Giedrė Baltrušytė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Sakoma, kad nepoilsinės kelionės – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Kaip užsikrečiama kelionių liga ir kuo tai gresia, pasakoja užkietėję turistai.
Pėsčiomis – nors ir į pasaulio kraštą. Kartais tas kraštas – tolimuose kalnuose, o kartais – čia pat, už posūkio į artimiausią miškelį. Aktyviaisiais turistais dar vadinami žygeiviai sako, kad jų kelionės – tai liga, nuo kurios dažniausiai nepasveikstama, o įvairiausi ištvermės žygiai ir nuotykių bei išbandymų kupinos išvykos pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau populiarėja.
„Išėjimas į gamtą, nauji potyriai – tai yra tai, ko šiuo metu reikia daug dirbančiam žmogui. Žmonės nori vis kitokių, ekstremalesnių pramogų – jiems nebeužtenka susikurti laužą, jiems reikia kažko kito: per upę persikelti, į medį įlipti, virvių, turizmo technikos“, – pasakoja keliautojų klubo „Kertam kampą“ vadovas Dalius Pranculis.
Tikrųjų keliautojų negąsdina nei svilinant karščiui rengiami ilgų nuotolių žygiai su sunkiomis kuprinėmis ant pečių, nei irstymasis baidarėmis žiemą, nei kopimas į kalnus, veidus čaižant atšiauriam vėjui. Entuziastai sako dažnai besivadovaujantys posakiu – kuo sunkiau, tuo geriau – nes esą tik gamtoje gali išbandyti save ekstremaliomis sąlygomis ir ne tik sustiprinti kūną, bet ir ugdytis valią, ištvermę bei kantrybę.
„Labai dažnai keliaujam, nežinodami kur – arba vadovas žino, arba ne viską žino – žinom, kada išeinam, kada sugrįžt turim, nes darbai laukia, šeimos ir taip toliau. Improvizacijos metu žmonės labai atsiskleidžia: kaip jie išgyvena, kaip jie įveikia kliūtis, sunkumus. Pradėti reikėtų pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų, kaip, sakykim, regioninių parkų lankymo/“, – siūlo D. Pranculis.
„Jaunimas labai nori ir užsikabina po pirmo, antro, trečio žygio. Bent pusė paskui jų užsikabina, o paskui nori ir nori eiti“, –teigia jaunųjų turistų ir keliautojų būrio „Vedlys“ vadovas Vydas Verbilis.
Paklausti, kas gena į lauką net ir pliaupiant lietui ar drebiant sniegui ir kaip trumpas poilsis palapinėje gali vilioti labiau už minkščiausius patalus jaukiuose namuose, keliautojai tik šypsosi ir sako, kad pats nepabandęs nesužinosi. Daugelis jų aktyviuoju turizmu užsikrėtė dar būdami maži, o kiti įklimpo visiškai atsitiktinai, tačiau nepasigailėjo.
„Per savaitgalį galima nuveikti labai daug, gauti labai daug įspūdžių, būna labai didelių iššūkių, nugalėti baimes įvairias arba kažkokius dalykus, įsitikinimus, ko galvoji, kad niekada nedarysi, nesugebėsi, imi ir padarai. Gerų emocijų visomis prasmėmis labai prisirenkam daug“, – teigia keliautojų klubo „Kertam kampą“ narė Kamilė Bačiūnaitė.
„Netgi lyjant lietui ar sningant sniegui, ar šalčiui aktyvusis turizmas turi vykti visus metus ir jis labai atpalaiduoja žmones ir leidžia visas gerąsias ląsteles atsigaminti naujai“, – tvirtina keliautojų klubo „Kertam kampą“ vadovas.
Grįžę namo keliautojai ne tik ilsina kojas, tvarko turistinį inventorių ir kuria būsimų kelionių maršrutus, bet ir rūpinasi, kaip savo sportu sudominti daugiau žmonių. Pasirodo, kad Lietuvoje aktyvusis turizmas tik pradeda atsigauti – trūksta ir jaunų profesionalių vedlių, ir turizmo būrelių vadovų, kurie savo žinias galėtų perduoti jaunimui.
Tikslios statistikos apie tai, kiek Lietuvoje veikia oficialių ir neoficialių turistų ir keliautojų klubų bei organizacijų, nėra, tačiau panorėjus bent dalį jų galima rasti internete ir pasiprašyti keliauti kartu. Nesudėtingus žygius sau ir saujelei draugų nesunkiai galima susiorganizuoti ir patiems, tačiau, jei dar nesate nešę sunkių kuprinių, nemokate naudotis nei kompasu, nei žemėlapiu ir manote, kad dešimt kilometrų įveikti pėsčiomis yra sunku, vertėtų susirasti organizuotą keliautojų grupę. Jei pasiseks, joje sutiksite ir žmonių, kurie išmokys buvimo gamtoje paslapčių. O jei pasiseks truputėlį labiau – greitai nebesuprasite, kaip iki šiol galėjote gyventi be nuolatinių kelionių ir būrio bendraminčių.
