Vida Tavorienė VL žurnalistė
Pusdykiai pieno žaliavą priversti parduoti ūkininkai įsitikinę, kad pieno ūkis nusiris į bedugnę, jei Lietuvoje nebus iš esmės sutramdyti oligopolininkai. Parlamentas Vyriausybei siūlo skubiai gelbėti pieno ūkį, tačiau šalies premjeras kol kas apsiriboja tik moralais perdirbėjams.
Pieno gamintojai, Naujųjų metų išvakarėse susitikę su premjeru ir žemės ūkio ministre, eilinį kartą bandė aiškinti, kad Lietuvos pieno ūkį gali ištikti pats niūriausias scenarijus. Šiemet nebelikus pieno gamybos kvotų, mažų žaliavos supirkimo kainų nustekenti mūsų ūkininkai, pernai sulaukę išskirtinio perdirbėjų akibrokšto, gali nebeatlaikyti pajėgesnių vakariečių kolegų, pasiruošusių didinti pieno gamybą, konkurencijos.
Į kompensacijas nusitaikė perdirbėjai?
Tiesa, Europos Komisija (EK) Lietuvos pieno gamintojams skyrė 14,07 mln. eurų daliniams Rusijos embargo nuostoliams kompensuoti. Apie 8,7 mln. eurų iš savo biudžeto šiam tikslui įgyvendinti pridėjo ir Lietuva. Tad pieno ūkius turėtų pasiekti beveik 23 mln. eurų. Bet šios kompensacijos atlygins tik dalį patirtų nuostolių. Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) duomenimis, per praėjusius metus, palyginti su 2013-aisiais, mūsų pieno gamintojai neteko daugiau nei 80 mln. eurų.
Tačiau skirtos kompensacijos vargu ar sustiprins ūkius. Ūkininkai piktinasi, kad į šiuos pinigus esą įžūliai nusitaikė pieno perdirbėjai. Jie sausį ketina vėl kirsti per supirkimo kainas. Kai kam jos gali sumažėti net iki 15 proc., nors paprastai tokiu metu pieno žaliava pabrangsta, nes žiemą jos gamyba sumažėja. Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pripažino, kad situacija pieno rinkoje yra įtempta. O premjeras Algirdas Butkevičius eilinį kartą pamoralizavo, kad perdirbėjams derėtų būti solidaresniems. Tačiau moralai pieno rinkos drakonams mažai rūpi.
Tiesa, Konkurencijos taryba gruodžio 23 d. nutarė pradėti pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimą. Šiuo tyrimu siekiama identifikuoti galimai pieno sektoriuje esančias konkurencijos problemas ir, remiantis kitų rinkų gerąja patirtimi bei užsienio valstybių praktika, pateikti siūlymus dėl priemonių veiksmingai konkurencijai užtikrinti.
Šauksmas tyruose
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas piktinosi, kad perdirbėjų savivalei galo nematyti: „Atrodytų, pieno gamintojus užklupusios problemos yra išties didelės, tačiau perdirbėjams ši situacija – puikus būdas pasipelnyti. Nuo pat embargo paskelbimo pradžios pabrėžėme, kad reikia imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas skaidrus perdirbėjų elgesys, regis, kad tai tebuvo šauksmas tyruose. Nuolat girdimos istorijos, kaip perdirbėjai, nesilaikydami sutarčių, jas nutraukia arba sumažina superkamo pieno kiekį.“ Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis sakė, kad kas mėnesį skaičiuoja augančius nuostolius, o jokių kompensacijų kol kas nesulaukė. „Nuo embargo pradžios kas mėnesį netenkame apie 150 tūkst. Lt. Ilgai taip netempsime. Jei žlugs pieno sektorius, pasekmes srėbs visas šalies ūkis“, – įsitikinęs ūkio vadovas.
Stumia į bankrotą
Žemdirbiams susidaro įspūdis, kad tiek Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), tiek Vyriausybė problemos nemato, slepia tikruosius skaičius ir bando raminti ūkininkus: esą situacija ne tokia jau bloga, gamintojai išgyvens. Ūkininkų pateiktais duomenimis, pieno sektorius stumiamas į bankrotą. Šiuo metu Europoje pieno supirkimo kainos vidurkis – 37 euro centai už kilogramą, o Lietuvoje – 22–23 euro centai. Sausį mūsų gamintojams kai kurie perdirbėjai žada mokėti tik 17–18 euro centų už kilogramą.
„Jau atsibodo kalbėti ir įrodinėti, kad pieno supirkimo kainos nepadengia savikainos. Kasdien parduodame 10 tonų pieno, kurio gamybos savikaina didesnė nei supirkimo kaina. Taigi, pieno ūkyje galai nesueina“, – skaičiavo A.Grubliauskis.
Ginkūnų agrofirmos vadovas apmaudavo, kad jis nukenčia du kartus: parduodamas pieno žaliavą ir pirkdamas pieno produktus. Štai litras pieno parduotuvėje daugiau kaip keturis kartus brangesnis nei žaliava. „Kodėl visoje kainų grandinėje žemdirbiui lieka tik trupiniai? Galėtume pasimokyti iš kitų ES šalių, kur visų rinkos dalyvių dalys teisingiau pasiskirsto, bet Lietuvoje tai niekam nerūpi“, – apmaudavo A.Grubliauskis.
Siūlo gelbėti pieno ūkį
Lietuvos pieno ūkį gali ištikti liūdnas galas, tuo susirūpino ir parlamentarai. Seime buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos pieno sektoriaus ateities“, kurioje siūloma priimti specialiąsias laikinąsias priemones pieno sektoriui gelbėti.
„Dėl krentančių pasaulinių pieno supirkimo kainų, Rusijos embargo, ES pieno kvotų panaikinimo mūsų gamintojams gresia ilgalaikė krizė. Lietuvoje pieno supirkimo kainos mažiausios tarp ES valstybių, o pastaruoju metu jos yra 15–20 proc. mažesnės negu vidutinė gaminamo pieno savikaina. Tokiomis sąlygomis ūkiai bus priversti bankrutuoti. O tai turės didelių socialinių bei ekonominių padarinių“, – dėstė parlamentaras Bronius Pauža.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas įsitikinęs, kad Vyriausybė turi galimybių, kaip pažaboti ir perdirbėjus, ir prekybininkus. „Priemonių ir būdų yra, tik tegu dirba. Negali būti valstybėje valstybės. Štai ir dabar, žiemą, pelno nestokojantys perdirbėjai ketina mažinti pieno supirkimo kainas. Ar tai – ne noras atimti iš žemdirbių EK ir Lietuvos skirtas kompensacijas?“ – klausė B.Pauža.
Ragina įvesti suvaržymus
Vyriausybė raginama parengti ir pateikti Seimui svarstyti įstatymų, numatančių galimybę riboti būtiniausių pieno produktų mažmeninės prekybos antkainį iki 5 proc. ir šiems produktams taikyti 5 proc. lengvatinį pridėtinės vertės mokestį, projektus.
Parlamentarai taip pat siūlo parengti ilgalaikę pieno sektoriaus strategiją, steigti pieno rinkos stebėjimo tarnybą, vesti derybas su pieno perdirbimo įmonių vadovais ir akcininkais, siekiant integruoti į pieno perdirbimo veiklą pieno gamintojus, pieno gamintojams iš valstybės biudžeto mokamas išmokas susieti su karvių produktyvumu ir su vidutinėmis pieno supirkimo kainomis ES valstybėse narėse.
Seimas ŽŪM ragina peržiūrėti ir patobulinti Nacionalinės 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programos įgyvendinimo 2014–2016 m. veiksmų planą ir užtikrinti jo vykdymą iš skiriamų lėšų. Siūloma labiau paremti tuos žemės ūkio kooperatyvus, kurie augina, perdirba ir parduoda žemės ūkio produkciją, ir padidinti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programoje numatytos paramos intensyvumą iki 90 proc., o jauniesiems ūkininkams, kurių investicijų projektuose numatyta plėsti pieno ūkį daugiau kaip 20 melžiamų karvių, intensyvumą didinti iki 80 proc., visose savivaldybėse organizuoti kooperacijos dienas ir kt. Parlamentarai mano, kad dėl kylančios ūkininkų ūkių bankroto grėsmės tikslinga būtų parengti Ūkininko ūkio bankroto įstatymo projektą.
Pinigai plaukia į kitas rankas
A.Grubliauskiui šypseną sukėlė seimūnų siūlymas integruoti ūkininkus į perdirbimo įmonių veiklą. „Laikrodžio atgal jau nebeatsuksi. Žemdirbiai turėjo žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių akcijų, tačiau buvo mikliai iš jų valdymo išstumti. Dabar vienintelis būdas – patiems steigti perdirbimo įmones: ir didesnes, ir mažesnes. Tam reikia paramos. Mūsų viltis – „Pienas LT“ statoma kooperatinė gamykla. Valdžia galėjo pasistengti, kad nebūtų kaišomi pagaliai į kooperacijos ratus, bet nepadėjo“, – kalbėjo ūkio vadovas. Jo manymu, siūlomas antkainių ribojimas naudos neduotų, tačiau PVM lengvata galėtų paskatinti pieno produktų vartojimą, jei būtų kontroliuojama, ar ši lengvata nepapildo tų pačių rinkos ryklių kišenių.
„Jei sumažėtų PVM pieno produktams, vartojimas tikrai išaugtų. Tik reikia priežiūros, kad lengvatos nebūtų paskandintos rinkodaros pinklėse. Štai prieš kokį mėnesį stebėjau, kaip prekybos centre keičiasi pieno kaina. Pritaikius kainų nuolaidą, litras pieno kainavo 2,6 Lt, o iki akcijos – 2,96 Lt. Jai pasibaigus, pieno kaina staiga ūgtelėjo iki 3,1 Lt. Tokie pokyčiai įvyko per kelias dienas“, – pasakojo rinkodaros triukus stebėjęs Ginkūnų agrofirmos vadovas.
Jam abejonių kelia naujų pieno ūkio strategijų, kaip ir naujos tarnybos, kuri stebėtų pieno rinką, kūrimas. „Kas iš tų strategijų, jei pieno gamyba nuostolinga. Ką gali padaryti, kai stinga pajamų, o pinigai suplaukia į kitų rankas. Nereikia ir naujų tarnybų, duomenų apie pieno rinką pakanka, tegu atsakingai dirba Konkurencijos taryba“, – samprotavo A.Grubliauskis.
Komentaras
Kas stos į kovą su drakonu?
Albertas Gabšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Pieno ūkiui reikia padėti, nes, jei neliks pieno gamybos kvotų, bus nelengva. Tačiau parlamentarų siūlymus vertinčiau nevienareikšmiškai. Manau, kad naudos neduotų antkainių ribojimas. Ūkių neišgelbėtų ir PVM lengvatos, nes tuo pasinaudotų perdirbėjai ir prekybininkai. Bet verta kalbėti, kaip padidinti ir perdirbėjų, ir prekybininkų konkurenciją, nes ir vieniems, ir kitiems būdinga oligopolija. Šiam drakonui galima apkapoti galvas, tik reikia gero kalavijo ir karžygio, kuris nepabijotų stoti į kovą. Jei nebus didesnės konkurencijos, jokie suvaržymai nepadės. Štai Konkurencijos taryba nustatė, kokie buvo „Maxima LT“ ir „Mantinga“ susitarimai (už 10 metų trukusį draudžiamą susitarimą skyrė 58 255 200 Lt baudą „Maxima LT“ ir 15 284 800 Lt baudą UAB „Mantinga“). Tokių tyrimų galėtų būti daugiau.
Galima tobulinti Gyvulininkystės plėtros programą, galbūt reikėtų sukurti ir pieno sektoriaus strategiją iki 2020 m. EK reikėtų įtikinti, kad mūsų pieno ūkiui reikia didesnės paramos. Galima būtų mūsų biudžeto lėšomis padidinti investicinės paramos intensyvumą. Mūsų pieno ūkiai ne tokie konkurencingi nei ES senbuvių. Lietuvoje vidutinis pieno ūkio dydis –10–11 karvių, o, pavyzdžiui, Estijoje – 30–50 karvių. Mūsų ūkius reikia stiprinti, taip pat padėti žemdirbiams kooperuotis, steigti perdirbimo įmones. Panaikinus pieno gamybos kvotas, tikrai bus nelengva, tad ir Vyriausybė, ir ŽŪM, ir Konkurencijos taryba turi rasti priemonių, kaip išlaikyti šalies pieno sektorių.
