REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvių sukelta isterija dėl Norvegijos teismo sprendimo neatiduoti vaiko nei motinai, nei apskritai Lietuvai gerokai aprimo. Dabar pats laikas pažiūrėti į faktus ir ramiai aptarti Lietuvos vaiko teisių apsaugos situaciją su ekspertais. Visgi neginčijimas faktas, kurį lietuviams be proto sunku pripažinti, yra tas, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema yra gerokai labiau pažengusi nei lietuvių. O tautiečių įvykdytas berniuko pagrobimas iš globėjų atrodo mažų mažiausiai barbariškas.

Lietuvių sukelta isterija dėl Norvegijos teismo sprendimo neatiduoti vaiko nei motinai, nei apskritai Lietuvai gerokai aprimo. Dabar pats laikas pažiūrėti į faktus ir ramiai aptarti Lietuvos vaiko teisių apsaugos situaciją su ekspertais. Visgi neginčijimas faktas, kurį lietuviams be proto sunku pripažinti, yra tas, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema yra gerokai labiau pažengusi nei lietuvių. O tautiečių įvykdytas berniuko pagrobimas iš globėjų atrodo mažų mažiausiai barbariškas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje pasitikėjimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema išreiškė ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) koalicija „Už vaiko teises“, kurią sudaro 13 ekspertinių Lietuvos NVO. Čia dirbantys profesionalai bando atkreipti visuomenės narių dėmesį į tuos aspektus, kurie šiuo metu yra patys svarbiausi Lietuvai. Vienas iš jų – didžiausias jaunų žmonių savižudybių skaičius.

REKLAMA

Viena NVO koalicijos „Už vaiko teises“ narių – VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Jo direktorė Dovilė Šakalienė pasakoja: „Dar 2005 metais periodinėje Žmogaus teisių apžvalgoje rašėme, kad visa mūsų vaiko teisių ir šeimos politika beviltiškai atsilikusi, o tiksliau – jos ir nėra, nes vis dar žaidžiame sovietinį dviveidystės žaidimą. Žaidimas paprastas – pameluok, kad gautum naudos (įstoti į ES, gauti struktūrinės paramos lėšų ir t. t.), bet daryk savaip ir ginkis kuo aršiau.“

REKLAMA
REKLAMA

– Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema vadovaujasi ta pačia Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią ratifikavusi ir Lietuva, tačiau kodėl Lietuvoje vaiko teisių apsauga tokia prasta? Ar trūksta patirties? Valstybė neskiria pakankamai lėšų? Trūksta profesionalių darbuotojų? – klausiu D. Šakalienės.

– Teko nesyk stebėti savo akimis, kaip valstybių delegacijos atsiskaito Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui už konvencijos įgyvendinimą. Vienos sąžiningai ir atvirai nagrinėja iki detalių savo problemas, ieško sprendimo būdų, komitetą suvokia kaip pagalbininką, kuris griežtai įvertina situaciją ir padeda atrasti trūkumus, klaidas, o išvadas ir rekomendacijas vežasi namo kaip instrukciją. Kitos rašo formalias ataskaitas, kupinas aptakių išvedžiojimų, teisinasi ir išsisukinėja (arba guodžiasi, neva vaiko teisėms užtikrinti trūksta pinigų), o atsiskaitymą vadina „gynimusi“, nes taip ir daro, ginasi. Spėkit, kurioje grupėje esame mes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Myliu Lietuvą, tikiu, kad mes vieną dieną susigėsime ir pereisime iš antros grupės į pirmąją. Norvegija ir kitos Šiaurės šalys seniai yra pirmojoje grupėje. Nes jos vadovaujasi ne sovietiniu šūkiu „Vaikai – vienintelė privilegijuota klasė“, kuris, deja, netrukdė sukišti „defektinių“ vaikų į uždaras įstaigas, patyčias laikyti „asmenybės grūdinimu“, o smurtą prieš vaiką – šeimos reikalu.

Norvegijoje kiekvienas vaikas yra savas, mylimas ir reikalingas. Po Breiviko atvejo vyko rimtas galvos trinkimas vaiko teisių apsaugos sistemoje, kodėl buvo neišdrįsta jo, dar mažučio, paimti iš šeimos. Bet neužteko tada drąsos vaiko teisių apsaugos tarnybai, komuna nepalaikė sprendimo, ir vaikas liko ten, kur dėl seksualinės prievartos ir kitokio smurto tapo pabaisa. Ne, ne visi tokias kančias patyrę vaikai tampa masiniais žudikais, bet kiekvieno masinio žudiko istorijoje yra skaudžių traumų, kai jis pats nebuvo laiku apgintas. Tai sakau remdamasi nuodugniais moksliniais tyrimais.

REKLAMA

Man labai gaila ir pikta, kad vis dar neinvestuojame reikalingų išteklių į vaiko teisių apsaugos sistemą, pasakysiu plačiau – šeimos politiką. Keturi kertiniai žodžiai: motyvacija, kompetencija, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir – esminis žodis – LAIKU. Nes pirmiausias žingsnis – prevencija ir laiku suteikta pagalba, o tai reiškia – paslaugos kiekvienai šeimai: kam reikia tėvystės kursų, kam pagalbos prižiūrint specialiųjų poreikių turintį vaiką, kam įdarbinimo agentūros paslaugų ir priklausomybių gydymo programos.

REKLAMA

Daugybė šeimų galėtų likti kartu, taip pat dešimtys gyvybių galėtų būti išgelbėtos laiku gaunant kompetentingą, geranorišką pagalbą, kai tarnybos kalbasi tarpusavyje, o ne siuntinėja nuo Einošiaus pas Keipošių ar, dar liūdniau, – apskritai pameta šeimą iš akių. Paskui skaitome, kaip iš girtaujančios motinos kiekvienoje savivaldybėje paima po vaiką ar kaip badu numarina mažylį, ar kol dėl vieno vaikelio vyko teismo procesas – kitą uždaužė negyvai dėl naktį paimtos duonos riekutės.

Užbėgdama už akių pasipiktinimui, kad tokios siaubo istorijos „visai iš kitos operos“, paklausiu: o kiek dienų reikia vienam namie paliktam mažyliui verkti, kad jau būtų galima įsikišti, kiek smūgių turi iškentėti vaikas, kad tai nebebūtų auklėjimas, kiek dėdžių mamos lovoje jis turi stebėti sėdėdamas kamputyje, kad jau būtų galima susirūpinti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Konvencijoje neparašyta, kad vaikas gali būti truputį mušamas, truputį marinamas badu ir truputį tvirkinamas. Ir norvegai ją sugeba perskaityti. Nors valstybė didesnė, žmonių daugiau ir vaikų skaičius gerokai didesnis. Pas mus vaikų mažai, penktadalis mūsų mažutės valstybės per Nepriklausomybės dvidešimtmetį emigravo, bet kiekvienas vaikas mums vis dar rūpi mažiau. Nekalbu apie parodomąsias akcijas, plakatais apsegiotus mažylius ar apskritai pagrindines teises bei laisves pažeidžiančias iniciatyvas Seime, kai mojuojama vaiko teisių vėliava, norint surinkti balų. Ar, dar blogiau, – sąmoningai arba nesąmoningai pučiama į Kremliaus dūdą apie „tradicines vertybes“, pamirštant, kad ir krikščioniškoje paradigmoje smurtas smerkiamas, atjauta ir meilė artimui yra didžiausia vertybė.

REKLAMA

Laukiu, kada bus tikras, nesumeluotas rūpestis – adekvatus kiekis psichologinių ir psichoterapinių paslaugų traumuotiems ir besižudantiems vaikams, globėjams ir įvaikinusioms šeimoms, krizes išgyvenančioms šeimoms, patyčias patiriantiems vaikams. Nenormuojamas benzinas socialiniam darbuotojui, kuris turi aplėkti nežinia kiek šeimų, o nulėkęs neretai stokoja aiškaus žinojimo, ką daryti, nes nėra infrastruktūros paslaugų, laikinos globos šeimoje, jei vaikas laikinai būtų paimtas. Pas mus kaip kirviu – laukia iki paskutiniosios, o tada – bac ir į įstaigą visam laikui. Jei nepavėluoja.

REKLAMA

– Kokiais atvejais Norvegijoje iš šeimos atimamas vaikas? Ir ko mums būtina pasimokyti? Juk Lietuvos žiniasklaida mirga nuo žinių apie neprižiūrėtus, alkanus, basus vaikus, dar baisiau skaityti apie sumuštus vaikus ar net kūdikius.

– Teoriškai norvegai ir lietuviai vadovaujasi ta pačia konvencija ir net tomis pačiomis taisyklėmis. Aišku, Norvegijoje darbuotojui žymiai rečiau paliekama spėlioti, kada ir ką daryti, – aiškiai surašyta instrukcija, į ką atsižvelgti, kaip įvertinti riziką ir grėsmę vaiko raidai, sveikatai ir gyvybei. Įdomu tai, kad Norvegijoje vaikai iš šeimų paimami gerokai rečiau, – tėvų globos netekę daugiau nei 9 tūkst. vaikų, Lietuvoje – 10 tūkst. Tačiau Norvegijoje vaikų yra apie milijoną, o tai du kartus daugiau nei Lietuvoje (pas mus jų tėra apie 500 tūkst.). Taigi, akivaizdu, jog pirmiausia daroma viskas, kad būtų padedama šeimai įveikti problemas, siekiama išmokyti ją tinkamai rūpintis vaiku – prižiūrėti, neskriausti, suprasti, laikyti žmogumi, o ne daiktu („MANO vaikas, ką noriu – tą darau“). Ir tik tada, kai tai nepavyksta, – vaikas paimamas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vargiai įsivaizduojama situacija, kad norvegų vaiko teisių apsaugos darbuotojai lankytų metai iš metų landynėje gyvenančią šeimą, kurios vaikų apranga, higiena kelia siaubą, o specialiųjų poreikių (tai net nestebina, nes bet kam sutriktų vystymasis tokioje aplinkoje) turinčių vaikų išvis nepastebėtų. Dar prieš pagaminant penketą nelaimingų vaikų su mama būtų dirbama – ir galbūt netgi sėkmingai, o ne žiaumojant gumą prieš kamerą būtų tyčiojamasi, kad esą grynas oras ir šeimos aplinka yra svarbiausia. Kompetentinga ir atidi pagalba laiku – tiek tereikia.

REKLAMA

– Norvegijoje vaikams ieškomi globėjai, Lietuvoje – pilna vaikų ir kūdikių namų. Ką mes darome ne taip? Ir ką galėtume padaryti, kad būtų geriau?

– Pagaliau realiai įvykdyti vaikų globos ir paslaugų šeimai sistemos reformą. Parengti reikalingą paslaugų infrastruktūrą, kuri padėtų šeimoms auginti vaikus – turinčioms problemų ir auginančioms sutrikimų turinčius vaikelius, kartu padėti globėjams ir įtėviams, nes dabar žmonės labai pagrįstai bijo, kad, parsivežę vaiką į namus, – kaip tik, kai prasideda didysis gyvenimo nuotykis, – bus palikti vieni ir neišsikapanos.

