REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mikalojaus Povilas Vilutis galėjo likti nepripažintu genijumu, kokiu laikė save, kai sovietmečiu jo kūrinius gujo iš parodų. Šiandien jis – pripažintas, net nacionalinę premiją gavęs, taigi, ne genijus. (Vargu, ar genijai išgyvena iki 70-ies neišprotėję.) Jis pats kratosi ir dailininko vardo (pats paaiškins, kodėl), o rašytoju ir filosofu būti nė neketina, nors yra išleidęs dvi nepaprastas, sakyčiau, filosofines knygas. M.P.Vilutį vadinčiau puikiu grafiku, nes tai atliepia ir tikrąją jo specialybę, ir rašymą, o jo vardas ir pavardė skamba beveik kaip titulas. Tik grafas gali sau leisti tokią prabangią parodą Dailės akademijos „Titaniko“ rūmuose! M.P.Vilučio turtai atsiskleidžia taip plačiai ir įvairiai, lyg jis būtų nugyvenęs ne 70, o 200 metų.

REKLAMA
REKLAMA

Jubiliatas paprašė užduoti klausimus raštu, tačiau atrašiau, kad menas man klausimų paprastai nesukelia, o nepažįstamo žmogaus mandagu klausti nebent trijų dalykų: „Kaip jums šiandien oras? Ar jūs čia gyvenate? Jau ta Lietuvos valdžia, ar ne?“ M.Vilučiui ir šie klausimai sukėlė minčių. Tiesą sakant, jis buvo pirmas pašnekovas, kuris prieš atsakydamas pageidavo pagalvoti. Yra gi dar žmonių, kurie pirma pagalvoja!

REKLAMA

Kaip jums šiandien oras?

Šiandien oras geras. Bet jis man nereikalingas. Man geras oras reikalingas vasarą.

Ar jūs čia gyvenate?

Sau aš visada būnu čia. Niekada, kiek save prisimenu, nebūnu kitur. Ir net dabar nebūnu, jeigu to klausiate.

Jau ta Lietuvos valdžia, ar ne?

Žinau, kad Seime yra žmonės, kurie valdo Lietuvą. Šalia Seimo yra baseinėlis ir jame plaukioja antys. Šalia blogų žmonių antys neplaukiotų. Nieko neišmanau apie tai, kaip reikia valdyti valstybes ir kas turi tai daryti. Man nereikėtų leisti balsuoti. Ir dar. Jeigu prieš trisdešimt metų man būtų kas nors pasakęs, kad aš aplankysiu Australiją, Japoniją ir tris kartus Ameriką, skubiai iškviesčiau greitąją pagalbą, kol sakantis nepradėjo kandžiotis. Ir dar. Turiu draugą armėną. Jis sako, kad pati geriausia šalis pasaulyje yra Armėnija. Ten valdžia geriausia ir žmonės ten laimingiausi. Oficialiais duomenimis, Armėnija yra beveik penkis kartus skurdesnė už Lietuvą. Kūdas tas mano armėnas. Vaikšto lietuviai, vos pilvus panešdami, ir skundžiasi valdžia.

REKLAMA
REKLAMA

Jūsų menas man atrodo viduramžiškas, alchemiškas.

Taip. Gražiausias man yra viduramžių menas. Viduramžių mozaikos. Venecijoje, Romoje, Ravenoje.

Kuriate tai, ko nėra gamtoje, o žmones savo kūriniuose – piešiniuose – ketvirčiuojate, galvas jiems kapojate.

Dailininkas, jeigu jis menininkas, nesugalvoja paveikslų. Vaizdai tarsi patys ateina į jo galvą. Jis tik juos atlieka. Ir jis pats negali paaiškinti, iš kur jie ir kodėl jie tokie. Galbūt vaizdiniai lieka pasąmonėje, ir menininkas net nežino, kad jie ten yra. Ir kai kurie vaizdiniai ateina į sąmonę ir ten susidėlioja į paveikslą. Tada menininkas padaro jį matomą kitiems. Taip man atrodo. Menininkas ir dailininkas nėra tas pats. Dailininkas daro paveikslus, o menininkas – meno kūrinius. Galvočiau taip: menas yra gyvybė žmogaus sukurtame daikte. O menininkas – tas, kuris daiktą apvaisina. Menininkas pats yra nėščias. Talentu. Menine prigimtimi. Jis gimsta nėščias. Nėščias nuo Dievo. Negali negimdyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas gi jus iš tikrųjų domina?

