Švedijos radijas pernai stebėjo maždaug pusšimčio Sirijos pabėgėlių kelią ir domėjosi, kiek jų sėkmingai pasiekė Europą. Šitaip buvo parengtas pasakojimas „Dingęs gydytojas“ apie jauną 24 metų gydytoją iš vieno Damasko priemiesčio. Jis dirbo Muadamijos rajono karo lauko ligoninėje, bet buvo priverstas bėgti į Turkiją. Vėliau grįžo į Siriją, kur buvo suimtas.
Mirdavo ligoniai, kuriuos buvo galima išgelbėti
Susitinkame triukšmingoje Stambulo kavinėje. Tai viena iš daugelio kavinių, kur renkasi Sirijos emigrantai. Nerūkymo zonų ženklai pageltę nuo nikotino – draudimo rūkyti čia niekas nepaiso.
Daktaras Shami (nusprendėme jį vadinti taip, nes kreiptis tikruoju vardu būtų pernelyg pavojinga) yra liesas. Ilgi apgulties mėnesiai paliko savo pėdsaką. Akys liūdnos, o jis pats atrodo pavargęs ir išsekęs. Turkijoje jis buvo praleidęs vos keletą dienų ir tikrai norėjo papasakoti mums apie savo gyvenimą. Tiksliau – apie tai, ką reiškia būti gydytoju.
Pasak daktaro Shami, prieš revoliuciją sveikatos sistema veikė normaliai, buvo galima kreiptis pagalbos į specialistą, o dabar yra visiška netvarka – jis matė, kaip miršta ligoniai, kuriuos buvo galima išgelbėti turint tinkamą įrangą ir medikamentų.
Daktaras sakosi esąs neviltyje – ir tai matyti. Jis dirbo pietų Gutoje, metus gyveno apgulties sąlygomis ir patyrė nervus paralyžiuojančių dujų atakas 2013-ųjų rugpjūtį. Jis jautė augančią neviltį. Ir, kaip gydytojas, pats buvo tapęs režimo taikiniu.
„Medikams dirbti tampa vis sunkiau, ypač išlaisvintose teritorijose. Nėra skirtumo, ar mūsų gydomi ir prižiūrimi žmonės yra civiliai, ar sukilėliai. Režimas mus persekioja, nes padedame pasipriešinimo dalyviams, nors mes tik darome tai, ką prisiekėme daryti, kai tapome gydytojais. Buvau dviejų tokių nutikimų liudininkas. Vienas kolega, gydytojas, buvo užpultas ir nužudytas savo namuose Muadamijoje. Antras kartas buvo, kai pati ligoninė buvo bombarduojama“, – prisimena daktaras Shami.
Atgal į Siriją gelbėti žmonių
Vyriausybės pajėgos laikė užėmusios daktaro Shami Muadamijos rajoną ištisus mėnesius, tačiau galiausiai buvo pasiektas susitarimas, kad abi pusės sudės ginklus.
Tai reiškė, kad karo lauko ligoninė bus uždaryta. Buvo motyvuojama tuo, kad, nesant kovinių veiksmų, ji nebereikalinga. Daktaras Shami, kuris gyveno toje ligoninėje, nebeturėjo, kur eiti, ir pabėgo į Turkiją. Kai susitikome, jis sakė, kad planuoja tęsti medicinos mokslus ir po kelerių metų grįžti į Siriją, gal net atidaryti savo kliniką.
Shami nešioja karo ir apgulties randus. Liesas ir išsekęs, o pavargusios akys kartais bekalbant pameta mintį. Rūkė kaljaną, tačiau visai neatrodė, kad tuo mėgautųsi. Arbatos puodelis ant stalo neliestas. Visą povyzą gaubė nerimas.
Netrukus daktaras Shami suprato, kad nepajėgs išbūti nei Europoje, nei Turkijoje, ir staiga nusprendė grįžti į Siriją. Šis sprendimas jam buvo pabaigos pradžia. Prieš išvykdamas Shami paskambino savo bičiulei Aliaai.
„Jis persigalvojo. Nei iš šio, nei iš to man paskambino ir sako, Aliaa, man reikia grįžti į Siriją. Buvo apie vidurnaktį. Aš jam sakau, tai beprotystė, nusiramink, nepasiduok emocijoms, gerai ir rimtai pagalvok, ką darysi, tai tikrai pavojinga. Esi Turkijoje ir dabar važiuosi atgal. Bet jis man sako, ne Aliaa, man reikia važiuoti“, – pasakoja Aliaa.
Aliaa bandė įtikinti jį, kad grįžti pernelyg pavojinga, bet daktaras Shami buvo apsisprendęs – važiuoja atgal į Siriją dirbti gydytoju. Shami jautė, kad jam vieta ten – ne Stambule, ne Europoje. Jis atidėjo planus tęsti medicinos mokslus ir pasirūpinti savo saugumu. Daktaras Shami išskrido iš Stambulo į Beirutą, o iš ten – į Siriją. Muadamijoje jis susitiko su keletu pažįstamų medikų.
Paskutinis kartas, kai pažįstami ką nors apie jį girdėjo, buvo skambutis iš aikštės Muadamijos rajone. Būdamas tarp kolegų, jis kalbėjo su draugu, kai staiga buvo suimtas, ir pokalbis nutrūko. Daktaro Shami draugai susirūpino ir beviltiškai bandė sužinoti, kas jam nutiko. Galiausiai jų nuogąstavimai pasitvirtino.
„Jie patvirtino, kad jį suėmė režimo pajėgos. Nuo tada nieko apie jį negirdėjome“, – sako Aliaa. Tai buvo pernai balandį. Alija sako, kad sunku išlikti optimistiškai. Daugybę aukų režimo pajėgos mirtinai nukankino kalėjimuose. Ji pati turi kelis draugus, kurie buvo nužudyti ar paprasčiausiai dingo kalėjimuose.
Be to, neslepia Aliaa, daktaras Shami nebuvo pačios geriausios būklės, kai jį areštavo: „Kai jį suėmė, jis buvo prastos sveikatos. Buvo sulysęs, labai pavargęs, išsekęs nuo visko, bet vis vien norėjo grįžti ir tęsti tai, ką manė esant savo pareiga, – gelbėti žmones.“
Išgyventi padėjo daina
Susitinku su Mohammedu sužinoti apie Sirijos režimo kalėjimų sistemą. Jis poetas ir aktyvistas iš Alepo, keletą mėnesių praleidęs kalėjime. Pirmą kartą buvo suimtas, nes sveikino Libijos revoliuciją „Facebook`e“. Antrą kartą – už maištą kurstančių knygų laikymą. Mohammedas pasakoja apie tai, kaip buvo žeminamas, apie nesibaigiančius tardymus ir žiaurius kankinimus elektra, neleidžiant miegoti, netinkamą maistą ir smurtą.
„Jie žemina pargriovę ant žemės ir trypdami galvą savo kareiviškais batais. Jie trypė mano galvą taip smarkiai, kad viskas paplūdo krauju“, – prisimena Mohammedas, dėl kankinimų netekęs klausos. Kaip ir daugelis kitų kalinių, jis buvo kankinamas daugybe įvairių būdų.
„Žinau visus įrankius, kuriuos jie naudoja mušdami. Storus pagalius ir kartais sukabintus kabeliu vamzdžius. Ne vieną kabelį, bet keturis, susuktus į vieną. O Dieve, ten buvo pragaro kabelis“, – pasakoja Mohammedas. Jis prisimena ir tai, kaip buvo iki kraujo mušamas tokiais laidais, ir apie tą kartą, kai buvo verčiamas laikyti rankas ant stalo. Jie mušė pirštus rykštėmis tol, kol atsiknojo nagai ir atsivėrė pirštų galai.
Ilgiausias Mohammedo kalinimo laikas buvo šeši mėnesiai. Jis sako, kad išgyveno kasdien sau dainuodamas dainą, kurios žodžiai suteikė stiprybės, ir paniūniuoja mums melodiją. Tai – „Metallica“ daina „Vienas“. „Prisiekiu Dievu, dainavau ją šešis mėnesius. Prisimenu viską. Negaliu pasakyti, ar tai buvo tikra, ar buvo sapnas. Niekad negalėjau atskirti, kas buvo sapnas, o kas – tikrovė. Tai buvo labai įkvepianti daina“, – prisipažįsta Mohammedas.
Mohammedas ištvėrė kalinimą, bet prisiminimai jį vis dar persekioja. Jis sapnuoja košmarus, jo pirštai suluošinti ir klausa silpna. Daugelis suimtųjų ir patekusiųjų į režimo kalėjimus dingsta be pėdsakų.
Nusikaltimas – tiesiog būti gydytoju
Artimiausias daktaro Shami bičiulis iš Muadamijos apgulties laikų vardu Ahmadas. Jis pabėgo į Turkiją tuo pat metu, bet jam pavyko pasiekti Švediją – jūra iš Turkijos pateko į Graikiją, o tada skrido su keliais sustojimais. Ahmadas Švedijoje jau beveik du mėnesius, pramoko kelias pagrindines frazes švedų kalba ir gyvena Geteborge.
Ahmadas atsisako pripažinti, kad daktaro Shami nebėra. Jis susisiekė su visais, kuriuos pažinojo, su aktyvistais ir tais, kurie palaiko režimą. Pagaliau jam pavyko rasti daktaro pėdsakus. Panašu, kad jis vis dar gyvas, tačiau kalinamas liūdnai pagarsėjusiame Damasko kalėjime.
Ahmadas nežino, kaip daktaras Shami laikosi. Niekam nebuvo leista su juo susitikti. Taip pat nėra aišku, kuo jis kaltinamas. Shami niekada nesiėmė ginklo. Palaiko sukilėlius, bet niekada nedalyvavo mūšiuose. Jo nusikaltimas galimai yra tas, kad, kaip gydytojas, jis gydė ne tuos žmones.
„Aš pamenu daktarą Shami kaip jauną, šiltą ir draugišką žmogų, tačiau kartu užsisklendusį, net drovų. Liesą, ištįsusį, pavargusį ir pasidavusį“, – kalba pasakojimo autorius.
Daugybė bėgančių sirų svajoja apie saugumą Europoje, tačiau dar daugiau jų pasilieka regione, kad greitai galėtų grįžti namo, kai tik bus įmanoma ir pakankamai saugu. Daktaras Shami nusprendė grįžti. Jis manė galėsiąs toliau dirbti gydytoju ir dabar už tai moka. Moka už tai savo laisve.
Vertė Vaida Pilibaitytė
Pasakojimas „Dingęs gydytojas“ yra iš radijo dokumentikos ciklo „Europos tvirtovė“. Tai vienas iš keturių Švedijos radijo drauge su kitais visuomeniniais Europos radijais parengtų dokumentinių pasakojimų. Kiti trys bus transliuojami per LRT radiją kovo 8, 15 ir 22 d. po 11 val. žinių.
