Susirūpino po svetimo nelaimės
Penkiolika metų kartu gyvenanti panevėžiečių pora testamentą pasirinko vietoj santuokos liudijimo. „Mes seniai vienas kitam prisiekę, ir mums tai daug svarbiau nei priesaika prieš Dievą ar žmones. Testamentus surašyti nusprendėme, kad kuriam likus vienam nekiltų problemų, jei kas nesuprastų mūsų pasirinkto gyvenimo būdo“, – teigė 35-erių Rimas Rakauskas.
Akstinu kreiptis į notarą dėl testamento porai tapo svetimo nelaimė. Nesusituokęs, tačiau su drauge sūnų auginęs Rimo kolega žuvo darbo vietoje, kai išėjęs į kiemą parūkyti buvo prie sienos prispaustas atbulomis važiuojančio sunkvežimio. Žuvusiojo draugei teko išgyventi ne tik mylimojo netekties skausmą, bet ir sunkias turto dalybas su neoficialia anyta. Velionio motina nesutiko su anūkės mama pasidalyti draudimo išmokos ir netgi pareikalavo moters išsikraustyti iš sūnaus vardu registruoto, bet poros kartu įsigyto buto.
„Nesame visiški beturčiai. Per penkiolika bendro gyvenimo metų sugebėjome šį tą sukaupti. Vaikų neturime, todėl vienam iš mūsų mirus velionio vardu registruotas turtas atitektų ne antrajai pusei, o įstatymo tvarka numatytiems paveldėtojams. Testamentas garantuos, kad, jei likimas pakiš koją, niekam nekiltų papildomų rūpesčių dar ir dėl turto“, – apsidraudė R. Rakauskas.
Anot jo, eiti pas notarę dėl testamento buvo keistoka – atrodo įprasta, kad tokiu dokumentu susirūpinama tik artėjant prie mirties slenksčio. Pora nustebo išgirdusi, kad bene jauniausias notarės klientas, surašęs testamentą, buvo vos 23-ejų emigrantas.
Lenktynininkai testamentų nerašo
Daugkartinis automobilių ralio čempionas, dešimt metų iš eilės, nuo 2002-ųjų iki 2012-ųjų, Lietuvos čempionatuose buvęs neįveikiamas varžovams panevėžietis verslininkas 50-metis Rokas Lipeikis pripažįsta apie testamentą nenorintis nė galvoti.
Anot jo, lenktynininkai, bijodami prisišaukti nelaimę, nė artyn neprisileidžia juodų minčių. „Lenktynininkai turi prietarą net į laidotuves neiti. Svarbiausia – pozityviai nusiteikti. Negalima nė galvoti, kad trasos nebaigsi“, – „Sekundei“ teigė R. Lipeikis.
Vietoj santuokos liudijimo
Panevėžietė notarė Vita Jankovskaja praėjusiais metais patvirtino 111 testamentų, per tris šių metų ketvirčius – 73-is.
Nuo 1989-ųjų notare dirbanti V. Jankovskaja teigia, kad per ketvirtį amžiaus požiūris į testamentą kardinaliai keičiasi: juos sudaro jau nebe vien senjorai, bet ir jauni žmonės, planuojantys dar ilgą gyvenimą.
Tokias tendencijas, notarės nuomone, lemia gyvenimo realijos – didėjanti emigracija, daugėja santuokos neįregistravusių porų.
V. Jankovskaja pamena patvirtinusi jauno kariškio surašytą testamentą. Misijai į Afganistaną išvykstantis vaikinas pasirūpino mylimais žmonėmis. Dažni testamentų surašytojai yra tolimųjų reisų vairuotojai ir poros, neįregistravusios santuokos.
„Kas geriau – testamentą surašyti ar susituokti, labai subtilus klausimas. Santuoka reiškia ne tik bendrą turtą, bet ir daugybę kitų tarpusavio įsipareigojimų. Prieš du dešimtmečius nebuvo toleruojamas gyvenimas kartu nesusituokus, o dabar visuomenei tai priimta, nieko nebestebina žiedų nesumainę, bet vaikų turintys žmonės. Tai lemia ir testamentų daugėjimą“, – mano V. Jankovskaja.
Ne visi testamentų surašytojai apsiriboja elementariausia trafaretine fraze po mirties palikti „visą savo turtą, iš ko jis besusidėtų ir kada beatsirastų“. V. Jankovskajai yra tekę smulkmeniškai surašyti, ką testatorius užgyvenęs – žmogus ne tik padalijo namus, žemes ir panašų turtą, bet ir detaliai išvardijo, kam paliekantis sietynus, kilimus, taures, o kam – peilius ir šakutes.
Įstatymas numato, kad žmogus bet kada turi teisę pakeisti testamente nurodytą valią.
Pasak notarės, pasitaiko šia teise pasinaudojančiųjų ne kartą, du ir net ne tris. V. Jankovskaja pasakoja, kad jos slenksčius mina ir labai trokštantys sužinoti, kam karšinamas giminaitis ar kaimynas užrašęs turtą – gal paaiškės, kad ligoto žmogaus slaugyti neapsimoka. Tokiems notarės durys užsitrenkia prieš nosį. „Niekada ir niekam net kankinamas notaras neišduos testamento paslapties“, – tvirtina V. Jankovskaja. Augintiniai Lietuvoje nepraturtėja
Testamentus rašantys panevėžiečiai originalumu nė iš tolo neprilygsta užsieniečiams, stulbinantiems pasaulį milijonais, atitenkančiais augintiniams. Vienas iš trijų turtingiausių pasaulio gyvūnų katinas Tomasino mirus 94-erių šeimininkei paveldėjo 15,6 mln. dolerių (apie 42 mln. Lt). Turtai miauklio nesugadino – liko jis paprastas keturkojis, itin mėgstantis pieną ir sausainius.
O Maltos bišonui Troublesui, iš šykštumu garsėjusios Niujorko milijardierės paveldėjusiam 32 mln. Lt (12 mln. JAV dolerių), nepasisekė. JAV teismas turtuolę po mirties pripažino buvus psichiškai nesveika ir iš išlepinto bišono, turėjusio deimantais nusagstytus pavadėlius, asmeninį limuzino vairuotoją, atėmė didžiąją dalį palikimo.
Daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, įstatymai riboja tokio paveldėjimo galimybę. Susirūpinusieji, kas po jų mirties nutiks su numylėtais augintiniais, geriausiu atveju testamente gali nurodyti sąlygą turto paveldėtojui nepalikti keturkojo likimo valioje. Turtą palieka Bažnyčiai
Lietuviai turtą dažniausiai palieka artimiesiems arba tiems, kas juos karšina senatvėje, budi prie ligos patalo, kartais – visuomeninėms organizacijoms ar Bažnyčiai.
Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys per 12-a darbo metų vyskupijos kurijoje pamena vos keletą tokių atvejų. Kurija yra paveldėjusi remonto reikalingą namą Vaižganto gatvėje, taip pat butą Panevėžyje ir namelį Pasvalio rajone, Pušalote.
Viena iš bažnytinės teisės kanonų įpareigoja gerbti aukotojo valią – palikimą naudoti taip, kaip nurodęs palikėjas. Jei tokių nurodymų testamente nėra, o, pasak R. Zdanio, dažniausiai taip ir būna, Bažnyčia paveldėtą turtą naudoja savo funkcijoms atlikti.
Didžiausias Panevėžio tikintiesiems tekęs palikimas – 200 tūkst. JAV dolerių. Juos testamentu Panevėžio krašto ateitininkų organizacijai užrašė Los Andžele gyvenęs lietuvis, iš Joniškėlio parapijos kilęs Jonas Činga. Paveldėtojai testatorius iškėlė sąlygą – pinigus saugoti banko sąskaitoje, o iš indėlio palūkanų remti gabius, mokslo siekiančius ateitininkus. Pildanti mirusiojo valią Ateitininkų draugija kasmet skiria stipendiją bent 15–20 jaunuolių.
Kartais testamentas sukelia tokias aistras dėl turto, kad jas gesinti tenka net teismams. Taip nutiko su Australijoje įsikūrusio, iš Jasiuliškių kaimo netoli Vabalninko kilusio Juozo Vytauto Štelemėko palikimu. 2008-aisiais miręs praktikuojantis katalikas J. V. Štelemėkas testamentu Jasiuliškių koplyčiai, statytai dar 1736 metais, paliko 50 tūkstančių Australijos dolerių. Administruoti palikimą Lietuvoje jis įgaliojo savo dukterėčios vyrą panevėžietį.
Tačiau išeivio dosnumas tėviškės maldos namams virto rimtu kriminalu. Parapijos klebonas apkaltino testamento vykdytoją apleidus koplyčią ir neteisėtai praturtėjus iš giminaičio palikimo.
Rašo ir kunigai
Kunigams, nors ir davusiems neturto įžadus, testamentas yra kone privalomas. Kanonų teisė rekomenduoja, kad kiekvienas dvasininkas, atitarnavęs penkerius metus, surašytų testamentą.
„Turiu šunį, mašiną, kompiuterį, knygų ir sutaupytus 200 litų – materialiame pasaulyje vis tiek turto prisikaupia“, – vardijo R. Zdanys.
Anot jo, kunigų testamentai skiriasi nuo įprasto oficialaus dokumento, kuriame žmogus prieš mirtį išreiškia paskutinę valią. Surašytieji Bažnyčios tarnų panašesni į dvasinius dienoraščius, gyviesiems paliekamą žinią apie kunigystę. Pavyzdžiui, popiežiaus Jono Pauliaus II testamentas susideda iš aštuonių ilgesnių arba trumpesnių dalių ir prierašų, pradėtų rašyti 1979 metų kovo 6 dieną ir baigtų 2000 metų kovo 17 dieną.
Daugiau kaip dvidešimties metų laikotarpį apimančiame testamente paminėtas pasikėsinimas į popiežiaus gyvybę 1981-aisiais, daug kalbama apie visišką pasitikėjimą Apvaizda, meldžiama Dievo malonės.
Visuomenės brandos veidrodis
Lietuvoje kasmet maždaug kas 125-as žmogus surašo testamentą. Pernai savo valią tokiu būdų išreiškė 23 176 testatoriai. Tai yra dvigubai daugiau nei 2001-aisiais, kai šalyje pradėjo veikti Testamentų registras. Lietuvos notarų rūmų atstovo Aleksandro Matonio teigimu, pagrindinės testamentų daugėjimo priežastys – mūsų šalies gyventojai tampa labiau išsilavinę, atsakingi, įgyja daugiau turto ar pajamų.
„Žmonės arba jaučia natūralų poreikį pasirūpinti, kad po mirties turtas būtų tinkamai valdomas, arba siekia užtikrinti artimųjų gerovę ir teisingai jiems padalinti savo turtą“, – mano A. Matonis.
Tais atvejais, kai žmogus miršta nepalikęs testamento, turtas paveldimas pagal įstatymą, tai reglamentuoja Civilinis kodeksas. Privalomosios paveldėjimo dalys numatytos mirusiojo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams. Toliau išrikiuojamos paveldėtojų eilės – vaikai, tėvai, šeimos nariai, giminaičiai ir kt. O testamento sudarymas leidžia asmeniui aiškiai įvardyti, kam nori palikti savo turtą.
„Svarbu žinoti, kad asmuo testamentu gali atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. Tokiu būdu savotiškai įvykdomas teisingumas. Pavyzdžiui, gerai žinoma moralinė etinė situacija, kai tėvais senatvėje vieni vaikai rūpinasi, o kiti nusigręžia. Tokiu atveju tėvai gali palikti didesnę palikimo dalį tam vaikui, kuris rūpinosi jais daugiau“, – atkreipia dėmesį A. Matonis.
Rūpestingesnės moterys
Daugiausia testamentų, net apie 30 tūkst. per metus, būdavo surašoma 2006–2008 m. Pasak A. Matonio, tai galima paaiškinti tais metais stebėtu mūsų valstybės ekonomikos augimu. Uždirbdami daugiau arba sukaupdami daugiau turto, gyventojai siekdavo ir tinkamai pasirūpinti jo likimu po mirties bei savo artimųjų gerove.
Laikmetis keičia ir požiūrį: jau nebemanoma, kad testamentu laikas pasirūpinti tik tada, kai artėja paskutinioji. Notarai jau prieš kelerius metus pastebėjo, kad testamentus rašo vis jaunesni – 30–50 metų asmenys. Beje, moterys labiau linkusios pasirūpinti tuo, kam atiteks jų turtas. Moterys surašo net iki dviejų trečdalių visų testamentų.
Tas pačias tendencijas konstatuoja ir Europos Sąjungos šalių notarai: testamentų daugėja, juos sudaro vis daugiau jaunų žmonių.
„Europos šalyse net ir jauni, nesukaupę turto žmonės sudaro testamentą, šį žingsnį jie supranta kaip brandos ir atsakomybės įrodymą“, – teigia A. Matonis. Faktai
Testamentą gali sudaryti kiekvienas veiksnus fizinis asmuo, norintis pats nustatyti, kam, mirties atveju, atiteks jo turtas.
Žmogus bet kada turi teisę sudarytą testamentą pakeisti, papildyti ar panaikinti.
Vėliau sudarytas testamentas panaikina pirmesnįjį ar jo dalį, kuri prieštarauja vėlesniam testamentui.
Notarai visada rekomenduoja klientams taip sudaryti testamentą, kad po mirties paveldėtojams nekiltų nepatogumų. Testamente galima parašyti, kas negali pretenduoti į turtą. Testamentas gali užkirsti kelią giminių nesutarimams, bylinėjimuisi teismuose.
Priklausomai nuo sudėtingumo, sudaryti testamentą gali kainuoti iki 200 litų. Testamento sudarymas vidutiniškai kainuoja 80 Lt.
Lietuvos notariato įstatymas vienareikšmiškai nustato notaro pareigą saugoti testamento paslaptį. Notarai šį dokumentą saugo ir jo turinį atskleidžia tik įpėdiniams po testamento sudarytojo mirties, kai šie pateikia mirties liudijimą. Saugodami klientų paskutinės valios diskretiškumą, notarai žiniomis apie testamentuose pareikštą valią negali dalytis net tarpusavyje. Inga Kontrimavičiūtė
