėtų nuo bausmės pasislėpti ligoninėse.

Policija žino, kur gyvena pedofilas, ir net jį saugo, kad su juo nesusidorotų aukų giminės, todėl visuomenei ir žiniasklaidai neskelbiama nei Henryko Z. pavardė, nei nuotraukos.

Petras KURMELIS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų