Pirmiausia pažvelkime, kam lengviausia tapti europarlamentarais Lietuvoje. Ir čia aiškiai matome du skirtingus atvejus: populistinių-vienatinių partijų lyderius, kurie įsikūniją į europarlamentarus ir specialiai Europai paruoštus politikus, kurie dėsningai „parenkami“ būtent EP. Kalbėti apie V. Uspaskichą, V. Tomaševskį ar R. Paksą tikrai neverta, nes tai kažkas tarp cirko ir juodojo, bet ne humoro, o apskaitos.
Tradiciškai konservatoriai stengiasi sujungti jaunystę ir patirtį. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė yra tarsi jaunos europietiškos konservatorių kartos simbolis. Karjeros pradžioje ji buvo niekuo neišsiskirianti tyli pelytė, nuolankiai vykdžiusi kiekvieną arogantiškų konservatorių partijos patriarchų nurodymą. Kukliai besišypsanti, niekada neišsišokanti, davatkiškai santūri, dažniausiai tik moralizuojanti politikos naujokė per pirmą kadenciją EP nesužibėjo, bet jos misija ir nebuvo tapti pastebima figūra. Jos misija – tapti europietiška Irena Degutiene. Moterimi, kurią nors prie žaizdos dėk. Moterimi, kuri įkūnija patį konservatorišką moteriškumą: nuolanki, tyli, nepastebima, skirta tik vyrams, šeimai ir vaikams. Kadangi konservatoriai neturi jokių išskirtinių politinių idėjų nei ekonomikoje, nei kitur, vieninteliais šios partijos ginklais tampa žaidimas tautos simboliais.
Neabejotina, kad dar penkerius metus politikė pasisakys tom pačiom temom, kurios daugiau ar mažiau apskritai nekeičia žmonių gyvenimo. Ji kalbės apie ekologiją ir šeimos instituciją, kažką pasakos apie būtinybę tapti pilietiškais ir po to susigrums su P. Gražuliu dėl žmogaus teisių. Žodžiu, ir toliau bus kukli, protinga ir laikysis partijos padiktuoto kurso.
Tai sena ir gili konservatoriška tradicija, kurią pradėjo dar Laima Andrikienė, šiais metais nepatekusi į EP. Ši moteris puikiai suprato, kad dorovingas įvaizdis – tiesiausias kelias į ES postus. Nors niekas (nei ji pati) negalėtų įvardyti nei vieno politinio nuopelno (išskyrus tą legendinį nelemtą laiko supainiojimą), jos knygomis užversti universitetai ir visos Lietuvos bibliotekos. Tarsi būtų kokia nors legendinė asmenybė, apie save ir savo darbą EP L. Andrikienė prirašė tomų tomus. Knygose – nuobodūs pliurpalai apie ES biurokratiją, kuri nerūpi nei patiems biurokratams, dar kažkas apie ją pačią ir jos požiūrį į tai. Ir panašūs dalykai, kuriem net epitetų surasti sunku. Šiais metais L. Andrikienės stiliaus politiku tapo Algirdas Saudargas. Nors Lietuvoje jaunimas mažai žino šį politikos veteraną, bet praeityje, matyt, vyras buvo svarbi figūra, jei senatvėje ilsėtis yra siunčiamas ne į Birštoną, o į Briuselį. Ryškių politinių nuopelnų jis irgi neturi. Na, jis tiesiog rimtas ir protingas vyras, kurio darbus atspindi jo moralinis nusistatymas. O gal čia klaida? Ne.