Pats kūrybinis procesas. Dalykai, kurie nesikeičia ir kurių aš nesuprantu. Bandau suprasti. Ko gero, nesu nupaišęs nė vieno paveikslo be žmogaus. Bet ne žmogus man rūpi. Man rūpi žmogaus forma. Kaip puodžius iš molio įvairius puodus padaro, taip aš iš žmogaus formos įvairius vaizdus nupaišau. Žmogus man – tik molis. Žinoma, tik mano paveiksluose. Iš tikrųjų juose žmonės yra daiktai. Be vidinių būsenų. Darbo turiu. Nuobodu nebūna. Sukūrė Dievas be galo įdomų pasaulį. Žmogų be galo įdomų. Nuobodžiauti – didžiausia nuodėmė. Nepagarba Dievui.

REKLAMA

Jaunas vykote šilkografijos mokytis į Kijevą. Ar jums neužteko vietinės grafijos?

1970 m. Dailės akademijos Grafikos katedros docentas Eduardas Jurėnas pasiūlė pritaikyti grafikų spaustuvę šilkografijai. Grafikos katedros vedėjas profesorius Vytautas Jurkūnas pasiuntė E.Jurėną ir mane į Kijevą išmokti šilkografijos technikos. Technika man tiko, ir aš ja spaudžiau savo darbus iki 2004 m. Po to nusibodo.

Ką gero galite pasakyti apie savo alma mater – Vilniaus dailės akademiją?

Vilniaus dailės akademijoje dabar kunkuliuoja pilnakraujis gyvenimas, kova tarp tradicinio ir šiuolaikinio meno. Tai – teigiamas reiškinys. Jis neleidžia Akademijai miegoti ir apkerpėti. Tarp dviejų priešingų polių, kaip baterijoje, teka energija. Viskas vyksta tarp priešybių. Tarp šilto ir šalto – vėjas. Tarp gimimo ir mirties – gyvenimas. Akademija gyva. Studentai dabar gali studijuoti tokį meną, koks tinkamas pagal jų prigimtį.

REKLAMA

Jaunystėje, kai jūsų darbus sovietmečiu atmesdavo parodų rengėjai, laikėte save genijumi. Kuo jaučiatės esąs dabar?

Šaipausi iš savęs. Mačiau Rembrandto, Van Gogho, Picasso kūrinius. Mačiau puikius Lietuvos menininkų darbus. Savo darbus matau. Jei laikyčiau save genijumi, būčiau kvailys. Genijumi laikau žmogų, gebantį patirti ypatingų, didingų išgyvenimų ir jais pakrauti kūrinį. Tai – dar ne viskas. Genijaus kūrinys, jei tai – paveikslas, turi būti toks, kad ir žiūrintis į jį patirtų tuos išgyvenimus, kuriuos patyrė menininkas, jį kurdamas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Esate XX–XXI a. menininkas. Regėjote, kai vakarykštis senasis menas tapo šiuolaikiniu. Paaiškinkite, prašau, kas yra konceptualusis menas? Kodėl dažnam vakarykščio meno mylėtojui į jo pusę nesinori nė žiūrėti?

Parodos kokybė nepriklauso nuo to, kur ji rengiama. Parodos kokybę lemia kūriniai ir jų išdėstymas. O meno kūrinių kokybė nepriklauso nuo to, kuriai meno šakai jie priklauso, kokios jie yra formos ir kada jie padaryti. Vargu ar šiuolaikinis menas yra geresnis už Renesanso meną. Mano galva, terminas „šiuolaikinis menas“ nėra tikslus. Keistai skambėtų „šiuolaikinė energija“, „šiuolaikinė šiluma“. Atsistoju prie krosnies, ir mano kūnui šilta. Žiūriu į meno kūrinį, ir mano dūšiai šilta. Energija yra tai, kas veikia išorę. Šiluma yra fizinė energija, ji veikia kūną. Menas taip pat yra energija, nes jis taip pat veikia, tik ne kūną, o dūšią. Metafizinė energija. Ir šiuolaikinės formos krosnis, ir nešiuolaikinė krosnis skleidžia tą pačią šilumą. Ir apie meno kūrinį tą patį sakau.

REKLAMA

Tačiau anuomet mielai lankytus Dailės parodų rūmus, tapusius Šiuolaikinio meno centru (ŠMC), šiandien dailės mylėtojas apeina ratu.

Šiuolaikinio meno centras – tai ne dailės, o šiuolaikinio meno centras. Žmonės tikisi ten pamatyti paveikslų – spalvų, formų, erdvių derinių, teikiančių aukštos kokybės emocinių išgyvenimų. O ŠMC dominuoja konceptualaus meno parodos. Žmonės žiūri į ten esančius kūrinius ir niršta, nes nepatiria džiaugsmo akims. Konceptualusis menas nėra vaizduojamasis menas, jis – ne akims ir ne jausmams, o protui.

