„Jie turi visus dokumentus ir dabar gali reikalauti to, ko mes nespėjome padaryti per 25 metus (…). Dabar jie kerta savo“, – paaiškėjus, kad Maskva nori atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą prieš tuos jaunuolius, kurie Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pasitraukė iš sovietinės kariuomenės ar atsisakė joje tarnauti, kalbėdama LRT radijuje sakė buvusios Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkė Dalia Tarailienė.
Anot jos yra dingęs daugiau nei 2 tūkstančių asmenų archyvas, kuris kažkokiu būdu galėjo atsidurti Maskvoje.
Tačiau Krašto apsaugos ministerija (KAM) teigia, kad sąrašai, kuriuose daugiau kaip 1,5 tūkstančio pavardžių, perduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGRTC). Naujienų portalas balsas.lt nutarė pasidomėti, kas apie kokius sąrašus kalba ir kaip yra iš tikrųjų.
Sąrašas perduotas Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui
KAM atstovai teigia, kad jaunuolių, atsisakiusių tarnauti sovietinėje kariuomenėje sąrašai buvo perduoti LGRTC) prieš kelerius metus, o sudaryti jie buvo dėl labai konkrečių priežasčių.
„Kai rengėme įstatymo projektą dėl kompensacijų išmokėjimo labiausiai nuo sovietų armijos persekiojimo nukentėjusiems asmenims, reikėjo nustatyti, kiek galėjo būti tokių žmonių, kurie atsisakė tarnauti tarybinėje armijoje ir dėl to nukentėjo, todėl buvo atliktas tyrimas. Daliai jaunuolių pavyzdžiui, tiems, kurie buvo sučiupti 1990 m. kovo 27 d. Naujosios Vilnios ligoninėje (ten jie buvo saugomi), sumušti ir išvežti į Magadano sritį, ar nuteisti laisvės atėmimo ir kitomis bausmėmis, kompensacijos buvo išmokėtos 1996-1997 m. Vyriausybės nutarimais. Tačiau kitiems, kurie buvo sugaudyti pavieniui ir jėga išvežti į kitus sovietų armijos dalinius, kompensacijos tuo metu nebuvo išmokėtos (dėl jų ir buvo rengtas įstatymo projektas). Tyrimo metu nustatyta, kad tokių jėga grąžintų į karinius dalinius ir nuteistų asmenų buvo apie 100. Didžioji dalis jaunuolių, esančių sąraše, perduotame LGRTC – tie, kuriems pavyko sėkmingai slapstytis nuo sovietinės kariuomenės“, – naujienų portalui balsas.lt sakė KAM atstovai.
Paklausti, kokiais dokumentais remiantis buvo sudarytas sąrašas, KAM atstovai sakė: „Krašto apsaugos archyve (KAA) prie Krašto apsaugos ministerijos yra saugoma dalis Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos, įkurtos dar Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gegužės 3 d. nutarimu, dokumentų apie Lietuvos jaunuolius, atsisakiusius tarnauti ir pasitraukusius iš sovietų armijos, žuvusius ir kitaip nukentėjusius nuo tarnybos joje 1989–1990 metais. Šių dokumentų pagrindu KAA išduoda pažymas, patvirtinančias, kad jie nukentėjo nuo sovietų kariuomenės ir teikia informaciją asmenims nukentėjusio nuo sovietinio režimo statusui patvirtinti. O pats sąrašas sudarytas remiantis žmonių, valdžios institucijoms pareiškusių apie savo ketinimus pasitraukti iš sovietų kariuomenės, pranešimais. Jie kreipdavosi ir į Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisiją, ir į Aukščiausiąją Tarybą. Bet gali būti, jog dalis dokumentų neišliko – jie gali būti sunaikinti siekiant apsaugoti pačius jaunuolius“, – aiškino KAM atstovai.
D.T arailienė: viskas atkurta iš mano juodraščių
„Tie sąrašai, kuriuos Krašto apsaugos ministerija perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, buvo sudaryti iš mano juodraščių. Kai buvo priimtas Seimo nutarimas dėl kompensacijų nukentėjusiems, manęs pradėjo ieškoti ir ministerija, ir visokios komisijos – gal tu ką nors turi? Atsakiau, kad turiu, jeigu jiems oficialiai tinka šitie juodraščiai... Tą archyvą, kurį prateriojo Krašto apsaugos departamentas, aš sugebėjau, tas 3 knygas, išsaugoti. Tai vienintelis likęs dokumentas. Ir mes sėdėjom, iš tų mano knygų sudarinėjom sąrašus“, – naujienų portalui balsas.lt aiškino D. Tarailienė.
„Aš visą laiką pabrėždavau, kad archyvų nėra – jie arba sunaikinti, arba kažkur išvežti. Yra tik žurnalai – tokios knygos, į kurias rašydavome, kai ateidavo kareivukas ar tėvelis, ar mamytė. Telefonas, adresas, trumpai apie jį aprašom, o paskui jau visa jo byla buvo segama su visais dokumentais“, – aiškino ji.
D. Tarailienė paaiškino, kad tuomet, kai jos vadovaujamą komisiją 1991 metų spalį naikino, visą sukauptą archyvą – daugiau negu 2 tūkstančius bylų perdavė Kareivių motinų sąjungai.
„Buvo perdavimo aktai, antspaudai, kiek kokių bylų atiduota. O vieną dieną kabinete, kurį po manęs užėmė Birutė Kairienė (pirmoji Kareivių motinų sąjungos vadovė – red. past.), tų bylų nebuvo. (…) Ji man paskambino, aš siūliau kviesti policiją, bet paskui paaiškėjo, kad vienas iš buvusių mūsų komisijos darbuotojų, atsargos pulkininkas jas paėmė. Jis pasakė, kad pasiėmė tas bylas saugojimui, nes jos priklauso krašto apsaugai. O kur jis jas dėjo, po šiai dienai niekas nežino“, – portalo balsas.lt žurnalistams sakė D. Tarailienė.
Paklausta, kodėl mano, kad bylos dingo, buvusi Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkė aiškino: „Turbūt po metų man reikėjo kažkokių dokumentų, ir mes pradėjome jų ieškoti. Krašto apsaugos departamentas tada dar jokio archyvo neturėjo. Jeigu kas ir buvo, tai maišais sukrauta Aukščiausiosios Tarybos rūsyje“. Ji pridūrė 20 metų tų bylų ieškojusi visuose archyvuose, tačiau taip ir neradusi.
G. Šidlauskas: nesuprantu, kas ką pavogė
„Pati ministerija sudarė jų sąrašą. Buvo sudaryta darbo grupė, kuriai ir aš priklausiau. Ši grupė padarė tikrai milžinišką darbą – surinko archyvinius duomenis apie kiekvieną pasitraukusį jaunuolį. Ir po to perdavė tą sąrašą mūsų įstaigai, kad galėtume suteikti nukentėjusio statusą, išduoti nukentėjusio pažymėjimą. Tik po to KAM tiems jaunuoliams išmoka vienkartinę kompensaciją“, – aiškino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas.
Jo teigimu, tarp dokumentų yra net pačių jaunuolių rašyti paaiškinimai, kodėl jie pasitraukė iš sovietinės kariumenės. „Jų motyvai: Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Nenoriu tarnauti okupantams, Noriu tarnauti Lietuvos kariuomenėj, Slegia nestatutiniai santykiai, patyčios, žeminimas“, – prisiminė bylose skaitytus jaunuolių motyvus G. Šidlauskas.
Anot jo, Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisija turėjo padalinius didžiuosiuose miestuose, ir vaikinai ar jų šeimų nariai ten kreipdavosi. „Komisija jiems daug padėjo, ji net informuodavo telegramomis karinius dalinius, kad štai tas jaunuolis, kurį jūs reikalaujate sugrąžinti, yra Lietuvos Respublikos globoje, bet kariškiams tai buvo nesvarbu, jie ir toliau lankydavosi namuose, terorizuodavo tėvus, todėl kai kurie jaunuoliai ir grįždavo, kad tėvus paliktų ramybėje“, – kalbėjo jis.
Išgirdęs klausimą apie dingusias bylas, jis atsakė: „Jaunuolių anketos buvo perduodamos Auščiausiosios Tarybos sudarytos komisijos atstovams. Tai yra išlikę, būtent jų pagrindu KAM ir sudarė tą sąrašą“.
„Tai kas ir ką pavogė, man nesuprantama. Ar tai, kas yra mūsų archyvuose apie pasitraukusius iš sovietinės kariuomenės, ir yra ta medžiaga, kuri jos (D. Tarailienės – red. past.) manymu buvo pavogta, ar tai visai kita medžiaga ar archyvo likučiai – tik pati D. Tarailienė gali pasakyti“, – pridūrė G. Šidlauskas.
Kiek dokumentų turi pirmininkė?
Komentuodami buvusios Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkės D. Tarailienės prielaidą, kad dokumentai gali būti dingę ar dar blogiau – atsidūręs Kremliaus rankose, KAM atstovai neneigė, kad sudarydami sąrašą rėmesi jos turimais duomenimis.
„Buvusi Komisijos darbuotoja Dalia Tarailienė 2010 m. pagal su Krašto apsaugos ministerija sudarytą sutartį parengė ir ministerijai perdavė Jaunuolių, atsisakiusių tarnauti sovietų armijoje ir nukentėjusių nuo jos sąrašą. Sprendžiant iš to, galima daryti prielaidą, kad D. Tarailienė gali turėti daugiau šios Komisijos dokumentų, kurių pagrindu sutarytas minėtas sąrašas“, – balsas.lt redakciją informavo KAM atstovai.
„Tačiau D. Tarailienės pateikti duomenys sudaro tik penktadalį viso sąrašo duomenų. Siekiant kaip galima tiksliau nustatyti tikrąjį atsisakiusiųjų tarnauti sovietų armijoje mastą, duomenys buvo renkami iš įvairių šaltinių“, – sakė jie.
Ministerijos atstovai taip pat pridūrė: „KAA dėl šių dokumentų perdavimo toliau saugoti ne kartą kreipėsi į Dalią Tarailienę. Norėdama teigiamai išspręsti šį klausimą, Krašto apsaugos ministerija numato teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti Komisijos dokumentų perėmimą“.
Kokius sąrašus gali turėti Maskva?
Spėlioti, turi ar neturi Kremlius mūsų jaunuolių, kone prieš ketvirtį amžiaus pabėgusių iš sovietinės kariuomenės ar ignoravusių šaukimą eiti į ją tarnauti, galima ilgai.
Viena iš versijų – jie apskritai gali neturėti viso sąrašo, daro prielaidą G. Šidlauskas. „Aš abejoju, ar rusų pusė turi tvarkingą, apdorotą sąrašą. Kiekvienas karinis dalinys rūpinosi savo reputacija. Jei iš jo pabėgo lietuviai ar kurios kitos Baltijos valstybės jaunuoliai, daliniui negarbė. Jo vadai pranešdavo represinėms struktūroms Lietuvoje arba siųsdavo atstovus iš karinio dalinio jį parsivežti, kreipdavosi į tėvus: iš pradžių žadėdavo, kad jeigu grįš, nieko blogo nebus, paskui jau grasindavo baudžiamuoju kodeksu, jei nepaklus. Bet abejoju, kad jie tai darė centralizuotai. Kita vertus, kadangi jie turėjo galingą biurokratinį aparatą, gal jų gynybos ministerija ir turėjo sąrašą. Gal jie išliko Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos archyve Podolske šalia Maskvos? Atmesti tokios galimybės negalima“, – sakė jis. Kita versija – tuose sąrašai gali būti gerokai daugiau pavardžių ir nereikėtų stebėtis, jei kada nors Rusijos teisėsaugos institucijos sumanytų pas mus ieškoti latvių, estų ar net uzbekų. Kodėl? Į šį klausimą interviu naujienų portalui balsas.lt prieš porą dienų atsakė buvęs KAD vadovas A. Butkevičius.
„Departamente (KAD) buvo žinoma apie 2 200 žmonių. Tačiau buvo ir ne Lietuvos piliečių. Nors TSRS nepripažino Lietuvos, skelbė, kad KAD yra teroristinė organizacija, bet jų generalinio štabo institucijos kreipdavosi į mane su prašymu, kad aš pasirašyčiau, jog visus tuos pabėgėlius iš kariuomenės, kurių jie nesugeba surasti, aš perėmiau savo žinion. Todėl 1990 metais padėjau parašus už maždaug 8 tūkst. jaunuolių – ir už tuos, kurie pabėgo, ir už tuos, kurių jie nesugebėjo surasti. Tarp jų buvo ir latvių bei estų. Kadangi šiose šalyse tuo metu nebuvo atitinkamų valstybinių institucijų, veikė tik mūsų KAD, tai aš pasirašinėjau ir už latvius, ir už estus. Ir dar uzbekų esu paėmės rusų prašymu. Sako „pripiši sebe“ (rus. „prirašyk sau“), kad jiems ramu būtų“, – pasakojo A. Butkevičius.
Na ir trečioji versija – Maskva iš tiesų turi vieną kitą „dezertyro“ pavardę, o visas triukšmas sukeltas dėl priežasčių, kurias išvardijo A. Butkevičius. Arba dėl kitų, kurias žino tik patys Lietuvai įkąsti sugalvoję Maskvos generolai...
Beje, iš visko sprendžiant, pastaroji versija gali būti arčiausiai tiesos, nes mūsų šalies Generalinė prokuratūra, kaip skelbia naujienų agentūros, sulaukė teisinės pagalbos prašymo dėl vieno Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje.
FAKTAI
Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, kurie vis dar pildomi, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė daugiau nei 1,5 tūkst. jaunuolių. Iš jų virš 100 asmenų patyrė sovietų armijos prievartą: didžioji jų dalis buvo sugaudyti grupėmis ar pavieniui, dažniausiai žiauriai sumušti ir išvežti į sovietų karinius dalinius, kai kurie, įbauginti grasinimų jiems ar jų šeimos nariams, patys grįžo į sovietų karinius dalinius.
Virš 20 vaikinų buvo nuteisti laisvės atėmimo ar kitomis bausmėmis, trys jaunuoliai žuvo. Kita, didžioji tarnybos sovietų armijoje atsisakiusių jaunuolių dalis, išvengė sovietų represijų slapstydamiesi, keisdami gyvenamąją vietą, palikdami šeimas.