Konservatoriai turėjo tik vieną naują jauną žmogų, kurį galėjo EP dėka bandyti paversti herojumi – tai Gabrielius Landsbergis. Visos likusios vietos užpildomos poilsiautojais. Tokia yra ne tik konservatorių taktika ES, tokia yra visų rimtų partijų taktika visoje Europoje. Suteikti jaunam ambicingam žmogui tribūną reikštis (o ką dar veikti EP, jei ne garsiai reikštis?) ir užsiauginti būsimą vietinės politikos žvaigždę. Su R. Morkūnaite-Mikulėnienė planas pavyko. Greičiausiai ir G. Landsbergis bus auginamas ta kryptim: rimtas, solidus, visada tik protingai kalbantis jaunas politikas. Nors prie žaizdos dėk vyriška versija. Vėliau ji grįš ir mokys žmones, kaip reikia teisingai gyventi. Ir kokia išdavystės yra emigruoti iš ekonomiškai atsilikusios tėvynės, nuskurdintos politikų nesugebėjimo dirbti savo darbo.
Apskritai, konservatorių partija labiausiai rūpinasi savo moraliniu veidu. Ir tie, kas nori su konservatoriais žygiuoti į EP (ar aukščiau), turėtų labiausiai rūpintis kokią krikščionišką mokyklą baigti, arba kaip sudalyvauti humanitarinėse misijose Afrikoje, kitaip nieko neišeis. Konservatorių žvaigžde gali tapti tik lojalus, išsilavinęs, puikiai bendraujantis, savo įvaizdžiu besirūpinantis jaunas žmogus, šimtu procentų sutinkantis su bendra partijos nuomone. Kitaip sakant, apie politiką išmanyti nereikia, bet štai kas yra moralė ir etika – esminės pamokos. Partijai, kuri nesirūpina Lietuvos ekonomika, vieninteliai svertai – dorovė, Rusijos grėsmė ir „tradicinės vertybės“: šeima, krikščionybė, vaizduotės trūkumas.
Kiek kitokie kriterijai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdyje. Čia pasirinkta taktika į EP pasodinti žinomą žmogų, kuris gali apskritai nieko bendro su politika neturėti. Kaip jau nutiko su L. Donskiu. Garsus intelektualas nebuvo nei politikas, nei jaunas ir perspektyvus pilietis, norintis tapti politiku. Tiesiog sutapo jo ir liberalų pažiūros. Tai buvo labai gudrus abipusiai naudingas sandėris. Praktiškai šiuolaikinės modernios politikos geriausias lietuviškas pavyzdys, kai politika yra ne uždaro elito ratelio žaidimas, o veikla, kurioje svarbiausia – rezultatas. L. Donskis buvo ryškus, matomas ir yra neabejotinai geriausias į EP nusiųstas Lietuvos atstovas. Visai nesvarbu, ką ir kaip jis darė. Svarbu, kad apskritai bent jau matėsi, kad jis ten yra. Briuselyje dažniausiai miegantys arba Lietuvą dergiantys degeneratai tikrai turi iš ko pasimokyti. Lietuvos politikai dažnai nesupranta, kad tarptautinė erdvė yra vieta ATRODYTI. Būti matomam. Užuot rašius trilerius apie biurokratijos žabangas.
Antanas Guoga yra nebloga tąsa. Nors akivaizdu, kad intelektualine prasme verslininkui tikrai gali sektis prasčiau, tačiau A. Guoga turi tai, ko neturėjo L. Donskis: labai daug užsidegimo ir ryžto „imtis“ politikos. Jau klasika tapusi jo kalba „Prieš Paksą“ ne tik privertė ploti visą mąstančią pilietišką Lietuvos visuomenę, bet ir uždirbo daug populiarumo taškų liberalams. Kurie, deja, nesugeba rasti daugiau garsių žmonių šiam darbui. Nes iš P. Auštrevičiaus naudos EP nebus. Aišku, iš jo naudos nebūtų ir Lietuvoje, bet tai ne priežastis siųsti žmogų ilsėtis į Briuselį. Ypač, pačiame jėgų žydėjime. P. Auštrevičius yra vyriškas L. Andrikienės variantas: daug apie ES kalbantis žmogus, kuris niekada nieko kito nesugebės padaryti. Jis nėra politikos naujokas, bet jo populiarumas klaikiai mažas. Jis protingas, intelektualus, puikiai bendraujantis ir atitinkantis visus europinės biurokratijos kriterijus. Tai kas? Juk žmonės iš politikų tikisi ne gero administravimo. Žmonėms reikia opiumo: simbolių, kurie leistų patikėti haliucinacijomis.
Lietuvos socialdemokratų partija kaip niekada nudegė šiuose EP rinkimuose, bet kitaip ir negali būti. Partija, turinti keletą jaunų ir gabių politikų, ir vėl nusprendė likti ištikima sau: LDDP stiliumi į EP sukišo pačius geriausius aparačikus, labiausiai nomenklatūros reikalavimus atitinkančius funkcionierius. Nenuostabu, kad žmonės nenorėjo už juos balsuoti. Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė yra du blankūs ir neįdomūs politikai ir apskritai – žmonės, kurie niekaip neranda vietos politiniame gyvenime. Aišku, jie neturi idėjų, neturi ambicijų ir stengiasi būti vidutinybėmis, bet visa LSDP galėtų atsakingiau tokius asmenis siųsti į Briuselį.
Taigi, išvada yra paprasta ir aiški: EP postai nusišviečia jauniems ir moraliems politikams. Ir priešingai – jie nenusišviečia bent kiek „įtartiniems“ asmenims, nesvarbu su kokiu talentu ir jaunyste. Tai įrodo G. Steponavičiaus pavyzdys. Jaunas, gabus politikas buvo įrašytas pirmu numeriu LRLS sąraše, bet į EP nepateko dėl pigių eilinės pasileidusios mergužėlės paskleistų kalbų, neva vedęs vyras norėjo su ja permiegoti. Lietuviams atrodo, kad toks žmogus yra blogas politikas ir tai įrodo, kiek mažai lietuviai nutuokia apie politiką.
Ne veltui Lietuva vadinama Marijos žeme. Žmonės čia nesupranta, kad genialūs žmonės apskritai nebūna dori. Bet, kita vertus, čia demokratija – ko tauta nori, tą gauna. Tauta nori moralių politikų – tokius ir gauna. Tie moralūs politikai nieko negali duoti Lietuvai būdami EP, bet tauta juos išrinko. EP reikia ne tylių pelyčių, o garsių rėksnių, bet... Moralinis veidas – tai viskas, ko reikia lietuviškam politikui. Negudri tauta neturi kitokių politiko vertinimo kriterijų.
Komisarų postai – visai kita kalba. Čia vien moralaus veidelio neužteks. Dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė komisare tapo po neblogo pasirodymo finansų ministrės poste, vėliau Algirdas Šemeta irgi iš to paties posto keliavo į EK pastabą Briuselyje ir tik šiemet siųstas V. Andriukaitis kiek pakeitė nusistovėjusią tvarką, kai LSDP juo tiesiog atsikratė, išsiųsdama jį į Briuselį. Nes čia, Lietuvoje, politikas norėjo sugrąžinti sovietmetį ir vienintelį gerą dalyką Lietuvoje – privačias sveikatos priežiūros klinikas – išnaikinti, o vien iš kyšių gyvenančias valstybines įstaigas paversti dar labiau korumpuotom. Kas buvo D. Grybauskaitė finansų ministrės poste? Kieta, protinga, atvirai asmeninės atsakomybės nevengianti moteris. Siunčiant į ją į eurokomisarės postą, tikslas buvo vienas – neapsijuokti prieš Europą ir pasaulį. Moteris šia galimybe pasinaudojo daugiau nei idealiai: du kartus tapo prezidente.
A.Šemeta nebuvo nei gabus, nei drąsus politikas. Apskritai, jis greičiau nebuvo net blogas politikas, tiesiog ne kaip jam susiklostė likimas. Ir visos krizinės įstatymų priėmimo klaidos buvo nurašytos „ant“ jo. Komisaro postas jam buvo lyg kompensacija. Tikriausiai jis džiaugiasi atkentėjęs, nes Lietuvoje politinė karjera jam „uždaryta“ visiems laikams. Žmonės puikiai jaučia, kad buvęs finansų ministras vykdė visas A. Kubiliaus komandas ir vėliau dėl to gailėjosi. Kančios perkreiptu veidu A. Šemeta įkūnijo politinį Mesiją, kai už tai, jog sutinki pakabėti ant kryžiaus, vėliau patenki į rojų.
V. Andriukaitis eurokomisaru tapo dėl to, kad LSDP partija nežinojo, ką su juo daryti. Apskritai, LSDP labiausiai pasižymi tuo, kad nežino ką daryti su savo partiečiais. Dėl nesuprantamų priežasčių V. Andriukaitis Lietuvoje turi daug gerbėjų. Nykus, kartais atvirai nusikalbantis politikas vadinamas „geru žmogumi“, nesuvokiant, kad politikoje svarbu tik darbo rezultatai. Šitas geras žmogus visoje sveikatos sistemoje norėjo sugrąžinti sovietmetį, bet jo fanams tai nė motais. Lietuvoje svarbiausia, ar tu geras žmogus, ar tu moralus ir doras, kaip tu dirbti, ką tu gali sukurti ir padaryti – nesvarbu. Tai yra esminės pamokos visiems, trokštantiems parlamentarų ir komisarų postų. Jų negauna radikalūs, įdomūs, ryškūs, novatoriški politikai. Juos gauna tik vidutinybės, arba tie, kas genialiai sugeba tokiais apsimesti. Tarkim, L. Andrikienė tikrai verta Oskaro už vidutinybės EP vaidmenį.
Būkite kuklūs ir protingi, vaidinkite padorius, svarbiausia – daug šypsokitės. EP – tai didelė biurokratijos mašina, kuri dar tik bando atrasti savo tapatybę. Joje vienas žmogus mažai reiškia, todėl stengiamasi, kad visi būtų draugiški ir gerai sutartų. Tiek ES, tiek Europai nereikia jokių genialių idėjų, jokių netikėtų sprendimų. ES tikslas – taip pat sočiai, taip pat patogiai kuo ilgiau egzistuoti.
Tie, kas mano, kad čia reikia neeilinių gabumų, labai klysta ir dažniausiai patiria nesėkmę rinkimuose. Ir nors EP gali tapti neeilinių laimėjimų vieta, mažai šansų, kad apie tai svajodamas ten pateksite. Lietuviškos partijos – visiškai be vaizduotės. Nelinkę rizikuoti, nelinkę siekti Lietuvos gerovės. Joms reikia ne naujo kraujo – joms reikia tik dar vieno to paties kraujo donoro.
Čia ne Amerika, kur visuomet ieškoma naujumo, naujų svajonių ir idėjų. Kur svarbiausia yra tai, kokią naują svajonę pasiūlai. Europa ir Lietuva neturi svajonių. Svajones nužudė praktiškumas. Dabar viskas ko reikia, tai išvengti bet kokios grėsmės. Įsivaizduojamos grėsmės.
Nereik idėjų, nereik siūlymų. Viskas, ko reikia, tai dar vienas geras žmogus, kuris toks geras, kad nors prie žaizdos dėk. Banalu? Primityvu? Nesinori tikėti, kad viskas taip paprasta? Bet juk kitokių panašumų ir dėsningumų europietiški Lietuvos politikai neturi. Jokių garsių jų darbų nežinome. Jie nebando išsišokti EP ir iškelti kokią nors Lietuvai svarbią problemą (kas būtų sveikintina), jie nebando būti atkaklūs ar įžūlus (kas būtų nuostabu), jie nebando išgarsinti Lietuvos (kas būtų tobula).
Tai viso labo geri žmonės, kurie nori dar geriau gyventi. Jei toks nesate – mokykitės tokiu būti.
