Minėdami Gedulo ir vilties dieną apie tai kalbamės su buvusiais politiniais kaliniais bei tais, kurie rūpinasi jų pilietinių teisių atkūrimu.
Pirmojoje šio straipsnio dalyje pasakojome apie tai, kaip sovietinis režimas, siekdamas sukompromituoti kovotojus už Lietuvos laisvę sufabrikuodavo jiems kriminalines bylas. Šį kartą – jų mintys apie vis dar tebesitęsiantį reabilitacijos procesą.
Bylas peržiūrėdavo formaliai
Reabilitacijos procesas Lietuvoje prasidėjo dar prieš atkuriant nepriklausomybę. Pirmąjį dokumentą dėl tremtinių reabilitacijos 1988 metų pabaigoje, o įsaką dėl politinių kalinių reabilitacijos 1989 metų liepos 28 dieną priėmė dar LTSR valdžia. O 1990 metų gegužę nepriklausoma Lietuva priėmė įstatymą dėl represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams asmenų teisių atkūrimo. Juo, ne kartą tobulintu, vadovaujamasi ir dabar.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas pasakoja, kad po Stalino mirties režimas buvo šiek tiek sušvelnintas. Tada, 1956-1957 metais rezistentai pradėjo grįžti iš įkalinimo vietų, tačiau didelė jų dalis – visų pirma antisovietinių organizacijų veikėjai, žymūs Lietuvos žmonės, partizanai – buvo paleisti be teisės sugrįžti į ankstesnę gyvenamąją vietą – į Lietuvą. O jei ir leisdavo, galimybės įsikurti Kaune ar Vilniuje buvo suvaržytos.
„Tarsi ir laisvas, bet be teisės grįžti į tėvynę, todėl dalis apsigyveno Latvijoje, Kaliningrado srityje. Didelė dalis partizanų atliko visą bausmę, kai kurie ir visus 25 metus atsėdėjo, nors sąlygiškai sušvelnėjus režimui bausmės buvo mažinamos. Kaip sovietai patys sakydavo „peržiūrėdavo bylas“. Žinoma, ryžtingesni dar sovietinės okupacijos siekė, kad būtų reabilituoti, kaip neteisingai nuteisti. Kreipdavosi ir į generalinį prokurorą, ir net į patį generalinį KPSS sekretorių. Formaliai jų bylas peržiūrėdavo, bet dažniausiai nuteistieji sulaukdavo atsakymo, kad nuteisti pagrįstai ir reabilituoti nėra pagrindo. Reabilitacija prasidėjo tik po to, kai Sovietų Sąjunga, įsibėgėjus „perestroikai“, panoro gražiau atrodyti kitų šalių akyse. Lietuvoje tai sutapo su visuotinio pilietinio pakilimo pradžia", – sako jis.
Reabilituoti visus ar kiekvieną?
Generalinė prokuratūra, besirūpinanti tais, kurie buvo represuoti be teismo arba kuriuos už akių kaltinamajam net nežinant, kad vyksta teismas, teisė Ypatingasis pasitarimas, redakciją informavo, kad 2011-aisiais reabilituotas 101 asmuo, 2012 metais 79, 2013-siais 45, o šiemet jau 37 asmenys. Tuos, kuriuos teisė karo tribunolas ar kiti teismai, reabilituoja Aukščiausiasis teismas. Iš viso nuo 1989 metų neskaičiuojant tremtinių, kurių reabilitacija rūpinasi Vidaus reikalų ministerija, buvo reabilituoti ir atkurtos jų teisės daugiau kaip 27 tūkst. asmenų.
Tačiau politinių kalinių, represuotų už pasipriešinimą okupantams ar kitą politinę veiklą, rezistencijos dalyvių, nuteistų dėl politinių motyvų, pavyzdžiui, atsisakius atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir kitų vienaip ar kitaip pasipriešinusių sovietiniam režimui ir dėl to nukentėjusių reabilitacijos procesas tęsiasi iki šiol. Pasak G. Šidlausko, yra įvairių nuomonių dėl to, ar reikėjo visus reabilituoti vienu kartu, priėmus atitinkamą dokumentą, ar kiekvieno asmens bylą nagrinėti individualiai, kaip daroma dabar. Dar kiti teigia, kad asmenys, kovoję už Lietuvos laisvę, jai nėra niekuo prasikaltę, todėl ir reabilituoti jų nėra už ką.
„Reikėjo vieną bendrą įstatymą priimti. Aš manau, kad valdžia turėjo sutarti ir įvykdyti reabilitaciją visiems, o ne atskirai, nes dabar viskas daroma taip, kad nieko nevyktų. Nesusišnekame tarp savęs bet nors ir pavėluotai, reikia tai padaryti. Mes kovojome ir laimėjome. Visi kovojo. O jeigu kas nusikalto – jeigu bus įtarimų, kad jis buvo ne didvyris, o kolaborantas, reikia atskirai ištirti ir paskelbti. Reikėjo ir desovietizacijos įstatymą priimti, – savo požiūrį atskleidžia disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Nors ir sunkiai sergantis, dvasininkas, už antisovietinę veiklą kalintas Abezės (Komija) ir Mordovijos lageriuose, Permės srities ypatingojo režimo lageriuose, kaip ypač pavojingas recidyvistas – ypatingojo režimo kalėjime, o galiausiai, po JAV prezidento R. Reigano kreipimosi į tuometį SSRS lyderį M. Gorbačiovą, 1988 metais ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą, juokauja, kad ne be reikalo sovietai jį pravardžiavo „nepataisomu recidyvistu“ (rusiškai neispravymy recidyvist).
Jis piktinasi, kad generolas Vėtra ir kiti partizanai buvo apšmeižti, jog jie esą šaudė žydus. „Aš žinau, kas yra Lietuva ir kas yra kova už laisvę. Bet juk iki 1940 metų niekas nieko Lietuvoje nešaudė. Ir be įrodymų taip kalbėti apie partizanus negalima, nes tai juos žemina“, – sakė A. Svarinskas.
Pasak monsinjoro, Lietuvos istorijoje dar daug baltų dėmių, ir reikia, kol yra galimybė, atkurti teisybę. „Yra gyvų liudininkų, kurie matė, kad kunigas Juozas Zdebskis (vienas žymiausių XX a. pokario disidentų, kovotojas už tikinčiųjų teises – red. past.) savo kojomis nuėjo į miliciją, o iš ten buvo išneštas negyvas. Kai jį laidojo, žmonės pastebėjo kaktoje skylę. Jeigu jis tikrai buvo nušautas, tai dar galima tai nustatyti, bet negaliu Lietuvos valdžios prisiprašyti, kad patikrintų“, – apgailestauja jis.
Nepriklausomybės akto signataras, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys, parlamentaras Algirdas Patackas, pats buvęs vienas iš paskutiniųjų politinių kalinių (1986 metais nuteistas už antitarybinę propagandą ir agitaciją – už pogrindinių leidinių redagavimą ir leidimą) taip pat sako manąs, kad „reikėjo reabilituoti visus politinius kalinius ir tremtinius bei atkurti nukentėjusiųjų nuo sovietų okupacinio režimo teises ir socialines garantijas priimant vieną visiems bendrą visiems dokumentą. O jeigu paaiškėtų kokios nors aplinkybės, rodančios, kad žmogus nevertas reabilitacijos, tokios bylos būtų nagrinėjama atskirai“.
„Tačiau baiminamasi, kad jei būtų reabilituojama neperžiūrint bylų, tarp reabilituotųjų galėtų patekti ir tie, kuriuos reikia bausti, pavyzdžiui, žydšaudžiai. O kai kam net vaidenasi, kad visi partizanai buvo žydšaudžiai, nors tai absoliuti nesąmonė. Jeigu paaiškės, kad kas nors susitepęs jų krauju ar lageryje buvo užverbuotas ir paverstas agentu, bus galima išbraukt“, – sako jis.
„Be to, ką reiškia reabilitacija? Aš kovojau prieš okupantus, prieš sovietus ir man jokių reabilitacijų nereikia. Šitai valstybei mes nenusikaltę. O reabilitacija – labiau žmogaus teisių atkūrimas: panaikinamas teistumas arba dėl stažo. Bet aš, pavyzdžiui, už savo tą sėdėjimą jokios kompensacijos neėmiau. Iš ko aš imčiau kompensaciją? Iš Lietuvos? Bet Rusija mane sodino, o ne Lietuva. Kuri valstybė sodino, ta ir turi mokėti kompensacijas. Kuo dėta dabartinė Lietuva? “, – aiškina A. Patackas.
Sovietinės bylos meluoja
Okupantai mūsų patriotus teisė pagal RTFSR Baudžiamąjį kodeksą – pagal jo ypatingąją dalį, kuri vadinosi „Valstybiniai kontrrevoliuciniai nusikaltimai“, arba pagal 58 straipsnį. „Kitaip sakant, jei kovojai prieš okupaciją ir už Lietuvos interesus, tai tave teisė „už tėvynės išdavimą“, nes tu išduodi „tėvynę Sovietų Sąjungą“, kurios sudėtyje neteisėtai Lietuva buvo. Taip pat veikė ir LTSR Baudžiamasis kodeksas, kuriame taip pat buvo ypatingoji dalis – valstybiniai nusikaltimai. Taip pat buvo tėvynės išdavimo sąvoka. Tai buvo 62 straipsnis – veika, kurią tyčia padarė TSRS pilietis, darydamas žalą valstybinei santvarkai. Žmonės buvo teisiami už antitarybinę agitaciją ir propagandą, pavyzdžiui, už pogrindžio spaudos platinimą, atsišaukimus, lapelius, kuriuose okupantai raginami trauktis, kviečiama atkurti nepriklausomą Lietuvą, kritikuojama sovietų valdžia“, – aiškina G. Šidlauskas.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas sako suprantantis, kad dalį buvusių politinių kalinių, rezistencijos dalyvių esama tvarka žeidžia, bet „mes tam tikra prasme esame buvusios situacijos įkaitai, nes asmenys, kurie yra padarę nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, dalyvavo žudant beginklius civilius žmones, nereabilituojami. Jei būtų pasielgta kitaip, tarp reabilituotų galėtų patekti ir jie. Todėl ir tenka kiekvieną atvejį patikrinti, ar nėra šių veiksmų požymių“, aiškina jis. G. Šidlauskas.
Kitas dalykas – okupacinio režimo represinių struktūrų sukurptų bylų, ypač žinant, kokiais būdais būdavo išgaunami parodymai, patikimumas. „Patys politiniai kaliniai savo prisiminimuose yra rašę, kad viską prisipažino, kuo juos kaltino, nors to jie ir nepadarė – kad tik greičiau baigtųsi kankinimai. O kiti rašė, kad jie kalbėjo viena, o tardytojas rašė kita. Taigi, vienas kraštutinumas – tikėti, kad viskas tose bylose yra tiesa ir jomis vadovautis, bet kitas kraštutinumas – ignoruoti jas laikant, kad jose viskas netiesa“, – sako G, Šidlauskas.
Pasak jo, todėl naujausioje, 2008 metais priimtoje jau minėto asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje pabrėžta, kad okupacinio režimo represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. „Todėl dabar stengiamasi surasti liudininkų, ir kartais pavyksta patikslinti aplinkybes ir net paneigti kai kuriuos tų bylų duomenis. Deja, kadangi daug kas įvyko prieš 60-70 metų, neretai ir per papildomą tyrimą negaunama naujų duomenų, kurie paneigtų tai, kas surašyta tose bylose“, – tęsia jis.
Nuopelnų niekas nenubraukia
Reabilitavimas ir represuotų asmenų teisių atkūrimas visų pirma yra simbolinis moralinis aktas, kuriuo, pasak G. Šidlausko, Lietuvos valstybė pareiškia, kad šie žmonės nėra nusikaltę savo šaliai. Tačiau pilietinių teisių atkūrimas daugeliui jų yra svarbus ir socialiniu aspektu. „Jie gali įgyti, pavyzdžiui, kario savanorio, laisvės kovų dalyvio teisinį statusą, o tai suteikia teisę į valstybinę pensiją, kalinimo lageriuose laikas įskaitomas į darbo stažą, jiems buvo suteikta pirmenybė atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą“, – vardija Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas.
Tačiau ir tų, kurie nesikreipė, nuopelnų niekas nenubraukia, – teigia A. Anušauskas. „Žmonės kreipėsi dėl to, kad tai buvo aktualu, pavyzdžiui, nuosavybės teisių į žemę atkūrimui. Bet negalima sakyti, kad tie, kurie nesikreipė, nelaikomi laisvės kovų dalyviais. Ir žuvusieji iš istorijos neišbraukti. Yra daugybė žmonių, dėl kurių niekas nesikreipė, bet jiems buvo nustatyta tvarka prilyginti laipsniai, jie buvo apdovanoti po mirties, jiems statomi paminklai“, – primena jis.
Kita vertus, sako A. Anušauskas, tai, kad neturi tai patvirtinančio dokumento, visai nereiškia, jog nebuvai disidentas ar pasipriešinimo dalyvis, nes istorijai nereikia teisinių patvirtinimų. „Pasipriešinimas buvo, bet pažįstu ne vieną žmogų, kuris dėl savo teisių atkūrimo nesikreipė – ne dėl to jie kovojo. Jie žino, kad padarė tai, ką privalėjo padaryti, o dėl to, kad jie neturi dokumento, jų nuopelnai Lietuvai nesumenko“.
Niekam ne paslaptis, kad dalis pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai buvo „gydomi“ psichiatrinėse ligoninėse. „Bet baudžiamosios psichiatrijos (rusiškai karatelnaja psichiatrija) vykdytojų nusikaltimai neįvertinti iki šiol“, – piktinasi A. Patackas.
Apie tai skaitykite III straipsnio dalyje.
