Prisiminimai – subtilus dalykas ir gali lengvai pasikeisti, praėjus kuriam laikui po įvykio. Apžvelgę Millerio magiškąjį septynetą, grįžtame prie atminties, bet šį kartą kalbėsime ne apie informacijos apdorojimo gebėjimus. Šįkart panagrinėsime mūsų prisiminų kokybę, konkrečiai – kaip prisiminimai gali pasikeisti po įvykio, kuris tuose prisiminimuose užfiksuotas. Elizabetos Loftus darbai šioje srityje padarė didžiulę įtaką, tą atskleidžia ir viena iš pirmųjų jos atliktų studijų.
Pirmiausia, šiek tiek mano asmeninės patirties. Mano atmintyje iškyla prisiminimas, kaip aš, būdamas trejų metų, žaidžiu smėlio dėžėje. Nelabai ką pamenu, išskyrus tai, kad smėlio dėžė buvo įrengta šalia pastato, kuriame gyvenau. Daugybę metų maniau, kad tai ankstyviausias mano prisiminimas, o dabar nebesu toks tikras. Ir papasakosiu, kodėl.
Avarija
Kaip ir dauguma genialiausių ekspermentų, Loftus ir Palmerio tyrimas (1974) pasižymėjo paprastumu, tačiau jo reikšmė – didžiulė. Dviejų pirmųjų ekspermentų metu 45 dalyviai žiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota mašinų avarija. Devyniems iš jų buvo duotas konkretus klausimas: „Kokiu greičiu važiavo automobiliai, kai šie atsitrenkė vienas į kitą?“ Kitoms devynių asmenų grupėms buvo užduodamas beveik identiškas klausimas, tačiau buvo ir vienas esminis skirtumas: vietoj žodžio „atsitrenkti“, buvo vartojami žodžiai „rėžtis“, „atsimušti“, „trinkelėtis“, „susidurti“.
Dalyviai, kuriems klausimas buvo užduotas pavartojant žodį „rėžėsi“, važiavusių automobilių greitį įvertino maždaug 10 mylių per valandą greičiau nei tie, kuriems klausimas buvo užduotas pavartojant žodį „susidūrė“. Likę veiksmažodžiai rikiuotųsi tarp šių dviejų.
Tad ką tai mums sako? Veikiausiai tai, kad žmonės menkai geba įvertinti mašinos greitį, todėl užuominą jiems pasufleruoja tyrėjas. Jei šis klausimą suformuluoja vartodamas žodį „rėžėsi“, dalyviui atrodo, kad mašina važiavo greičiau nei tuo atveju, kai pavartojamas žodis „susidurti“.
Tolimesniame tyrime reikalai klostėsi dar įdomiau. Tas pats eksperimentas buvo pakartotas daugiau mažiau taip pat, kaip anksčiau, tik su 150 dalyvių. Tačiau šįkart dalyviai buvo paprašyti užpildyti anketą su klausimais apie avariją ir pateikti ją po savaitės. Kaip ir anksčiau, skirtingoms grupėms klausimas apie greitį buvo formuluojamas skirtingai. Kai kuriose klausimynuose buvo parašyta „atsitrenkė“, kitose „rėžėsi“ ir pan.
Dar po savaitės dalyviai gražino klausimynus ir buvo paprašyti užpildyti kitą klausimyną apie avariją, kuriame buvo paslėptas esminis klausimas: „Ar matėte stiklo duženų?“. Kadangi stiklo duženos nurodo, kad būta rimtesnės avarijos, o tai reiškia ir didesnį greitį, Loftus ir Palmeris laikėsi prielaidos, kad grupė, kurios klausimynuose buvo pavartotas žodis „rėžtis“, dažniau pažymės, kad matė stiklo duženų. Būtent taip ir buvo.
Beformiai prisiminimai
memory-blockRašydama apie šį eksperimentą, Loftus ir Palmer pasirinko nuosaikų toną, kaip ir dera akademinio žurnalo straipsniui. Jie tai laikė jau žinomo fakto pakartojimu – kad klausimo apie įvykį formuluotė gali paveikti mūsų prisiminimus apie tą įvykį. Mano nuomone, nors eksperimentas buvo apgaulingai paprastas, jo centre atsidūrė pati klausimo, kaip formuojami prisiminimai, esmė. Apie tai svarstydamas susimąstau, ar aš iš tiesų prisimenu tą savo vaikystės smėlio dėžę, iškylančią mano atmintyje.
O ką galite pasakyti apie savo pačių vaikystės prisiminimus? O praeitos savaitės prisiminimus? Kaip tai, ką prisimenate iš praeitos savaitės, keičia susiję įvykiai ir žmonės? Loftus ir Palmerio eksperimento grožis slypi tame, kad jis atkleidžia, kokį svarbų vaidmenį vaidina kiti žmonės, formuojantis mūsų prisiminimams.
Ar mano prisiminimas tikras, ar tai tik konstruktas, gal ir nėra taip svarbu, jei kalbame apie mano smėlio dėžę, tačiau kas būtų, jei tapčiau rimto nusikaltimo liudininku ir būčiau pakviestas liudyti teisme? O kas nutinka, jei suaugęs žmogus staiga „prisimena“, kaip vaikystėje buvo išnaudojamas savo tėvų? Kaip atsakysime į šiuos klausimus, gali nulemti visų susijusių asmenų gyvenimus. Vėlesni Loftus darbai nagrinėjo šiuos du labai kontraversiškus bei daugelį kitų klausimų.
Kaip ten bebūtų, mano mintys vis grįžta prie pirmojo tyrimo, tik mąstau apie kur kas banalesnius ir labiau asmeniškus dalykus. Aš tikrai pamenu tą smėlio dėžę? Matau save sėdintį joje, žaidžiantį, žvelgiantį pro namą į viršų, į dangų. Jei šis atsiminimas netikras, tuomet ar aš apskritai ką nors prisimenu?