REKLAMA

Todėl daugelis labai atsakingai neprisiima atsakomybės – vieniems tai pavežti sunku ar net neįmanoma. O lygiagrečiai ruošti profesionalius globėjus, kurie savo šeimose laikinai ar nuolatinei globai priimtų gyventi nepopuliarius, specialiųjų poreikių turinčius vaikus, laikinos intervencijos į šeimą periodu, paauglius ir „sunkius“ vaikus. Kol skirsime nuo pustrečio iki šešių tūkstančių litų vaikui auginti įstaigoje, o globėjams duosime išmaldą, įtėviams – apskritai špygą, tol ir gyvensime dviveidystės karalystėje. Dešimtys milijonų įstaigoms – ir graudus rypavimas, kad nėra pinigų. Kur investuoji – tą ir gauni. Valstybė turi priimti sprendimą, ar pradėti investuoti į paslaugas bei pagalbą, kurių reikia ir kurios yra efektyvios.

REKLAMA
REKLAMA

Absurdiškiausiai skamba gąsdinimai, kad vaikai taps uždarbio šaltiniu. O dabar nėra? O dabar dešimtys milijonų įstaigoms nėra verslas? Be pinigų vaiko dar niekas neužaugino, tai gal bent sumokėkime už užauginimą šeimoje, kur vaikas gaus asmeninį dėmesį. O kaip bus atrinktos tos šeimas? Jei sugebama darbuotojus į vaikų namus atrinkti, kodėl manome, kad nesugebės mūsų valstybė globėjų atrinkti?

– Visuomenė Lietuvoje vis dar svarsto, ar galima / reikia mušti prasikaltusį vaiką? Prekybos centruose tėvai tampo verkiančius vaikus, – kaip į tokį elgesį žiūri norvegai? Ir apskritai – ar mes neatrodome kaip kokie barbarai taip elgdamiesi?

– Man rodos, paprasčiausias atsakymas yra uždavus sau klausimą – vaikas yra žmogus ar daiktas? Jei žmogus – Lietuvoje Baudžiamasis kodeksas draudžia sukelti skausmą, suduoti smūgius bet kuriam žmogui. O jei dar neaišku – pagalvokite, kaip pasijaustumėte, jei atradęs klaidą ataskaitoje šefas imtų kratyti jus už pakarpos ir tvatinti delnu per užpakalį?

Vaikai, jei auginate juos žmonėmis, moka kalbėti ir klausytis – lygiai tiek, kiek mes mokame jų klausytis ir su jais kalbėtis. Iš bejėgystės užsinori užtvoti, bet jei pamąstai – pirma, tai yra blogis, antra – tai neefektyvu, nes argi jūsų tikslas yra išmokyti vaiką meluoti, slėpti problemas ir leisti jam suprasti, kad kas stipresnis – to ir tiesa? Turbūt ne.

REKLAMA

– Lietuvoje pasirodžius vienos psichologės tekstui, kuriame aiškinama, kad vaikas tėvams nieko neprivalo, kilo skandalas, komentatoriai siautėjo ir piktinosi. Rodos, lietuviai vis dar įsivaizduoja, jog vaikas yra ne asmenybė ir laisvas pilietis, o jų nuosavybė.

– Neturiu supratimo. Gal tikrai esame per arti Rusijos, kur žmogus yra daiktas, o kuo mažesnis ir silpnesnis – tuo labiau.

– Dabar, kalbant apie Gabrieliaus atvejį, dėl kurio niršta visa Lietuva, stebina visuomenės kvailumas ir įsivaizdavimas, kad Norvegijos sistema yra kažkoks monstras, o Lietuvoje viskas puiku. Nors čia daugiausia žudosi jauni žmonės (pati važiavau į įvykio vietą Vilniuje, kai dvylikametis nusižudė iššokdamas per balkoną), vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje, tačiau visuomenė šaukia, kad vis tiek tam vaikui Lietuvoje bus geriau. Ar galima paaiškinti tokį požiūrį?

– Visuomenė yra įvairialypė – daugumą visgi sudaro žmonės, kurie lengvai pasiduoda manipuliacijoms, vadovaujasi emocijomis, o ne argumentais ir faktais. Sumaniai Rusijos Federacijos kurstoma priešpriešos vaiko teisėms liepsna – finansuojama nuosekliai ir nuolat – veikia labai efektyviai, nes liečia tai, kas švenčiausia, – mūsų vaikus.

REKLAMA

Gėdą praradusių ir dėl balsų sielą parduodančių populistų per televiziją šūkaujami raginimai ir toliau nemąstyti daug kam patinka. Mes vis dar esame pereinamajame etape – iš tironijos, kai buvo draudžiama turėti savo mintis ir viską sprendė kolektyvas, perėjome į svaiginančią laisvę. O laisvė vis dėlto sunki – pasirodo, kad pasirinkimas atneša pasekmes, ir kartais net nežinai, ką rinktis, nori, kad kas nors sudėliotų už tave į lentynėles – kas gerai, kas blogai ir kas kaltas.

Kai yra priešas – negalvoji apie savo varginančią buitį, bėgi savo vaikui prie striukės žiogeliu prisegti plakato ir išlieji neviltį dėl savo paties padarytų klaidų, nesėkmių, o gal ir baimę, kad gali tekti pačiam atsakyti už netinkamą elgesį su savo vaiku.

Dar prisideda kurstomas pseudopatriotizmas, esą Vakarai kėsinasi į mūsų etninę tapatybę, kalbą, kultūrą, – pamenate, kaip buvo mėginama gąsdinti, kad eurai neva irgi sugriaus mūsų tautinę tapatybę? Na, dar tik du mėnesiai, bet, regis, nedingo nei kalba, nei kultūra, o istoriškai per savo valstybės gyvavimo laikotarpį esame pakeitę dešimtis pinigų rūšių – nuo sidabro lazdelių iki grašių, nuo rublių iki „vagnorėlių“, nuo litų iki eurų. Bet kai kam vis tiek norisi mus gąsdinti, aiškinti, kad šis konkretus vaikas būtinai turi kalbėti lietuviškai.

REKLAMA

Pritarsiu organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovei Rasai Dičpetrienei – jei šitiek žmonių sugeba susivienyti dėl vieno vaiko (ir, kaip ir violetinės istorijos atveju, akivaizdu, kad graudžiai ne į tą pusę), tai gal galėtume susivienyti dėl tų tūkstančių vaikų čia, Lietuvoje, kurie gyvena globos įstaigose, kurie gyvena landynėse, kurie perkami ir parduodami kasdien, kurie mušami už sienos arba sėdi palikti vieni su pakeliu makaronų per savaitę? Jie čia, šalia mūsų, – mūsų vaikai, Lietuvoje.

– Lietuvoje prasideda deinstitucionalizacijos procesas. Papasakokite plačiau, kokie svarbiausi tikslai ir darbai numatyti?

– Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, bet teoriškai, remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentais, deinstitucionalizacija prasidėjo 2007-aisiais. Vis prasideda ir prasideda, kaip filme „Švilpiko diena“. Be abejo, labai norėčiau, kad šįkart tikrai ir rimtai tai įvyktų. Norėčiau, kad būtų pradėta nuo paslaugų infrastruktūros sukūrimo šeimoms pagal poreikius, vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos (darbuotojų motyvacijos bei kompetencijos lygmens perfiltravimo ir efektyvių šeimos situacijos diagnostikos bei pagalbos įrankių sukūrimo) ir realios laiku suteikiamos pagalbos vaikams bei šeimoms užtikrinimo (nuo benzinu aprūpintų socialinių darbuotojų iki prieinamos ir pakankamos psichologinės pagalbos). Norėčiau, kad išties iki 2020 metų absoliuti dauguma vaikų gyventų šeimose, o tie, kuriems dėl sunkių sutrikimų ar amžiaus sudėtinga rasti šeimą, – nedidelėse, iki 8 vaikų, įstaigose vaikams, turinčiais specialiųjų poreikių, arba savarankiško gyvenimo namuose. Čia vardiju tai, kas turėtų būti, ko norėtųsi. O kaip bus – nežinau. Kaip šio proceso tarpinstitucinės stebėsenos darbo grupės narė turėčiau žinoti daugiau, bet kol kas žinau tik tiek, kad man bus draudžiama pasakoti, ką sužinosiu apie procesą, kad „planų yra, bet aptarti galėsime kitame posėdyje“ – kuris paskirtas... birželį. Taigi, šiuo momentu procesas mažų mažiausiai neaiškus.

