Iranas dabartiniu metu yra strategiškai svarbi valstybė (taip pat Rusijai), be kurios negali būti sprendžiami klausimai, susiję iš karto su keliomis šalimis (regionais).
1. Teheranas yra kertinis žaidėjas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Nuo jo valios jau seniai priklauso situacija Irake, kur yra stiprios šiitų pozicijos, ir pilietinio karo draskomoje Sirijoje, kur Iranas gelbėja B. Assado režimą. Be to, Teherano (pirmiausia jo branduolinės programos) bijo Izraelis ir pagrindinė geopolitinė jo konkurentė – sunitiška Saudo Arabija. Iškilus „Islamo valstybės“ grėsmei, Irano reikšmė tik dar labiau padidėjo (ne veltui žiniasklaidoje nuolat pasirodo pranešimų, kad neoficialiai JAV derina su Teheranu savo veiksmus prieš IV).
2. Iranas yra neatsiejama Kaspijos jūros galvosūkio (daugiausia energetinio) grandis.
3. Irano vaidmuo neabejotinai svarbus ir sprendžiant Afganistano problemą, kuri po ISAF misijos pabaigos tampa vis aktualesnė. Atitinkamai Teheranas tampa Centrinės Azijos regiono žaidėju (juolab kad jo ryšiai su Tadžikistanu visada buvo gana glaudūs).
Savaime suprantama, kad šiame kontekste partnerystė su Iranu yra svarbi bet kuriam dideliam geopolitiniam veikėjui. Todėl nenuostabu, kad draugystės su juo siekia tiek Rusija, tiek Kinija, o pastaruoju metu ir JAV (jeigu ne draugystės, tai bent jau santykių pagerėjimo).
Taigi karinių santykių su Iranu glaudinimas yra Maskvos bandymas sustiprinti savo pozicijas iš karto keliuose frontuose, ir galima teigti, kad ji turi gerų šansų tai padaryti, nes Rusijos ir Irano interesai daugeliu atvejų sutampa. Pirma, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Kremlius irgi remia Siriją ir akivaizdžiai stato ant šiitiškos, o ne sunitiškos stovyklos kortos (sunku draugauti su Saudo Arabija, kuri, nepaisant oficialių aiškinimų, matyt, JAV prašymu mažina pasaulines naftos kainas, kad Rusija atsidurtų nepavydėtinoje ekonominėje situacijoje). Taip, Maskva, vertindama ryšius su Izraeliu, sustabdė sandorį dėl C-300, bet dabar dėl aštrėjančios globalios geopolitinės priešpriešos Iranas akivaizdžiai tampa jai svarbesniu prioritetu.
Kaspijos jūros regione valstybių interesai irgi vienodi. Be abejo, „ežero“ padalinimas dar reikalauja papildomo dialogo, bet svarbiausia, kad nei Rusija, nei Iranas nesuinteresuoti Transkaspijos dujotiekio/naftotiekio statyba. Kremliui nereikia, kad Centrinės Azijos valstybės taptų energetine Europos alternatyva, o Teheranas pats planuoja tokiu tapti. Tai vėlgi nenaudinga Rusijai, tačiau ją gelbėja Vakarų sankcijos Iranui.
Tiesa, B. Obamos Amerika staiga nusprendė pasiekti kompromisą su iraniečiais, tik bėda, kad daug kas iš JAV elito mano kitaip (todėl derybos juda labai sunkiai ir bet kada gali žlugti). Tuo pat metu Rusija nusprendė mokėti už Irano naftą grūdais ir pramoninėmis prekėmis, kad Teheranas mažiau galvotų apie galimybę plėsti energetinį bendradarbiavimą su Vakarais. Na ir baigiant ekonominę tematiką neišeina nepaminėti šalių susitarimo dėl galimos 8 (!) atominių blokų statybos Irane, ir tai, jeigu bus įgyvendinta, tik dar labiau sustiprins strateginę valstybių partnerystę.
Toliau apie Afganistaną ir Centrinę Aziją. Akivaizdu, kad Maskvai labai pravers Irano pagalba sprendžiant nestabilaus Kabulo problemą. Kol kas situacija Afganistane daugiau ar mažiau kontroliuojama, bet talibai ima siautėti vis labiau ir nėra tikras reikalas, kad vietinės saugumo pajėgos sugebės suvaldyti padėtį (pavyzdžiui, po Sovietų Sąjungos pasitraukimo jos remtas režimas ilgai negyvavo). Atitinkamai Centrinė Azija ir Iranas atsiduria rimtame pavojuje. Turbūt todėl pastarojo gynybos ministras susitikime su kolega iš Rusijos pažymėjo: „Derybose mes aptarėme saugumą regione, Vidurio Rytuose ir Afganistane, ir mūsų požiūriai buvo labai artimi ar identiški.“
Beje, šiame kontekste gali atsitikti labai įdomus dalykas – Iranas gali tapti Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos nariu. Visos prielaidos tokiai įvykių eigai jau egzistuoja: Teheranas siekia šios narystės; jo santykiai su Rusija ir Kinija strategiškai draugiški; anksčiau Maskva ir Pekinas atsargiai vertino Irano narystės ŠBO perspektyvą, bet dabar, kai jų priešprieša su Vakarais įgauna apčiuopiamas formas, viskas labiau, nei įmanoma.
Be abejo, nereikia manyti, kad Rusijos ir Irano santykiai klostosi idealiai. Jeigu taip būtų, Irano žurnalistas per V. Putino spaudos konferenciją (3 val. 3 min. momentu) nebūtų priekaištavęs Maskvai, kad jos deklaracijos skambios, o realus bendradarbiavimas stringa: prekybos apimtis mažėja, ypatingų kontaktų ir didelių susitarimų nėra, naftos kontraktas nerealizuojamas, į ŠBO Iranas nekviečiamas, Teherano V. Putinas taip ir neaplankė. Pagaliau nėra tikra ir tai, kad kompleksų C-300 tiekimo Iranui klausimas bus greitai išspręstas.
Kai situacija nespaudžia, galima sau leisti neforsuoti įvykių tam tikromis kryptimis, bet kai žaibas trenkia, prasideda judėjimas. Taip ir Rusija iki paskutinio momento vis kalbėjo apie santykių su Iranu svarbą, bet neskubėjo pripildyti jų realiu strateginiu turiniu. Ir štai S. Šoigu, kuris yra ne tik gynybos ministras, bet ir ne paskutinis žmogus artimiausioje V. Putino aplinkoje, vizitas. Tai veda prie minties, kad Maskva ketina išspausti maksimumą iš turimų geopolitinių galimybių (visų, kas ne su Vakarais). Todėl galima laukti ir Rusijos vadovo vizito į Teheraną (juolab kad žadėjo), ir rimtesnės diskusijos dėl Irano narystės ŠBO, ir glaudesnio karinio šalių bendradarbiavimo, ir kitų ne mažiau svarbių dalykų. „Taikinys“ pagautas, C-300 pasiruošęs „šauti“.
