Lietuvių svajonių šalimi laikytoji Norvegija per vieną naktį tapo vaikus grobiančia valstybe – siaubūne. Gražina Leščinskienė, sukurpusi savo sūnaus pagrobimo planą, bet nesugebėjusi jo įgyvendinti iki galo, atsidūrė tarptautinio skandalo epicentre. Norvegija.
Pakeitė požiūrį
Net Norvegijos žurnalistai pripažino dar nematę tokio pasipriešinimo vaiko teisių apsaugos tarnybai „Barnevernet“, kokį lietuvių emigrantų bendruomenė surengė vakar Norvegijos Moldės mieste.
Prie teismo pastato su plakatais susirinkę lietuviai dalijosi šiurpiomis istorijomis apie „Barnevernet“, neva sąmoningai atrenkančią pažeidžiamiausias šeimas, o iš jų paimtais vaikais sprendžiančią negalinčių turėti vaikų ar homoseksualių porų problemas.
Ar tikrai Norvegija nusitaikiusi į silpniausiuosius – vaikus, o juos praradę emigrantai – beprasmės ir bejėgės „Barnevernet“ aukos?
„Lietuvoje, ypač kaimuose, nieko nenustebins gatve šlitiniuojantys išgėrę tėvai, vedini mažamete atžala. O norvegai net iškylaudami gamtoje neišsitrauks alaus butelio, jei kartu bus vaikų“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė Danguolė Ališauskienė.
Spruko nuo vaikų gynėjų
Rytinėje Norvegijos dalyje, Opplando regione, maždaug 150 kilometrų nuo Oslo, jau treji metai gyvena D. Ališauskienės dukra su šeima. Jų atžalėlei dveji. Danguolė neslepia, jog dukra iš pradžių irgi buvo nusiteikusi nevesti mažosios į darželį baimindamasi atkreipti vaiko teisių apsaugos tarnybos dėmesį. Nors vaiko priežiūros atostogos baigėsi, kai mergytei sukako devyni mėnesiai, D. Ališauskienės dukra mažylę augina iki šiol.
Tačiau, anot Danguolės, ne dėl to, kad bijotų darželio. Jai tiesiog finansiškai labiau apsimoka gauti nedarbo išmoką ir pačiai prižiūrėti vaiką, nei jo auklėjimą patikėjus svetimiems pačiai eiti dirbti.
„Pagyvenusi Norvegijoje dukra visiškai pakeitė nuomonę apie vaiko teisių specialistus. „Barnevernet“ nėra baubas, vien atiminėjantis vaikus. Į tarnybą tėvai gali kreiptis susidūrę su sunkumais. Vaiko teisių srityje Lietuva galėtų daug ko pasimokyti iš Norvegijos“, – įsitikinusi D. Ališauskienė.
Jos dukros pažįstama lietuvė sulaukė norvegų vaikų teisių specialistų dėmesio, kai darželyje sūnus pradėjo keiktis. Tėvai problemą išsprendė skubiai susikrovę mantą ir parkūrę į Lietuvą. Po pusantrų metų emigrantų šeima su vaiku vėl grįžo į Norvegiją, tiesa, jau į kitą regioną.
Anot D. Ališauskienės, dukra pasakojusi, kad iš jos miestelyje gyvenančios lenkės paimtas vaikas pats nenorėjo grįžti pas geriančią motiną.
„Norvegijoje pedagogai ne tik akylai seka vaikus, bet ir sumaniai jų klausinėja apie situaciją namuose“, – pasakoja Danguolė.
Prie vaikų keiktis vengia
Norvegijoje tėvams gresia vaiko teisių apsaugos specialistų dėmesio sulaukti ne tik už atžalai taikomas fizines bausmes ar nuolatinį girtavimą, bet ir dažnam lietuviui įprastus dalykus.
Norvegijoje netoleruotina keiktis prie vaiko, gurkšnoti alkoholį, ožius iš atžalos varyti pliaukštelint ranka. Norvegės mamos kaprizus rodančių vaikų nepuola purtyti ar barti, o, pasak D. Ališauskienės, tiesiog leidžia atžalai pačiai nusiraminti.
Atrodytų, kad Norvegijoje paimti vaiką iš šeimos kur kas paprasčiau nei Lietuvoje. Vis dėlto Norvegijoje gyvena dvigubai daugiau vaikų nei Lietuvoje, bet netekusiųjų tėvų globos yra mažiau nei mūsų šalyje.
Norvegijoje netgi nėra kūdikių namų, Lietuvoje jų – net penki, dar tūkstančiai nepilnamečių auga ne pas globėjus ar mažuose šeimyniniuose globos namuose, o fabrikus primenančiose po kelis šimtus vaikų priglaudžiančiose įstaigose.
Trūksta pašaukimo
D. Ališauskienės nuomone, Norvegijoje šeimai skiriama iš tiesų daug dėmesio. Ir tik tuo atveju, jei vaikų teisių specialistai mato, jog pagalba šeimai neduoda rezultato, imamasi kraštutinės priemonės – vaikams ieškoma globėjų.
„Lietuvoje, kaip ir Norvegijoje, suteikiama pagalba šeimai, bet tarsi dirbame vienodai, o rezultatai skirtingi. Jei socialiniai darbuotojai Lietuvoje dirbtų aktyviau ir jų būtų daugiau – vienas dviem, trims, o ne septyniolikai šeimų, gal ir lietuvių šeimose situacija būtų kita. Gal jaunimas Lietuvoje mokosi tos specialybės nesuprasdamas, koks tai darbas, o baigęs mokslus dirba ne iš pašaukimo?“ – svarsto D. Ališauskienė.
Vaiko teisių apsaugos specialistę stebina ir Lietuvos visuomenės požiūris į šeimas. Matydami pro langą girtus tėvus, vedančius vaiką, kaimynai, ypač kaime, nekreipia dėmesio – ne pirmas kartas, patys susitvarkys. Norvegai, pasak D. Ališauskienės, išvydę tokį vaizdą iš karto čiuptų telefoną.
„Lietuvoje penkerių metų vaikų, matančių geriančius tėvus, branda atitinka aštuonerių. Jie suvokia, kad patys turi nueiti miegoti, niekas jiems nepaseks pasakų ir žino, kodėl nepaseks.
Suprantama, kad iš šeimų paimti vaikai išgyvena traumą. Bet ji vienkartinė, įveikiama padedant specialistams. Augti šeimoje, kur matomas nuolatinis girtavimas, tėvų nesantaika, kur kas labiau traumuoja vaiką, o pasekmės išlieka visam gyvenimui. Užuot kaltinę Norvegijos įstatymus, tėvai turėtų įvertinti savo gyvenimo būdą“, – mano D. Ališauskienė.
Emigrantų nuomonės išsiskyrė
Septynerius metus Norvegijoje gyvenanti lietuvė, viešinti pavardę pabūgusi vaikų darželio auklėtoja, įsitikinusi: jei „Barnevernet“ veiktų Lietuvoje, daug vaikų būtų paimta iš šeimų.
„Norvegai labai myli vaikus ir jais rūpinasi. Jei vaikas nuolatos mato girtą tėvą, girdi tėvų ginčus, lietuviai toleruoja, o norvegai skambina tarnybai“, – tvirtina pedagogė.
Tačiau auklėtoja neigia, kad emigrantai vien dėl atvykėlių statuso atsidūrę po vaikų teisių apsaugos tarnybų didinamuoju stiklu.
„Taip, mes, pedagogai, privalome pranešti tarnybai, jei mums kiltų įtarimų. Bet tokių nesąmonių, kad keltume problemą, jei tėvai pavėlavo vaiką į darželį atvežti ar pamiršo įdėti pietų dėžutę, nėra. Jei vaikas neramus, keistai elgiasi, atėjo sumuštas, nenupraustas, jei drabužėliai seniai skalbti ir jau dvokiantys, netylime. Bet pirmiausia kalbamės su pačiais tėvais, pranešame socialiniams darbuotojams, jie daug lankosi tokioje šeimoje. Jei vaikas buvo paimtas iš mamos, reikia manyti, tam buvo rimtas pagrindas“, – svarsto auklėtoja.
Anot jos, pagrobusios savo vaiką mamos istorija net ir pačių emigrantų vertinama nevienareikšmiškai. Toje pačioje Moldėje, kur gyvena G. Leščinskienė, dalis lietuvių ją palaiko ir su plakatais renkasi į piketus, bet dalis subtiliai įvykius stebi iš šalies.
Lietuva praranda vaikus
Asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ pirmininkė Kristina Paulikė sako, kad Švedija, sulaikiusi G. Leščinskienės pagrobtą sūnų ir ne Lietuvai perdavusi, o grąžinusi Norvegijai, prakiurdė ilgai brendusį, bet negydytą pūlinį.
„Jei iškilo problemų su Lietuvos piliečiu kitoje šalyje, jis turi būti grąžintas į Lietuvą ir mūsų tarnybos spręstų, ką su vaiku daryti. Šitos šeimos problema iškėlė tarptautinius skaudulius. Iš Lietuvos jau tiek emigravo, tiek mūsų mažai belikę, o valstybė kitai šaliai palieka spręsti, ką daryti su lietuviu vaiku“, – stebisi K. Paulikė.
Anot jos, Danijoje vaikų interesus ginantys įstatymai labai panašūs į Norvegijos, bet danai orientuojasi į pagalbą šeimai, norvegai – į pagalbą vaikui.
„Pagal Norvegijos įstatymus, vaikas yra valstybės, ne tėvų. Patys norvegai mokslininkai įvertino, kad 50 proc. vaikų psichikos sutrikimų yra dėl to, kad buvo paimti iš šeimos. Kodėl į tai neatsižvelgiama? Matyt, valstybė suinteresuota, kad tokia sistema veiktų“, – mano K. Paulikė.
Su emigrantais, gyvenančiais Norvegijoje, bendraujanti K. Paulikė susidarė įspūdį, kad atvykėlių vaikai stebimi akyliau nei norvegų. Anot jos, vieną šeimą pradėjo stebėti tik dėl to, kad mergaitė mokykloje papasakojo padėjusi mamai tvarkytis.
„Kaip gali iš nepareigingų vaikų išaugti pareigingi tėvai? Man truputį keista. Juk vaikas turi pagelbėti, jam reikės tvarkytis, išsiplauti indus, šiukšles išsinešti“, – nesuvokia K. Paulikė.
Ją stebina, kad globėjus solidžiai finansiškai remianti Norvegija juos palieka ramybėje. Lietuvė emigrantė, tvarkiusi norvegų gėjų poros namus, Kristinai papasakojo, jog šiems pareiškus norą globoti vaiką, tarnybos ir socialiniai darbuotojai namų patikrinti atvažiavo pranešę iš anksto.
„Vaiką jiems atidavė. Lietuvė ateidama tvarkyti namų rasdavo išmėtytus vibratorius, kitų sekso reikmenų. Ar tai yra sveika aplinka vaikui?“ – kalbėjo K. Paulikė.
Tautos mentaliteto reikalas
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako negalinti vienareikšmiškai spręsti, ar teisūs kritikuojantieji Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą. Kokios priežastys lėmė, kad iš emigrantės lietuvės buvo paimtas vaikas, žino tik ji ir tokį sprendimą priėmę neturintys teisės motyvų viešinti Norvegijos specialistai.
Nors, pasak E. Žiobienės, Norvegijos idealizuoti nereikėtų, joje, kaip ir daugelyje šalių, egzistuoja įvairių, taip pat ir alkoholio vartojimo, problemų, tačiau požiūris į vaikų auklėjimą ten gerokai skiriasi nuo lietuviškojo supratimo. Tuo stebėtis nereikėtų: Norvegijoje vaiko teises reglamentuojantis įstatymas priimtas dar 1953-iaisiais, o Lietuvoje tik 1996 m.
„Lietuvoje kalbėti apie žmogaus teises pradėta tik atgavus Nepriklausomybę. Tuo metu Norvegijoje demokratinės vertybės, tai yra ir vaiko teisių klausimai, nagrinėjami jau seniai. Bendras suvokimas, ko reikia vaikui ir kiek tėvai jam turi skirti dėmesio, labai skiriasi nuo Lietuvos“, – sako E. Žiobienė.
Anot jos, kadaise patys norvegai prieštaravo įstatymui, draudžiančiam kūno bausmes. Dabar Norvegijoje užaugusi trečia karta, nemušanti vaikų. Lietuvoje, pasak kontrolierės, jai didžiausią nuostabą kėlė, kai ruošiant įstatymo pataisas dėl fizinių bausmių uždraudimo, prieš stojo tėvų organizacijos. Išsilavinę, protingi žmonės šaukė, esą vaikai – ne valstybės, o šeimų, todėl ne visuomenės rūpestis, kokiais būdais tėvai auklėja atžalas.
„Anksčiau, kol dar nebuvo Smurto artimoje aplinkoje įstatymo, irgi atrodė normalu, kad du suaugę mušasi ir tai ne valstybės reikalas. Matyt, mušimas yra mūsų tautos mentaliteto dalis. Net ir tautosakoje randame posakių – mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią arba už vieną muštą devynis nemuštus duoda. Tik tada reikia atkreipti dėmesį, kad patyčios, neapykanta, nepagarba yra visuomenės veidrodis“, – pastebi E. Žiobienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
