Argumentai – nevienodi
Jei verslininkai su tinklais neišgaudys žuvų, o mėgėjams su meškerėmis to padaryti neįmanoma, „ežerai netrukus virs žuvų kapinynais, nes žuvys gyvena tik 2–4 metus, po to nudvesia“, – tai bent kelis kartus viešai yra pakartojęs A. Salamakinas, ieškodamas alibi savo pozicijai dėl verslinės žūklės grąžinimo į ežerus. Tiesa, „Balsas.lt savaitės“ paklaustas, kas jam pasakė tokią nesąmonę, politikas puola gintis tai minėjęs ir pasitaiso. Girdi, žuvys gyvena vidutiniškai 16 metų.
Antra priežastis, įkvėpusi politiką krūtine užstoti žvejus verslininkus, pasak A. Salamakino, yra tradicijų tąsa – tie, kurie gyveno paežerėse, visą laiką į vandenį merkė tinklus ir taip prasimaitindavo. Užginčijus, kad taip galėjo būti tik gūdžioje senovėje, o vėliau ne tik ežerai, bet ir žemė su miškais priklausė didikams ir tik jų valia buvo, leisti ar ne jų valdose žvejoti, A. Salamakinas siūlo važiuoti į Molėtų rajoną. „Mindūnuose yra žūklės muziejus, ten – visi įrankiai ir įnagiai, kuriais anksčiau naudojosi paežerių gyventojai“, – atremia A. Salamakinas. Ir net nebando išklausyti, kad su muziejuje eksponuojamais „įrankiais ir įnagiais“ buvo žvejojama tarpukaryje privatiems asmenims priklausančiuose vandens telkiniuose. Ir ne ištisą sezoną, bet tik kelias dienas, kad būtų galima šeimą aprūpinti žuvimi. O gvieštis valstybinius vandens telkinius – šiukštu. Į pastaruosius arba svetimus privačius įmerkęs tinklaitį žmogus tuo laikotarpiu buvo vadinamas vagimi, sovietmečiu – brakonieriumi.
Spalio viduryje vykusiame Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje socialdemokrato A. Salamakino poziciją palaikė ir konservatorius Paulius Saudargas – jis siūlė leisti žvejams verslininkams toliau tęsti savo veiklą.
„Aš nelikau įtikintas, kad vidaus vandenyse reikia uždrausti verslinę žūklę. Jei tai padaryta vieno išeinančio ministro, nereiškia, kad taip turi likti per amžius“, – žvejams verslininkams naudingą poziciją išreiškė P. Saudargas.
Tačiau, pasak komiteto nario Lino Balsio, šiandien pirmiausia reikia žiūrėti į realią situaciją, susijusią su žuvų ištekliais, kad nebūtų padaryta žala gamtai, o verslininkams reikėtų sudaryti sąlygas persiorientuoti. „Mokslininkai stebi tendencijas, jog tam tikruose ežeruose žuvų ištekliai sparčiai senka, todėl verslinės žvejybos ribojimai vidaus vandenyse padės išsaugoti ir atkurti išteklius. Lietuvoje verslinė žvejyba beveik neegzistuoja. Tai – mirusi verslo šaka, neturinti jokios perspektyvos. Verslininkams, ieškantiems išeities, matau tik vieną galimybę – norintys šioje srityje užsiimti verslu žuvis vartojimui gali veisti specialiuose tvenkiniuose, moderniais būdais“, – teigė L. Balsys.
Visgi ir šis politikas mano, kad reikia įteisinti etnografinę žvejybą. „Nepainiokime verslinės žvejybos ir turizmo. Jei tam tikruose regionuose, kuriuose yra senos žvejybos tradicijos, ji yra tapusi etnografinio paveldo dalimi, žmogui, norinčiam tęsti bei demonstruoti vietos tradicijas ir įsigijusiam leidimą propaguoti bei turistams rodyti senolių žvejybos būdus, turinčiam sunumeruotus ir registruotus žvejybos įrankius, tai neturėtų būti draudžiama. Tačiau tai turi būti aiškiai ir griežtai reglamentuota, kad etnografinio paveldo skatinimas nevirstų versline žvejyba“, – sakė L. Balsys.
Ne verslininkų naudai
Parlamentarų ginčai plika akimi lyg ir suprantami: girdi, žūklė ežeruose – tai verslas, Lietuvoje gyvavęs pastaruosius du dešimtmečius, – būtent prieš tiek laiko leista už centus nuomoti didžiulius vidaus vandenų plotus ir juos beatodairiškai košti tinklais. Tačiau mokslininkai jau prieš kelerius metus ėmė skambinti pavojaus varpais, kad ežeruose ir didesniuose dirbtiniuose vandens telkiniuose neliko ne tik didelių žuvų, bet ir mailiaus.
Lietuva kasmet importuoja ir eksportuoja daugiau nei 100 tūkst. tonų žuvų – veik visas šis kiekis įsivežamas iš užsienio valstybių. Patys Lietuvos žvejai oficialiai deklaravo 2013 metais Kuršių mariose ir ežeruose bei upėse sugavę 1 460 tonų žuvų. Net trys ketvirtadaliai šio kiekio tenka Kuršių marių žvejams. Likusios 365 tonos – tai ne vien ežerų laimikis, didesnioji jo dalis yra Nemuno deltoje sugautos stintos ir kitos žuvys. Aplinkos ministerijos teigimu, ežeruose verslininkai sugavo tik 72 tonas žuvų, pusę šio kiekio sudaro stintelės bei seliavos. Jas, kaip ir iki šiol, nebus draudžiama gaudyti tinklais. Taigi ežerų versliniai sugavimai neturi iš esmės jokios reikšmės gyventojų aprūpinimui žuvimi, juo labiau žinant, kad verslu užsiima apie 200 verslininkų. Beje, ne vienas jų yra turtingas, o verslinė žvejyba jiems – tarsi žaislas arba poilsis.
„Versline žvejyba užsiimančios įmonės mokesčių į valstybės biudžetą įdeda minimaliai, o mokesčių mokėtojai verslininkus dar ir remia, nes šie atleisti nuo PVM mokėjimo, taip pat gauna beakcizį dyzelį“, – L. Balsys sutinka, kas šie verslininkai yra daugiau išlaikytiniai, o ne bendrojo vidaus produkto kūrėjai.
Aplinkos ministerijos teigimu, praėjusiais metais žvejai mėgėjai į valstybės biudžetą sumokėjo apie 5,5 mln. litų. Šie pinigai esą paskirstyti žuvų ištekliams atkurti ir saugoti. Prognozuojama, kad šiais metais bus surinkta puse milijono litų daugiau.
Manoma, kad šiuo metu yra apie 200 tūkst. aktyviai meškeriojančių žmonių, mat vien praėjusiais metais yra išduota per 229 tūkst. žvejo mėgėjo bilietų. Sociologų teigimu, veik pusė milijono žmonių kasmet turi apie 130 mln. litų išlaidų, susijusių su meškeriojimu. Manoma, kad netiesioginės meškeriotojų išlaidos, susijusios su meškeriojimu (degalams, maistui, apsigyventi ir t. t.), siekia 200 mln. litų. Taigi – klausimas, kas nusvers Seimo politikų balsus: ar 72 tonos nežinia ant kieno stalo patenkančių žuvų, kurių žvejybą dotuoja valstybė, ar žvejų mėgėjų per metus išleidžiami veik trečdalis milijono litų, kurių penktoji dalis PVM pavidalu patenka į valstybės biudžetą?
Ne draudžia, bet riboja
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas savo ruožtu prideda, kad verslinė žvejyba nėra draudžiama. Anot jo, pernai Kuršių mariose žuvų sugauta daugiau nei užpernai. „Mes tikrai nedraudžiame ten, kur nėra reikalo. Nėra nieko blogiau už mėtymąsi. Niekas taip nediskredituoja valstybės institucijų, kaip mėtymasis. Ta pozicija buvo suformuota dar 2007 metais“, – tvirtina Aplinkos ministerijos darbuotojas.
Jo teigimu, žvejai verslininkai be darbo neliktų, nes būtų galima užsiimti specialiąja žvejyba, kuri leistų gaudyti ungurius, stinteles, seliavas ir pan. V. Graičiūnas teigia, kad visoje Europos Sąjungoje verslinė žvejyba yra ribojama.
Aplinkos viceministras Linas Jonauskas taip pat piestu stoja prieš verslinę žūklę ežeruose: „Daugelis Seimo narių yra suklaidinti žvejų verslininkų. Verslinė žvejyba nėra uždrausta – vyksta specializuotoji žvejyba. Pavyzdžiui, seliavų žvejyba yra pati pelningiausia, ir ji neuždrausta.“
Nualino ežerus
Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos vadovas Danius Pumputis įsitikinęs, kad verslinės žvejybos drausti nereikia, nes ji teikia didelės naudos gamtai. Girdi, traukiami tinklai akėja ežero dugną purendami dumblą. Molėtų rajono Videniškių kaime gyvenantis ūkininkas D. Pumputis iki šiol nuomoja penkis ežerus, o versline žūkle verčiasi nuo 1993 metų. Tačiau jau treji metai, kai vyras padžiovė tinklus, – Aplinkos ministerija neskiria limitų. „Nuostolių neskaičiavau, bet jų gali būti nemažų. Dvidešimt metų kūriau verslą, turiu inkubatorių, veisyklą. Tai galėtų būti net apie 300 tūkst. litų“, – „Balsas.lt savaitei“ sako D. Pumputis. Jo teigimu, viskas pasikeitė, kai prie Vyriausybės vairo stojo Gediminas Kirkilas, o aplinkos ministru tapo Artūras Paulauskas, – „prasidėjo mažinimai, limitavimai, ežerų likdavo vis mažiau, jei neišgaudei limito, kitais metais pusę duoda“.
D. Pumpučio teigimu, praėjusiais metais jis patyrė 800 litų nuostolio, o už leidimus žvejoti jo nuomojamuose ežeruose iš žvejų mėgėjų tesurinko 860 litų. Paklausus, kur realizuodavo pagautą laimikį, pašnekovas guodžiasi, kad „mažai pagaudavo“ – apie toną: „Kai neturi kur dėti produkto, tai nežvejoji. O šiaip – savo poreikiams.“
Vienas iš ežerų, iki šiol nuomojamų D. Pumpučiui, – Makys. „Iki kol mes praėjusiais metais neapribojome jo veiklos, jis vykdė verslinę žvejybą. Neskaičiuojant seliavų, verslininkas rodė, kad jo sugavimai nėra dideli. 2011 metais sugavo 297 kg, 2012-aisiais – 206 kg. Praėjusiais metais mokslininkai darė tyrimus ir nustatė, kad žuvų ten beveik nebelikę“, – pasakoja V. Graičiūnas. 90 proc. likusių žuvų pagal biomasę sudaro menkavertės aukšlės ir kuojos, tokios, kurios nebepakliūva į tinklo akį.
„Iki 2012 metų ten buvo žvejojamos seliavos, o po to jų nebeliko deklaracijose, jų neberado ir mokslininkai. Pats verslininkas nusipjovė šaką, ant kurios sėdėjo, ir sunaikino seliavų išteklius“, – dėsto V. Graičiūnas. Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos prezidentas „Balsas.lt savaitei“ aiškina kitaip: girdi, ežeras negilus, o 2011-ųjų vasara buvo be galo karšta – įkaito vanduo ir seliavos krito. Tačiau ežere noriai meškeriodavę žvejai mėgėjai pasakoja ką kita: anksčiau lydekų turtingas ežeras pastaraisiais metais buvo nustatytas tinklais taip, kad plūdėmis galėjai nuo kranto į krantą nueiti.
D. Pumputis nuomoja ir greta Molėtų esantį per pustrečio šimto hektarų Dūrių ežerą. Jo ištirti verslininkas šią vasarą buvo pasikvietęs mokslininkus. Vytautas Kesminas, Gamtos tyrimų centro darbuotojas, „Balsas.lt savaitei“ sakė, kad šiuo metu verslinių žuvų kiekis yra „vidutinis arba truputį daugiau kaip vidutinis“. „Nuo ankstesniųjų tyrimų, kurie daryti prieš trejus ketverius metus, ežeras atsigavo. Matyt, todėl, kad pastaruoju metu jame nebuvo vykdoma verslinė žvejyba“, – ežero atsigavimo priežastimi įsitikinęs mokslininkas.
Anksčiau ežere buvo aptikta vos 5 rūšių žuvų, o šiais metais jų padaugėjo iki 11-os. Dabar viename hektare mokslininkai suskaičiavo 13,6 kg verslinių žuvų, o iš viso – 3,7 tonas. V. Kesmino teigimu, verslininkas galėtų sugauti apie 2,9 tonos žuvų, kurių didelę dalį, apie 1,2 tonos, sudarytų karšiai.
Gamtinių tyrimų centro duomenimis, net 84 proc. Lietuvos ežerų patiria neigiamą žvejybos poveikį. Pavyzdžiui, verslinės žvejybos veikiami Kauno marių žuvų ištekliai nuo 1998 metų nuolat mažėjo (vien per 2008–2009 metus žuvų biomasė sumažėjo 149 tonomis), todėl šiame vandens telkinyje nuo 2013-ųjų verslinė žvejyba buvo uždrausta.
Aplinkos ministerijos duomenimis, verslinė žvejyba tampa vis nereikšmingesnė visoje Europos Sąjungoje. Iš 28 Europos Sąjungos valstybių ši žvejyba vidaus vandenyse vykdoma 21 šalyje. Kai kuriose iš jų tokia žvejyba yra tik simbolinė. Pavyzdžiui, Čekijoje versline žvejyba užsiima tik keturi žvejai, jie sugauna 24 tonas žuvų per metus; Danijoje žvejojantys 19 žvejų sugauna apie 30 tonų žuvų per metus.
Kas sugundė politiką
Kodėl A. Salamakinas, kuris pats prisipažįsta neretai mėgstantis poilsį su meškere rankose, ėmė ginti me mėgėjų, bet verslininkų interesus?
„Daryčiau prielaidas, kad verslinė žvejyba yra šešėlinio verslo ir brakonieriavimo priedanga įmonėms. Tuo turbūt ir galima paaiškinti tokį jų lobizmą“, – problemos į vatą nelinkęs vynioti buvęs aplinkos ministras, dabar europarlamentaras V. Mazuronis. Jis užsiminė, kad kai kurie Seimo nariai turi tiesioginių ryšių su versline žvejyba užsiimančiomis įmonėmis, tačiau pavardžių įvardyti nenorėjo.
A. Salamakinas žvejus verslininkus prisiminė, kai jiems buvo uždrausta tinklais žvejoti Kauno mariose. Keistas sutapimas – praėjusių metų rugsėjo viduryje A. Salamakinas suorganizavo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto išvažiuojamąjį posėdį Molėtų rajone. Komiteto tinklalapyje teigiama, kad jis vyko Luokesos seniūnijoje, Šaukšteliškių kaime, – politikai su verslininkais aptarė verslinės žvejybos reglamentavimo klausimus. „Balsas.lt savaitei“ paprašius šio posėdžio ataskaitos, buvo atsakyta, kad tokios nėra, nors apie kitus posėdžius, – kas svarstyta, kas dalyvavo, – informacija skelbiama viešai.
Šis išvažiuojamasis posėdis vyko ne po atviru dangumi, o UAB „Kurneilis“ priklausančioje „Įlankos“ sodyboje prie Bebrusų ežero. Bendrovės savininkas – verslininkas Vilius Feliksas Šeškauskas. Jis – vienas iš keturių Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos steigėjų. Be jo ir D. Pumpučio, asociacijos steigimo įstatus pasirašė teisinėmis konsultacijomis besiverčiantis anykštėnas Arūnas Liogė ir Vilniuje gyvenantis verslininkas Stasys Cesiulis, atstovaujantis Trakų rajone registruotam žvejų ir medžiotojų klubui „Astacus“. Pastarasis verslininkas – ir Ignalinos rajone registruotos bendrovės „Ūda“, užsiimančios versline žūkle, savininkas.
Ar tai nekvepia korupcija? A. Salamakinas ginasi: „Ne aš tą posėdį organizavau, o Aplinkos ministerija.“ Tačiau ši redakcijai patvirtino – būtent A. Salamakinas buvo išvažiuojamojo posėdžio iniciatorius. „Ne Salamakinas, ne Mazuronis, ne kas nors dar pagal politinį norą turi nustatyti, kur ir kiek galima užsiimti versline žvejyba. Tai turi būti mokslininkai, kurie atliko tyrimus, nustatė, kad ten tikrai galima verslinei žvejybai pagauti tam tikrą kiekį žuvų. Turi būti sudaryta mokslininkų grupė iš specialistų. Specialistų mes turime“, – A. Salamakinas bando kreipti ugnį nuo savęs. Pakartosime: Gamtinių tyrimų centro duomenimis, net 84 proc. Lietuvos ežerų patiria neigiamą žvejybos poveikį.