REKLAMA

– Gal žinote, kiek tiksliai lietuvių gyvena Norvegijoje ir kiek iš viso vaikų buvo atimta?

– Norvegija atvira lietuviams, oficialiai statistika nevedama ir daugelis niekaip neužfiksuoja savo buvimo ten, tad žinoma, kad bent apie 50 tūkst. ten gyvena, greičiausiai ir daugiau. Į vaiko teisių apsaugos specialistų akiratį pastaraisiais metais pakliuvo keliasdešimt šeimų, taigi, ko gero, apie 0,01 proc. Teismą pasiekė 13 bylų – iš jų 10-ia atvejų tėvai sugebėjo pasikeisti arba įrodyti, kad pavojaus signalai buvo nepagrįsti, – todėl vaikai jiems buvo grąžinti. Kaip matote iš faktų ir skaičių, ne tik nėra jokios „norvegų kampanijos prieš lietuvius“, bet netgi nėra tendencijos. Tai pavieniai atvejai. Absoliuti dauguma lietuvių šeimų Norvegijoje sėkmingai prisitaikė, išmoko elgtis su vaiku kaip su žmogumi – o gal jau atvažiavo turėdamos tinkamus principus.

Beje, arši kampanija prieš Vakarų ir Šiaurės šalis aktyviai kurstoma ir kitose valstybėse. Kaip tik šiandien bendravau su suome, – ji pasakojo, kokį spaudimą iš Rusijos Federacijos tenka atlaikyti jų vaiko teisių apsaugos tarnyboms ir teismams, nes remdamasi pavieniais atvejais, kai iš rusės mamos paimtas vaikas atiduotas suomiams, Rusijos valdžia įrodinėja, jog suomiai diskriminuoja ruses motinas ir piktybiškai atima iš jų vaikus. Kažkur girdėta, ar ne?

REKLAMA

– Kaip vertinate Lietuvoje „siaučiančias“ vadinamąsias supermamas, jų auklėjimo metodus ir požiūrį (pavyzdžiui, labai stiprus lyčių kategorizavimas, kai berniukai ir mergaitės mokomi tiksliai atitikti savo lytį, lytinio ugdymo ir švietimo baimė, priešinimasis net tokiems dalykams kaip knyga vaikams „Gintarinė širdis“, kurioje kalbama apie vienos lyties porų draugystę, ir t. t.)?

– Manau, kad supermamų yra skirtingų. Toms, kurios žaidžia „rožinių mergaičių“ žaidimus, palinkėčiau naudoti galvą ne tik puošnioms šukuosenoms nešioti, bet ir atsakingai pagalvoti, ką duodame savo vaikams ir kokią jų ateitį formuojame savo elgesiu bei lūkesčiais. Toms, kurios neturi kur dėti per kraštus besiveržiančios energijos, palinkėčiau būti pilietiškoms – pačios mėgaujatės saviraiškos laisve, užtikrintomis socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, taigi, suvokite, kad pagrindinės teisės ir laisvės yra vientisa koncepcija, negalima kaip razinų iš pyrago rankioti „tuos mylėsiu, o tuos – diskriminuosiu“, „nesuprantu – vadinasi, nenormalu“. Mąstykime, domėkimės, ir viskas bus gerai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų