REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rugpjūčio 23-sios spalvos (I d.)

K. Girnius: tautos euforija – kaip medaus mėnuo

Mūsų valstybės istorijoje nedaug dienų, kurios būtų tokios daugiaprasmės ir daugiaspalvės, kaip rugpjūčio 23-oji. Tai juoda ir balta, okupacija ir laisvės siekis, pavergimas ir išsivadavimas.

Tai Juodojo kaspino diena ir V. Molotovo–J. Ribbentropo paktas 1939-siais, kai Vokietijos ir Rusijos susitarimų slaptieji protokolai surakino tris Baltijos valstybes geležiniuose SSRS gniaužtuose. Tai ir 1979-ieji, kai 45 Baltijos šalių piliečiai pasirašė memorandumą, reikalaujantį pasmerkti šį paktą ir išvesti okupacinę kariuomenę iš mūsų valstybių.

Tai palyginti menkutis, bet iš jo dalyvių didelės drąsos pareikalavęs 1987-ųjų mitingas Adomo Mickevičiaus kiemelyje, priminęs pasauliui, kad didysis raudonasis grobuonis tebelaiko savo gniaužtuose tai, kas jam nepriklauso. Mitingas, kai niekas nežinojo, kiek KGB-istų ir saugumiečių buvo tarp susirinkusiųjų ir kurie iš jų nutylės, o kurie parduos.

Tai ir 1988-ieji, kai į daugiatūkstantinius mitingus jau plūdo visa Lietuva – kai išdavikišką mintį, kad dar nežinia, kaip čia bus, iškart vijome šalin ir iš visos širdies skandavome „Lietuva bus laisva“.

REKLAMA
REKLAMA

Ir žinoma, tai 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji – vakaras, kai gyvoje grandinėje, nusidriekusioje 600 km nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje iki pat Estijos sostinės Talino, dalyvavo per 2 mln. žmonių. Vien lietuvių buvo apie milijoną. Tai diena, kai ištrūkę iš geležinių imperijos gniaužtų, nuo Vilniaus iki Talino pilietiškumo triumfu pražydo vienybė ir laisvės siekis. Diena, kai pavergtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, simboliškai susikibę rankomis Baltijos kelyje drąsiai visam pasauliui tarė: norime būti laisvi ir nepriklausomi.

REKLAMA

Kažkur tarp šių datų, kurias skiria penki ilgi dešimtmečiai, prasidėjo mūsų laisvė. Ne tuomet, kai iš Lietuvos išbildėjo sovietiniai tankai ar viso pasaulio valstybės viena po kitos pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991-siais (ir vėl rugpjūtį, po pučo Maskvoje). Ji prasidėjo tada ir ten, kai mūsų sąmonėje mirė pavergtųjų baimė ir gimė bei tvirtėjo tikėjimas, kad galime ištrūkti iš už „geležinės uždangos“. Ir prieš 25-eris metus per tris šalis nusidriekęs gyvasis Baltijos kelias – viena iš ryškiausių mūsų laisvės kelio atkarpų.

REKLAMA
REKLAMA

Šis pasakojimas – mintys tų, kurie susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, ir tų, kurie jame buvo širdimi – apie tai, ką jautėme, apie ką mąstėme tada, ir kas mus jaudina šiandien.

K. Girnius: tautos euforija – kaip medaus mėnuo

„Kai buvo organizuojamas Baltijos kelias, turėjau šiokių tokių nuogastavimų: ar pasiseks, ar susirinks žmonės”, – sako politologas Kęstutis Girnius, to meto įvykius stebėjęs iš JAV. Anot jo, tai, kad lietuviams, latviams ir estams pavyko sukurti gyvąją grandinę, buvo didelis laimėjimas.

„Kaip tik tuo metu TSKP CK paskelbė nutarimą, kad Baltijos šalys su savo nacionalizmu stovi ant bedugnės krašto, todėl visą laiką galvojau, ką sovietai darys. Dabar atrodo savaime suprantama, kad Lietuva turėjo laimėti kovą už savo nepriklausomybę, bet tada, net ir po Kovo 11-osios galvojau: viskas, šventa. Bet Rusija valdė sienas ir nuogąstavau, kad tai gali tęstis labai ilgai, ir Lietuva bus tokia „pusiau nepriklausoma”, – prisimena politologas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kad Lietuva tikrai bus nepriklausoma jis sako patikėjęs tik atėjus dar vienai rugpjūčio 23-ajai – po 1991-ųjų pučo Maskvoje, kai valdžią kaimyninėje šalyje į savo rankas suėmė Borisas Jelcinas.

„Po perversmo praėjus kelioms dienoms atvykau į Lietuvą, ir jau viskas buvo kitaip. Nereikėjo jokių vizų, nors sienas dar vis saugojo ir sovietų pasieniečiai. Europos šalys Lietuvą pripažino, o po kiek laiko – JAV ir net pati Sovietų Sąjunga. Nors SSSR dar buvo neiširusi, bet B. Jelcinui vadovaujant padėtis pasikeitė”, – dalijasi mintimis politologas. Anot K. Girniaus, tapę nepriklausomi į NATO ir ES įstojome greičiau negu buvo tikėtasi, o ne visi lūkesčiai, kuriuos puoselėjo nepriklausomybės siekianti Lietuva, išsipildė dėl to, kad ne visi jie buvo realūs.

REKLAMA

„Sukurti normalų gyvenimą yra sudėtingas ir ilgas darbas. Bet daugelis galvojo, kad kai būsime nepriklausomi ir dirbsime, viskas susiklostys savaime – išsivaduosime ir tučtuojau, per 10 metų pasieksime tai, ką Vakarų Europos šalys pasiekė per 40-50 metų. Nedaug Sąjūdžio (Lietuvos persitvarkymo sąjūdis) žmonių (ir ekonomistų) sakė, kad mes per 5 ar 10 metų nepasivysime Japonijos, nepasivysime Skandinavijos šalių. Iš dalies dėl to dalis žmonių dabar yra nusivylę. Tačiau tautos pakilimo metu lūkesčiai visuomet būna nepamatuotai dideli”, – naujienų portalui balsas.lt sakė K. Girnius. Anot jo, šiokį tokį kartėlį jaučiame ir dėl to, kad „ne tik grietinė pakylo į paviršių, ne tik darbštūs žmonės, bet ir visokie konjunktūrininkai iškilo iš niekur; bet tokiais atvejais visuomet taip būna”.

REKLAMA

Pridūręs, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas buvo vienas iš penkių svarbiausių praėjusio amžiaus įvykių, todėl ir žmonės daug tikėjosi”, K. Girnius teigia manantis, jog didžioji dalis mūsų lūkesčių, išskyrus ekonominį gyvenimo lygį, išsipildė. „Tiesa, gal buvo tikimasi didesnio broliško solidarumo, kurio yra mažiau, nei tada, bet tokie tautos dvasios pakilimai negali trukti 20 metų – jie kaip medaus mėnuo”, – atsako jis tiems, kurie šiandien pasigenda euforiško atsidavimo, kuris prieš 25-erius metus tarsi tvyrojo ore, ir primena, kad lyginant posovietines valstybes, Baltijos šalys savo pasiekimais lenkia jas visas, o mes apgailestauti galime tik dėl to, kad estams sekasi geriau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau gal lietuviai pernelyg pasyvūs, svarsto K. Girnius. „Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvai teko nemažai ekonominių išbandymų – 1998-ųjų Rusijos krizė, nuo 2008-ųjų dėl krizės smukęs gyvenimo lygis. Palyginus su reakcija, kokia tokiu atveju būtų Vakarų šalyse, lietuviai elgėsi labai santūriai. Nebuvo jokių tragedijų ar nusigręžimų. Gal lietuviai per daug pasyvūs? Gal reikėtų truputį labiau pykti ant valdžios?”, – svarsto politologas.

Paklaustas, ar išsipildė jo asmeniniai lūkesčiai, susiję su nepriklausoma Lietuva, K. Girnius atsako: „Aš gimiau Vokietijoje, ir kai buvau maždaug 3,5 metų, su tėvais persikėlėme į Ameriką. Tėvai visada svajojo gyventi Lietuvoje, bet aš joje nebuvau gyvenęs. Atvykau vėliau, kai euforija jau buvo išnykusi, be ypatingai didelių lūkesčių. Žinoma, aš norėčiau tam tikrų pokyčių, pavyzdžiui, manau, kad Konstitucinis teismas yra kenksminga institucija. Bet dalykų, kuriuos norėtum pakeisti, yra bet kurioje šalyje, kur begyventum. Jeigu kuris nors žmogus sakytų, kad viskas yra gerai, jis turėtų pagalvoti, gal jam jau laikIas pasikalbėti su psichologais”.  

TAIP PAT SKAITYKITE:

Rugpjūčio 23-sios spalvos (II d.) A. Kaušpėdas: Lietuva manęs nenuvilia

Rugpjūčio 23-sios spalvos (III d.) M. N. Stačiokienė: mokytis „Tautiškos giesmės” mums nereikėjo

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų