Dauguma išsigąsta net pamatę per sieną skuodžiantį kokiu tūkstančiu kartų už mus mažesnį voriuką. Ką jau kalbėti apie tamsoje lakstančias žiurkes ar vilkus miške, rašoma dailymail.co.uk.
Įsivaizduokite, pasaulyje gyvena moteris, kuri nei šiems padarėliams, nei dar kraupesnėms esybėms antipatijos nejaučia. Ir ne dėl to, kad dedasi drąsuole, 44-erių amerikietės smegenyse niekaip neišsispaudžia nė lašelis baimės hormono.
S. M. prisistatanti moteris ne kartą buvo pakliuvusi į gyvybei pavojingas situacijas, tačiau niekuomet nejautė nė kruopelytės baimės. Nepanikavo net tuomet, kai pakliuvo gausiai ginkluotų užpuolikų akiratin.
Asmeninis moters gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Jos pirmasis vyras nuolat jai grasindavo ir lupdavo. Bet tai, ko gero, tik jam vienam galvoje sukeldavo sumaištį, o tai tik dar labiau erzindavo ir skatindavo pulti. Mat moteris nerodė jokios reakcijos į vyro agresiją. Kartą savo sutuoktinio buvo sumušta taip, kad grėsė pavojus jos gyvybei. Tačiau ji niekuomet nebijojo.
Dauguma, pasiteiravus apie didžiausias baimes, ilgai nemąstę režia – gyvatės. Ką gi, S. M. išvydusi šį didžiulį, slidų, susiraičiusį, nuodingą gyvūną užsimanė jį paglostyti.
Medikai jau daugiau nei dešimtmetį studijuoja šį labai retą atvejį, tačiau bebaimė dar nė karto neprabilo apie save viešai. Taip yra todėl, kad bet kokius interviu su heroje griežtai draudžia šį keistą atvejį tiriantys neurologai. Anot jų, sužinoję apie moters negalią (arba galią) gali sumanyti ja pasinaudoti.
Tačiau, tik pirmomis vardo ir pavardės raidėmis prisistatanti moteris, vienos amerikiečių radijo stoties eteryje šiek tik pakalbėti sutiko.
„Tik bandau būti sąžininga, nes neturiu nė menkiausio supratimo, kodėl manęs nekamuoja baimės jausmas. Kas ne taip?
Baimę jaučiau vienintelį kartą savo gyvenime. Stebėjau pakrantėje žvejojantį tėtį. Pamenu, pagavo jis tokį didelį šamą. Ėmiau cypti, išsigandau, kad tik nebūčiau sukandžiota“, – prisiminimais dalinosi S. M.
Tačiau, kaip ji minėjo, tai buvo vienintelis kartas jos gyvenime. Daugiau niekas niekada jos taip ir neišgąsdino. Kartą, tuomet dar labai mažo sūnaus motina sumanė prasivaikščioti parke. Sumanius pailsėti ant suoliuko, greta jos prisėdo ne pats maloniausias vyrukas.
„Pamenu, jis griebė man už marškinėlių ir prikišo peilį man prie gerklės, grasino, kad papjaus. Aš jam sakau – „Nagi, žudyk, jei nori. Bet kai grįšiu – gerai iškaršiu tau užpakalį.“ Vyrukas nuėjo sau, o aš, grįžusi namo, net nemasčiau apie tai, jog reikėtų pranešti policijai. Nejaučiau nė kruopelytės baimės“, – pasakojo moteris.
S. M. kamuoja reta genetinė liga, vadinama „Urbach-Wiethe“, kuomet kažkurios smegenų dalys sukietėja, o vėliau ir visai išnyksta. Ši būklė veikia žmogaus balso stygas (pakimstama), paburksta oda aplink akis, o į smegenis sunkiau patenka kalcio.
S. M. atveju – visiškai išnyko baimės jausmą gaminantis hormonas. Ir, kad ir kaip smagu būtų staiga tapti bebaimiu, moteris šios „ligos“ kratosi ir tuo nesididžiuoja.
„Jei nieko nebijosime, nesistengsime pasipriešinti blogybėms, tai šitaip galime ir gyvybės netekti. S. M. atvejis labai pavojingas“, – komentuoja bebaimės moters gydytojai.
