Mūsų skaitytojai skambina ir pasakoja, kokių, net pačių netikėčiausių dalykų sugalvoja valdininkija, kad tik atsiribotų nuo savo rinkėjų. Vienos savivaldybės sugalvojo vieno langelio principą, pro kurį niekaip net į savivaldybės koridorių neprasmuksi, kitos savivaldybės bendrauti su žmonėmis paskiria vieną specialistą, kuris, kad atsakytų į interesanto klausimą, bėgioja pas specialistus, trečiose klientui reikalingas specialistas, ypač meras, visada būna... „išvykęs“ ir t. t. Ar tikrai pas savivaldybės specialistą, ypač vadovą, sunkiau patekti nei pas šv. Petrą?
Algimantas Mielinis, Raseinių rajono meras
Mūsų savivaldybėje tokių problemų tikrai nekyla. Tikrai nėra buvę, kad kas nors ko nors nepriėmė ar neišklausė. Galbūt žmogus išeina gavęs ne tokį atsakymą, kokio norėjo, bet tai – jau kita tema. Aš pats asmeniškai priimu kiekvieną, kuris kreipiasi į mane, kaip į merą. Aišku, pageidautina, kad žmogus iš anksto telefonu užsirašytų į priėmimą, nes turiu daug ir įvairiausių darbų, ne visada ir kabinete būnu. Bet ir neužsiregistravusio neatstūmiau nė vieno. Taip pat noriu pasakyti, kad ir su žurnalistais visi mūsų specialistai bendrauja ne per atstovą spaudai, kaip daug kur įprasta, niekas jų atsakymų nekontroliuoja, jų nereikia derinti su meru ar dar kuo nors.
Odeta Linkuvienė, šiaulietė prekybininkė
Dažnai savivaldybės slenksčių neminu, tai nedaug ką galiu pasakyti. Tik man nepatinka, kad, atėjęs į Šiaulių miesto savivaldybę pas bet kokį specialistą, pirmiausiai turi užsiregistruoti ir, gavęs registracijos lapą, eini pas tą specialistą, kurio tau reikia, o išeidamas tą lapą palieki. Mano akimis, tai yra perteklinis reikalavimas. Jei tikrai žinau, pas kokį specialistą man reikia, tai ir einu tiesiai, suprantama, prieš tai telefonu susitarusi, be jokių tarpininkų. Kartais pasitaiko, kad nuėjęs pas specialistą atsakymo negauni ir jis net nepasako, kur toliau eiti.
Adolfina Vitkauskienė, Kelmės rajono ūkininkė
Daugiausia reikalų tenka turėti su žemės ūkio skyriaus specialistais ir bendraujant su jais jokių problemų nekyla. Ten dirba labai puikūs žmonės: visada viską išaiškina nuo A iki Z, visada padeda, pataria. Bet sykį teko tvarkyti reikalus didžiajame valdžios pastate, kuriame sėdi visa rajono valdžia. Apie tą dvarą gerai atsiliepti negaliu. Ėjau ten su žurnaliste, tai iškart į mane ėmė žiūrėti kaip į priešą, liepė bendrauti tik per atstovę spaudai. Specialistai sakė, kad tokia nustatyta tvarka, patvirtinta administracijos direktoriaus įsakymu. Baisu pasidarė: gal savivaldybės specialistai neveiksnūs, jei be priežiūros negali bendrauti? Ir ko verta valdžia, jei nuo žmonių atsiriboja.
Virginija Gasiūnaitė, Panevėžio rajono gėlininkė
Pastaruoju metu Panevėžio rajono savivaldybėje labai svarbių reikalų neteko tvarkyti, tačiau anksčiau buvau priversta dažniau užsukti į savivaldos administracijos pastatą. Kai sirgo mano tėtis, dažnai lankiausi Socialinės paramos skyriuje. Bendrauujant ir su skyriaus vedėja, ir su specialistėmis, jokių problemų nekilo. Kada reikėdavo, tada ir užsukdavau į jų kabinetus: niekas nei durų uždarė, nei pavarė. Neteko girdėti, kad ir kaimynai, mūsų kaimo gyventojai, dėl to skustųsi.
Alina Komaraitė-Rimševičienė, Anykščių rajono Raguvėlės dvaro savininkė
Savivaldybių durys gyventojams nėra uždarytos, nors šiuo metu susidaro įspūdis, kad savivaldos darbuotojai kažko bijo, nes apsistato sargais ir pan. Bet žmonių niekas neveja. O problema ta, kad valstybinėse institucijose įsigali vis daugiau biurokratijos, todėl jei gyventojai ir patenka pas savivaldos tarnautojus, jų problemos neišsprendžiamos. Atrodo, kad nei seniūnijų, nei savivaldybių, nei ir dar aukštesni tarnautojai neturi perspektyvinių planų, nemato visumos. Viskas greitai keičiama, pertvarkoma, nėra stabilumo ir aiškumo. ES skandina popieriuose tiek valdininkus, tiek ūkininkus, tiek verslininkus. Atrodo, kad dokumentai tampa svarbesni nei realus gyvenimas. Gal tai tik darbuotojų kvalifikacijos problema, o gal aiškios šalies politikos stygius? Tiesą sakant, esu daug kuo nusivylusi. Dvi kadencijas buvau Panevėžio rajono tarybos narė, tačiau nusivyliau politine veikla, nes nedaug ką galima buvo pakeisti.
Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas
Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos šeimos ūkių sąjunga surengė mokymus 25 savivaldybėse, todėl savo kailiu patyrėme, kaip savivaldybių vadovai vertina smulkiuosius ūkininkus. Skirtumai akis rėžia. Pavyzdžiui, sunkiausia mums buvo bendrauti su Marijampolės, Šakių, Raseinių, Kėdainių ir Rokiškio savivaldybių bei žemės ūkio skyrių vadovais. Visai kitaip į mūsų iniciatyvą reagavo Šilalės, Skuodo, Plungės ir Telšių savivaldybių vadovai. Padariau išvadą, kad eiliniams žmonėms mažiausiai dėmesio skiria savivaldybių, kuriose vyrauja stambieji ūkiai, vadovao. Norėčiau visų savivaldybių valdininkams priminti, kad jie pirmiausia yra valstybės tarnautojai, t. y. jie vienodai turėtų rūpintis visais šalies piliečiais. Apskritai buvau labai nustebęs, kai mūsų rengtuose mokymuose sutikau žmonių, kurie iki šiol net nežinojo, kad net smulkiausieji ūkininkai gali pasinaudoti ES parama. Argi tai ne savivaldybių tarnautojų darbo brokas?
