REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Renaldas Malychas

Jei žmogus nors kartą nuvyksta į Gruziją, meilė šiai šaliai lieka visam gyvenimui. Keista trauka, kurią kiekvienam iš ten grįžusiam sunku paaiškinti. Lyg burtininkės kerų užburti, vėl svajojam apie grįžimą į nuostabios gamtos ir svetingų žmonių šalį. Tačiau yra ir trūkumų, kurie ne tik bado akis, bet ir neleidžia šiai nuostabiai šaliai tapti tikru rojumi žemėje.

REKLAMA
REKLAMA

Į Gruziją keliavau ketvirtą kartą. Ir po visų kelionių įspūdžiai atguldavo laikraščio puslapiuose. Regis, apie gruzinų svetingumą, jų virtuvę jau tiek daug aprašyta, bet kaskart nuvykęs atrandi kažką naujo. Parsivežti prieskoniai kasdien kelioms sekundėms nubloškia į gruzinišką virtuvę, kalnuotas vietoves ar panardina į sraunias kalnų upes.

REKLAMA

Šį kartą kelionė buvo kiek kitokia. Norėjosi pamatyti vietas, į kurias dar neteko įkelti kojos, tačiau dideli norai ir laiko sąvoka koreguojama iškart, vos pastačius koją ant Gruzijos žemės.

Oro uoste mūsų nekantriai laukė bičiuliai Gela, Zaza ir Zeinabas, su kuriais draugystė tęsiasi jau keletą metų. Šį kartą tauragiškių būrys buvo išties gausus – taip jau sutapo, kad pasižvalgyti po Gruziją nutarė net 28 tauragiškiai. Keturračių klubo „4x4 Tauragė“ nariai užsibrėžė džipais apvažiuoti visą šalį. O mūsų aštuoniukės tikslas kiek kuklesnis – pailsėti, pasimatyti su draugais ir kiek įmanoma pakeliauti. Tikslaus plano neturėjome, tačiau, kaip jau įprasta turistams, pagulinėjimas Batumio akmenuotose paplūdimiuose buvo privalomas.

REKLAMA
REKLAMA

Tauragėje jau kuris laikas veikia Gruzijos bičiulių draugija, aktyviai palaikanti ryšius su mums draugišku Zestafonės miestu. Po šios kelionės įgijome naujų draugų – Kutaisio privačią pradinę mokyklėlę, kuri parodė išskirtinį dėmesį mūsų delegacijai. Jaukioje, su didelėmis erdvėmis mokymo įstaigoje meno, kultūros, užsienio kalbų ir tiksliųjų mokslų mokomi aštuoniolika vaikų. Apie glaudesnį bendradarbiavimą galėsime pakalbėti spalio viduryje, kai Gruzijoje lankysis oficiali Tauragės rajono savivaldybės delegacija ir bus pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. O kol kas vingiuotais ir duobėtais kalnų keliais judame toliau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kadangi draugystė užsimezgė Zestafonės mieste, vienbalsiai nutarėme, kad mūsų klajonės prasidės būtent iš šio miesto. Savivaldybėje netrūko tostų, sveikinimų ir, žinoma, vaišių. Taip jau įprasta – valdžios keičiasi, papročiai lieka. Todėl mano klausimas, ar ir naujoji valdžia darbo kabinetuose leidžia laikyti naminio vyno ar naminės degtinės, savivaldybės tarnautoją nustebino: „Žinoma, kad leidžia. Tai neatsiejama mūsų svetingumo dalis. Jei pas mus užsuks garbūs svečiai, kuo mes juos pavaišinsim?“

Batumis pasitiko 37 laipsnių karščiu. Maloniai gaivino Juodosios jūros vanduo, nors jo temperatūra tikriausiai siekė ne mažiau kaip 27 laipsnius. Ilsėdamiesi netoli Gruzijos ir Turkijos pasienio, matėme galybę tuščių pastarosios šalies autobusų. Mūsų bičiulis Zaza teigė, kad pasienyje klesti kontarbanda, turkai atvažiuoja čia įsipilti dvigubai pigesnio kuro ir lekia atgalios. Ten jį pasienyje parduoda ir grįžta atgal. Benzino litras pasienyje kainuoja apie 3,30 Lt, cigarečių pakelis – 2,25 Lt. Turkijoje šios akcizinės prekės kainuoja dvigubai brangiau, todėl šešėlinis verslas klesti.

REKLAMA

Mūsų svajonė ir tikslas – ne ištaigingi viešbučiai, turistų pilnos gatvės, bet Gruzijos kaimas. Norisi nuoširdaus bendravimo, tikros virtuvės ir pabūti nuostabios gamtos apsuptyje. Tai tikroji Gruzija.

Po keleto dienų poilsio vykstame į Migrelijos regioną. Mūsų tikslas – Betlemi kaimas, kuriame nuo seno gyvena mūsų gero bičiulio Gelos Getsadzės (kuris pradėjo restorano verslą Tauragėje, o vėliau persikėlė į Klaipėdą) giminaičiai.

Labinamės, apsikabiname kaip seni pažįstami, nors šiuos žmones matome pirmą kartą. Šeimos moterys laksto kaip užsuktos, dengiamas stalas, skamba padėkos, tostai už šeimą, moteris, tėvus, tėvynę, tautų draugystę. Mėgaujamės namine duona, tradiciniais chačapūriais, iš greta tekančios upės ką tik ištraukta ir iškepta žuvimi. Kiek vėliau – ekskursija į „karštąsias vonias“ – iš žemės gelmių tryštančias 80 laipsnių karščio sroves, pripildytas įvairių mineralinių medžiagų. Jei ne iš žemės styrantys vamzdžiai ir krūmais apžėlę griuvėsiai, nepagalvotum, kad čia kažkada būta sanatorijos, į kurią mėgdavo užsukti sovietinės valdžios elitas. Dabar viskas palikta likimo valiai – šalia upės iš akmenų pasidarome vonias, į kurias suteka karšta versmė ir, susimaišiusi su kalnų upės gaiva, sudaro puikias sąlygas atgaivai. Nejučia dingsta laiko suvokimas, nebesvarbios nei savaitės dienos, nei valandos. Kasdieniniai rūpesčiai lieka kažkur toli.

REKLAMA

Į klausimą, kodėl valdžia nepaverčia šios vietos unikaliu turizmo kampeliu, mano bičiulis gruzinas atsako: „Nėra pinigų. Visos lėšos, matyt, paskirstomos kitiems reikalams“.

Dardėdami žymiuoju Gruzijos karo keliu jau pradedame skaičiuoti valandas, kai teks grįžti į oro uostą, o lėktuvas skraidins į kasdieninę rutiną gimtinėje. Ir tik grįžę namo suprantame, kaip toli mūsų šalis nuėjo nuo nepriklausomybės pradžios, o juk laisvę išsikovojome panašiu laiku.

Todėl liūdna dėl Gruzijos, jos politinės ir ekonominės suirutės, nes šalis šiandieną paskendusi rietenose, žmonės skundžiasi mažais atlyginimais ar nedarbu, tačiau net ir didžiausi priešai susivienija, kai į jų namus atvyksta svečias. Kad ir iš Lietuvos. Keliaukim!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų