Petras Aleksas Virkštis, Pakruojo rajono ūkininkas, medžiotojas
Manau, kad Vyriausybė ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba per vėlai sureagavo į afrikinio kiaulių maro grėsmę. Apie tai jau buvo žinoma prieš pusantrų metų ir dar anksčiau, tačiau niekas nesiėmė efektyvių sprendimų ir veiksmų. Matyt, reikėjo statyti tvorą pasienyje su Baltarusija, iš kurios šios ligos užkratas ir paplito, sustiprinti profilaktines priemones. Galbūt dabar būtų kita situacija. O šiandien, kai jau pavėluota tai padaryti, kalbama apie radikalias priemones. Nemanau, kad dabar reikėtų visoje šalyje masiškai naikinti šernus. Pirmiausia jų populiaciją reikia reguliuoti tuose rajonuose, kur nustatyti ligos židiniai. O, pavyzdžiui, mūsų krašte užkrato nėra.
Antanas Gailiušis, Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio rajono agentūros vedėjas
Manau, kad šernus reikėtų naikinti tose vietovėse, kur nustatyti afrikinio kiaulių maro židiniai. O kituose šalies regionuose jų bandas reikėtų išsaugoti. Gal tik šiek tiek reikėtų sumažinti šernų populiaciją. Tada sumažėtų jų migracija ir būtų mažiau galimybių platinti užkratą. Galima būtų uždrausti medžiokles su varovais, kurių metu labiau išvaikomi žvėrys. Bet masiškai išnaikinus šernus, būtų nemažai nuostolių. Gamtoje tuščios vietos nebūna. Kita vertus, jei išnaikinsime šernus visoje šalyje, ateityje gali tekti juos iš kitur atsivežti. Nemanau, kad Lietuvoje šernų populiacija labai didelė, gal tik kai kuriuose kraštuose. Be to, nuo pavasario, kai už šernų medžiojimą buvo pažadėti paskatinimai, jų populiacija sumažinta.
Donatas Vaitelis, Kėdainių rajono ūkininkas, medžiotojas
Ne tik šernai kelia afrikinio kiaulių maro plitimo grėsmę. Daug kas priklauso ir nuo žmogiškojo faktoriaus. Aišku, šernų populiacijos mažinimas – viena iš priemonių kovojant su šios ligos plitimu. Ten, kur šių laukinių gyvūnų labai daug, atsiranda sąlygos visokiam užkratui plisti. Ar ne per gausi šernų populiacija Lietuvoje? Manau, kad vienur medžiotojų būreliai tvarkingai reguliuoja jų populiaciją, o kitur – nelabai. Štai Kėdainių rajone esančio medžiotojų būrelio, kuriam ir aš priklausau, teritorijoje šernų nėra daug. Per metus mes sumedžiojame apie 120 šernų. O štai kitas būrelis sumedžioja apie 350 šių laukinių gyvūnų, bet vis tiek ten jų visur pilna. Ne kartą tam būreliui priklausančioje teritorijoje, palaukėse, mačiau apie 60–80 šernų. Tai – tikrai labai didelės bandos. Kai jos pasklinda po pasėlius, pridaro daug žalos. Jei ūkininkams būtų atlyginami visi patirti nuostoliai, medžiotojai greitai pasirūpintų žvėrių populiacijos reguliavimu. Neretai ūkininkai net nekviečia savivaldybių komisijų, nes jų įvertinti nuostoliai būna kelis kartus mažesni nei realiai patiriami. Jei būtų veiksminga laukinių gyvūnų padarytų nuostolių atlyginimo tvarka, medžiotojai stropiai atliktų savo pareigą. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje. O mūsų šalyje niekas nekontroliuoja medžiotojų, nereikalauja iš jų atsakomybės.
Juozas Pukelis, bulvių sėklininkystės bendrovės „Šaka“ vadovas
Siūlymas masiškai naikinti šernus yra racionalus, nes būtent šie laukiniai gyvūnai ir platina afrikinį kiaulių marą. Tai įrodė mokslininkai. Lietuvoje kai kur yra per didelės šernų bandos, kurios pridaro nemažai žalos ūkininkams. Į mūsų laukus jie neužklysta, nes nėra arti miškų. Bet kolegos skundžiasi, kad šernai išknisa nemažai pasėlių. Dabar jie labai pamėgo kukurūzus.
Regina Dobrovolskaja, pensininkė iš Ukmergės
Man atrodo, kad masiškai išnaikinti šernų neįmanoma, nes jie vaikšto kur nori ir bet kuriuo momentu gali ateiti iš kaimyninių šalių. Todėl niekas negalės žinoti, ar jau išnaikinti visi šernai, ar ne. Kas sugebės tiksliai nustatyti afrikinio kiaulių maro židinio vietą? Juk visų miškų išdezinfekuoti nepavyks. Masiškai naikinant šernus bus padaryta didelė žala gamtai. Manau, kad norint suvaldyti afrikinio kiaulių maro plitimą reikia imtis visai kitokių apsaugos priemonių.
Irena Tonkūnienė, pensininkė iš Ukmergės
Naikinti šernus – neapgalvotas dalykas. Afrikinio kiaulių maro užkratą perneša ne tik šernai, bet ir plėšrūs gyvūnai, paukščiai, vabzdžiai. Tada reikia išgaudyti ir sunaikinti visus uodus, erkes, kitus gyvūnus. Miškuose dirba ir darbininkai, vaikšto uogautojai, grybautojai, poilsiautojai, važinėja įvairios transporto priemonės, todėl reikėtų uždrausti lankytis miškuose ir visiems išdalyti dezinfekcines priemones. Ar kas nors ištyrė, nuo ko šernai užsikrėtė tuo virusu, iš kur jis plinta? Todėl man atrodo, kad pirmiausia reikia kovoti su virusu, o ne su šernais.
Eugenijus TIJUŠAS, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei
Kiekviena gyvūnų rūšis gamtoje turi savo vietą. Vienos gyvūnų rūšies išnaikinimas niekada nedavė teigiamų rezultatų. Tokį eksperimentą gali siūlyti tik visiškai apie gamtą nenutuokiantys žmonės. Kita vertus, masiškai išnaikinti šernų neįmanoma, ir labai abejoju, ar tokie veiksmai pagelbėtų. Be to, bandymas išnaikinti tokias geras gyvenimo sąlygas turinčią ir taip mokančią prisitaikyti gyvūnų rūšį kainuotų tiek, kad už tą pačią sumą būtų galima apsisaugoti nuo kelių epidemijų. Neužmirškime, kad svarbiausi epidemijų kilimo bei plitimo kaltininkai yra žmonės, o ne gyvūnai.
Bronius BRADAUSKAS, Seimo narys, medžiotojas
Jei juokautume, tai sakyčiau, kad kažkam niežti nagus imtis šernų genocido. Ne šernai yra afrikinio kiaulių maro kaltininkai. Jie patys nesiveržia į kiaulių fermas. Kaltininkai – sanitarinių bei veterinarinių reikalavimų nesilaikantys žmonės. Juk šiais laikais pilni miškai žmonių, be to, apskritai šią epidemiją į Europą atnešė po pasaulį keliaujantys žmonės. Taigi mes nesilaikėme taisyklių, o norime sunaikinti vieną gyvūnų rūšį. Na, sunaikinsime vieną, po to kitą, trečią... Juk tai – ne išeitis. Negalime net numatyti pasekmių. Mano žiniomis, ES šalių šios srities specialistai mokslininkai įrodė, kad šernų populiacijos gausumas nepriklauso nuo afrikinio kiaulių maro plitimo. Šernus naikinti siūlo tik kai kurie Rusijos mokslininkai. Kita vertus, aš, kaip medžiotojas, žinau, kad visus šernus išnaikinti būtų labai sunku.
Pašnekovus kalbino VL žurnalistai Albinas Čaplikas, Vida Tavorienė, Jolita Žurauskienė. Nuotraukos autorių. Redakcija už pašnekovų mintis neatsako.