REKLAMA

Vaizduojamasis menas ir konceptualusis menas yra skirtingos, netgi priešingos meno šakos. Menas – vaizdas ir menas – mintis. Mintis gali būti išreikšta vaizdu, o vaizdas turi būti neaktyvus, kad neužgožtų minties. Kuo mažiau vaizdo, tuo daugiau vietos minčiai. Švari, erdvi, netikėta mintis, ne priemonė, bet mintis pati sau, neišeinanti iš savo ribų, tampa meno kūriniu, nes sukelia aukščiausios kokybės savitiksles proto reakcijas, nenusakomas žodžiais. Taip apibūdinčiau konceptualaus meno kūrinį.

Parašėte knygas „Tortas“ ir „Sriuba“. Maniau, kad dailininkams dera piešti, o ne knygas rašyti. Jums tai išeina geriau nei daugumai rašytojų. Gal todėl, kad pradėjote lyginti senas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasenau ir jaučiu, kad gražiausią savo paveikslą jau nupaišiau. Prastesnių nenoriu gaminti. Vertingi vaizdai į galvą nebeateina. Aš esu santykis su pasauliu. Iš čia mano menas. Save paišau, save rašau. Esmė ta pati.

Sakėte, kad piešti jums lengva, o rašyti sunku. Kodėl kankinate save?

Rašyti man labai sunku. Sunkiausia man sudėlioti mintis į žodžius. Taip parašyti, kad skaitantysis suprastų, ką aš noriu pasakyti, ir kad skaitymas nevargintų. Lipti į Everestą taip pat labai sunku. Bet užlipus atsiveria visas pasaulis. Kai parašau ir jaučiu, kad parašiau gerai, būnu laimingas. Pasiekiu gyvenimo tikslą. Bet prieš tai reikia lipti į Everestą, liežuvį iškorus. Verta save pakankinti. Laimė yra kančios pabaiga. Logiškai pasakė Epikūras.

REKLAMA

Kas jums malonu šiuo metu?

Šiuo metu aš esu lapė ir žalios vynuogės iš Ezopo pasakėčių. Malonumai, kurie iš pasaulio man nebepasiekiami. Todėl bandau save įtikinti, kad jie – beverčiai. Ieškau malonumų savo viduje. Ir randu. Patogu. Mano malonumai visą laiką su manimi kartu.

Antro patiekalo dar nebuvo, jau nekalbant apie tauriuosius gėrimus. Ar po „Torto“ ir „Sriubos“ galima tikėtis bent jau „Kalvadoso“ virškinimui sužadinti?

Dėl Dievo meilės, tik ne „Kalvadoso“. Jaunystėje vienas išgėriau bonką to bjauraus skysčio ir iki šiol negaliu užmiršti to, ką patyriau. Tai nebuvo teigiama patirtis. Ne. Neberašysiu knygų virškinimui sužadinti. Svajoju dar parašyti knygą apie meną. Ir daugiau neberašyti. Kad tik šitą spėčiau. Jus vadina filosofu, nors nevartojate tarptautinių terminų, rašote apie Pilaitės kaimelio vištų išgyvenimus. Ar pažįstate kitus mūsų filosofus? Arvydas Šliogeris iš tos pačios Pilaitės ar nėra jums artimas? Filosofas – per stipriai pasakyta. Aš save laikau popfilosofu. Patikėkite, nekoketuoju. Tokiu save iš tikrųjų laikau. Mano rašiniai – sofistinė retorika. Manipuliavimas mintelėmis ir argumentais. Plaukiu valtyje Siesarčio ežeru, vėjelis pučia, bangeles gena. Į vieną pusę, į kitą. Toks mano rašymas. Į gelmes neneriu. Ko ten? Kas ta filosofija? Nieko ji nekeičia. Ne mano pasakyta. Filosofines knygas paskaitinėju, bet atsargiai. Nenoriu proto skolintis. Arvydas Šliogeris man yra didelis autoritetas, iš lietuvių filosofų, kiek jų skaitinėjau, didžiausias.

REKLAMA

Jūsų šaukinys „Kaip nors nugyvensi iki mirties“ skamba labai įžūliai. Dažniausiai žmonės svajoja pratempti iki pensijos.

Bet juk aš iš tikrųjų išgyvensiu iki mirties. Žinoma, galima mėginti klampoti per postringavimų liūną – svarstyti, ką reiškia gyventi, kas yra žmogus, ar siela, ar kūnas, ar siela kūne, ką reiškia „siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo“, ir taip toliau. Bet tingiu. Keliuosi anksti ir dirbu daug. Niekada tiek daug nedirbau, kaip dabar, išėjęs į užtarnautą poilsį. Gyvenimą, ko gero, pražiopsojau. Pajutau pabaigą. Noriu spėti padaryti bent dalį to, ką galėjau.

Kalbino Rūta Klišytė.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų