„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė
Lietuva turi žemiausią investicijų santykį su BVP, mažiausiai investuoja į efektyvumą, pritraukia mažiausiai tiesioginių investicijų. Lietuva kiek daugiau už Latviją skiria išlaidų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, tačiau pateikia mažiausią patentų skaičių tarp Baltijos šalių. Kas slopina investicijas Lietuvoje ir kaip būtų galima jas paskatinti?
Lietuvoje investicijos pernai sudarė 18,3 proc. BVP, tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje jos siekė atitinkamai 26,1 proc. ir 21,1 proc. BVP. Nuo 2004 iki 2008 metų investicijos Lietuvoje vidutiniškai tesiekė 25 proc. BVP, kai Latvijoje ir Estijoje jos sudarė 31-33 proc. BVP. Viena vertus, ne visos investicijos piko metu buvo efektyvios, nes kapitalas tuo metu buvo lengvai prieinamas. Kita vertus, dabartinis investicijų lygis Lietuvoje, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, atrodo nepakankamas. Investicijos Lietuvoje nuo 2009 iki 2013 metų buvo mažesnės net už ES vidurkį.
Lietuva mažiau nei kaimyninės valstybės investuoja ir į efektyvumą. Pernai Lietuvoje investicijos į mašinas ir įrengimus siekė 4,1 proc. BVP, Estijoje jos buvo daugiau nei du kartus didesnės ir siekė 8,8 proc. BVP, o Latvijoje - 5 proc. BVP. Sukauptos tiesioginės užsienio investicijos 2012 metais Lietuvoje siekė 36,7 proc. BVP - tai buvo penktas prasčiausias rodiklis ES. Lietuva kiek daugiau nei Latvija išleidžia moksliniams tyrimams ir plėtrai. 2012 metais šios išlaidos Lietuvoje siekė 0,9 proc. BVP (Latvijoje - 0,7 proc. Estijoje - 2,2 proc.). Tačiau pagal pateiktų patentų skaičių Lietuva vėl atrodo prasčiau nei kitos Baltijos šalys. 2012 metais iš Lietuvos Europos patentų biurui pateikti 6,1 prašymų suteikti patentus milijonui gyventojų. Šis rodiklis siekė 6,6 Latvijoje, o Estijoje - net 32,1. Lietuva pagal pateiktų patentų paraiškų skaičių vienam milijardui eurų išleistų moksliniams tyrimams ir plėtrai yra tarp penkių prasčiausią rezultatą pasiekusių ES narių.
Atlyginimų augimas yra neišvengiamas, todėl konkurencingumą ir pakankamą eksporto augimą ateityje turės užtikrinti investicijos. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas jaučiamas jau dabar ir ateityje dėl nepalankių demografinių tendencijų situacija negerės. Tai ne tik slopins įmonių augimą, bet ir didins spaudimą valstybės finansams. Tam, kad jį sumažintume, reikia didinti ūkio produktyvumą, kuris ateityje lems ir pragyvenimo lygį bei migracijos srautus. Vienas iš pagrindinių produktyvumo augimo veiksnių yra investicijos. Jas Lietuvoje skatins aukštas pajėgumų išnaudojimo lygis, rekordiniai įmonių nuosavo kapitalo ištekliai ir žemos palūkanos, tačiau spartesniam investicijų, produktyvumo ir inovacijų proveržiui reikia palankesnės aplinkos.
Investicijoms kliūtis sudaro dažnai besikeičiantys įstatymai, perteklinis valstybės reguliavimas bei aukštas darbo jėgos apmokestinimas. Vienas iš pavyzdžių – šiemet pakeistas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, labai suvaržęs investicijas šioje srityje. Investicijos taptų efektyvesnės, jei ES lėšų paskirstymas taptų skaidresniu. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu inovacijų plėtrai ir produktyvumo augimui itin svarbi yra ir efektyvi švietimo sistema, kuri skatintų ne vien prisiminti faktus, o būti kūrybingiems ir versliems, kritiškai mąstyti, mokėti priimti sprendimus, identifikuoti ir spęsti problemas, bei skatintų mokytis visą gyvenimą.
Paprasčiausias ir, kaip rodo tyrimai, efektyvus būdas paskatinti investicijas yra jų neapmokestinimas, kaip tai daroma Estijoje. Tačiau svarbu ir efektyvesnis valstybės reguliavimas, korupcijos mažėjimas, biurokratinės naštos mažinimas. Šių metų birželį priimtos darbo kodekso pataisos sumažino biurokratinę naštą verslui, bet kol kas nepalietė kitos srities, kurioje Lietuva taip pat pastebimai atsilieka. Lietuva yra 125-ta iš 144 pasaulio valstybių pagal darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo reguliavimą ir 112-ta pagal atleidimo kaštus. Apsunkinant darbuotojo atleidimą iš darbo, tai yra numatant ilgesnį nei kitose šalyse įspėjimo laikotarpį bei išeitines išmokas, mažėja įmonių lankstumas, lėčiau kuriamos naujos darbo vietos.
Šiemet TVF Kinijoje atliktas tyrimas rodo, kad 10 proc. padidėjęs minimalus atlyginimas užimtumą sumažina vienu procentu, todėl ir su šiuo atlyginimų reguliavimo instrumentu reikia elgtis atsargiai. Per sparčiai didėjanti minimalus atlyginimas gali paskatinti įmones investuoti į procesų automatizavimą, tačiau tai dar labiau pagilintų struktūrinį nedarbą ir socialinę atskirtį.
Dar vienas TVF atliktas tyrimas parodė, kad didesnis darbo santykių lankstumas, ypač priėmimo ir atleidimo iš darbo reguliavimas, mažina nedarbą. Todėl toliau peržiūrint darbo kodeksą reikėtų tapti modernesne valstybe ir šioje srityje. Estijoje perspėjimo terminai ir išeitinių kompensacijų dydžiai buvo sumažinti jau 2009 metais. Lietuvoje perspėjimo terminai siekia 2-4 mėnesius, o darbdavio mokamos išeitinės kompensacijos - nuo vieno iki šešių vidutinių mėnesinių atlyginimų. Tuo tarpu Latvijoje perspėjimo terminas siekia nuo 10 dienų iki 1 mėnesio, Estijoje nuo 15 iki 60 kalendorinių dienų. Latvijoje išeitinės kompensacijos dydis siekia nuo vieno iki keturių vidutinių mėnesinių atlyginimų, Estijoje šis dydis siekia vieną vidutinį mėnesinį atlyginimą.
Apskritai, svarbu suvokti, kad įmonės net ir turėdamos pakankamai vidinių išteklių ir galimybių nebrangiai skolintis bus nelinkusios investuoti valstybėje, kurioje ekonominė politika yra nestabili ir neprognozuojama, o viešasis sektorius neefektyvus ar net korumpuotas. Augančios konkurencingiausios Lietuvos įmonės vis dažniau pagalvos apie plėtros galimybes ne Lietuvoje, bet didesnėse besivystančiose rinkose. Pastarąjį dešimtmetį pagrindinis Lietuvos galvos skausmas buvo žmonių emigracija. Ateinantį dešimtmetį galime susidurti su kita problema – kapitalo emigracija.
