REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jei stebuklingą Joninių naktį ieškoti paparčio žiedo jums sutrukdys raganos, gal aptiksite keturlapį dobilą ar bent prisikupoliausite.

Joninės, dar vadinamos Rasomis arba Kupoline, senovėje buvo viena didžiausių kalendorinių švenčių. Turėjo ji ir daugiau pavadinimų. Pavyzdžiui, Simonas Daukantas ją vadino vainikų švente ir tvirtino, kad senais laikais šias šventes, prasidėdavusaias birželio pabaigoje, švęsdavo net 14 dienų, ir tik XIX a. pabaigoje ji sutapatinta su švento Jono diena ir imta švęsti birželio 24-ąją.

Raganas baidė akėčiomis ir dilgėlėmis

„„Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmetnijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė”, – rašoma kone prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Burtai, sapnai, papročiai, horoskopai”.

Pasakojama, kad šventės išvakarėse žmonės anksčiau pargindavo gyvulius, o ant tvorų prieš tvartų duris prikamšydavo dagių, dilgėlių, o tvarto duris apkaišydavo šermukšnio šakomis – esą tada pas gyvulius einančios raganos sisibadys ir išsigąs. Kiti tvarto duris užremdavo akėčiomis, o prie slenksčio padėdavo veidrodėlį ir klumpes. Dėl to ęsą raganos taip pat turėdavo pabėgti ir dar koją išsisukti.

REKLAMA
REKLAMA

O štai Joninių ryto rasa, kuria jaunos mergelės prausdavosi, kad veidas skaistenios būtų, iš karvių galėdavusi atimti pieną, todėl bandą tą rytą į pievas išgindavo vėliau.

REKLAMA

Kupolės – ant stogo ir vartų, vainikai – po pagalve

Žmonės tikėjo, kad Joninių naktį surinkti žolynai tinka vaistams. Tačiau juos rinko ne tik vaistams. Kupolės – joninių puokštės ar nupinti vainikėliai buvo naudojami burtams. Pavyzdžiui, merginos, norinčios sužinoti, po kelių metų ištekės, iš devynių rūšių žolių nupintus vainikus per galvą mesdavo į medį – ių kelinto karto užmes, po tiek metų ištekės. Jei norėdavo susapnuoti išrinktąjį, vainikus, eidamos miegoti, dėjosi po galva – ką susapnuos, tas ir bus. Kupolėmis puošė ir namus – buvo manoma, kad jos gali apsaugoti nuo gaisro ir piktų jėgų. Norėdamos apsaugoti namus, moterys devynių žolių puokštes užmesdavo ir ant stogo.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo Joninių nakties šventės neatsiejamas laužas, kurio ugnis esą turinti gydomųjų galių. Per laužo dūmus net galvijus pervarydavo, kad apsaugotų nuo ligų. O įsimylėjėliai šokinėdavo per laužą stipriai susikibę rankomis – buvo tikima, kad jei peršoks per jį stipriai susikibę rankomis, būtinai susituoks. Ar pora susituoks tikrindavo ir kitaip. Jei merginos ir vaikino nupinti vainikėliai, kai juos paleidžia plaukti į vandenį, susiliečia,tais metais jie susituoks.

Paparčio žiedas pražįsta per patį vidurnaktį

Pasakojama, kad paparčio žiedą, kuris pražįsta per patį vidurnaktį, ir žydi tik trumpą akimirką, lemta rasti tik geriems žmonėms, ir tik kartą gyvenime. Suradęs žiedą žmogus tampa ne tik turtingas, bet ir visažinis – jis sup[ranta, ką kalba gyvuliai ir augalai. Tačiau jei jau pasisekė rasti paparčio žiedą, jį reikia labai saugoti – jei pamesi ar kitaip neteksti, visi turtai ir visos stebuklingos galios išnyks.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Minėtoje knygoje aprašytas štai toks pasakojimas iš Kupiškio apylinkių. Našlaitis Jonas, Joninių naktį eidamas mišku pajuto viską žinąs ir suprato, kad turi paparčio žiedą. Pasirodo, jis buvo užkritęs už vyžos. „Jonas nusiauna vyžą ir paima žiedą. Žiūri – paparčio žiedas nedidukas, tik žėri žėri visomis vaivorykštės spalvomis… Jonas peiliuku įsipjauna kairę ranką, ir po oda paslepia žiedą. Žaizda tuojau užgijo”.

Žmonės manė žinantys daug būtų, kaip surasti išsvajotą paparčio žiedą. Pavyzdžiui, reikia nueiti į mišką, kad nesigirdėtų šuns lojimo, pasitiesti baltą drobulę, apibrėžti aplink šermukšnio lazda ratą, užsidegti žvakę ir pavožti ją po puodu. Tada atsiklaupti rato viduryje ir laukti. Už rato susirinks visokios baisybės ir stengsis į jį įžengti – raganos, šunys be galvų, dundės ratai be arklių. Jei neišsigąsi ir ištversi visus išbandymus, papartis pražys. Jo žiedą reikia nuskinti ir prasipjovus delną ar kurį nors pirštą paslėpti.

REKLAMA

Bet svarbiausia taisyklė – paparčio žiedo negalima ieškoti būriu ar keliese – kiekvienas tai daro atskirai.

Keturlapis dobilas – laimės amuletas

Jei ir šį kartą nepasiseks rasti paparčio žiedo, nenusiminkite. Gal rasite jį kitais metais, o šiemet sėkmės ir laimės atneš stebuklingas dobilo lapelis?

Sakoma, kad padavimas, jog retkarčiais pasitaikantys dobilų stiebeliai su keturiais lapeliais, yra stebuklingi laimės amuletai, senų senovėje įkandin pačių dobilių į Europą atkeliavo iš Azijos.

Senosios Azijos civilizacijos tikėjo magiška ketveriukės galia, o Europje viduramžiais teologai pagoniškas istorijas priderino prie krikščionybės – esą keturi dobilo lapeliai simbolizuoja kryžių. Todėl tik išrinktiesiems retkarčiais pavykdavo rasti tokią šventą žolelę. Suradus keturlapį dobilą reikėjo jį pašventinti, o tada nešioti maišelyje ant kaklo.

Tačiau juk visai nesvarbu, turi ar neturi keturlapis dobilas magiškos galios – jei kokioje pievoje jo ieškosite su smagia draugų kompanija, bus puiki šventė, o jei rasite su mylimu žmogumi – argi tai ne magija?  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų