O pabaigoje reziumavo: “Dviratis” - kaip ir Lietuvos valstybė. Pradėta buvo nuo saviveiklos, paskui telkti profesionalai. Taigi kaip normali civilizuota valstybė išsivystėme iki demokratinio lygio ir darbo pasidalijimo”.
Apie “amžiną žurnalistą” ir žurnalistus
Koks paties vaidmuo “Dviračio šou”?
Anksčiau būdavau “amžinas žurnalistas”. Kartu buvau scenarijaus autorius. Kartais prieš filmavimą tekdavo atlikti ir režisieriaus pareigas. Šiuo metu turime tikrai gerą režisierių, daug gerų artistų. Tai dabar aš, Haroldas Mackevičius, Vytautas Šerėnas organizuojame visą “Dviračio šou” veiklą.
Kodėl vaidinai žurnalistą? Kuo tau įdomus šitas personažas?
Nepasakyčiau, kad šis personažas man labai artimas. Tiesiog įsivaidinau į jį, nes teko dažnai tai daryti. Prieš 10 metų buvo toks laikotarpis, kai visus personažus su V. Šerėnu dviese pasikeisdami vaidinome. Vienam mano žurnalistas ką nors reiškia, kitam - visai nesvarbus. Vėliau V. Šerėnas susirado savo “bratkas”, “šaulį”, įsitvirtino kaip žinių vedėjas. O aš likau tuo žurnalistu.
Ar nejauti žurnalistų priešiškumo, nes tavo sukurtas žurnalisto personažas yra paperkamas?
Ekrane esu labai moralus, naivus ir smalsus žurnalistas.
O kaip tas žurnalistas, kuris klausinėja Agurkichą?
Agurkichą klausinėdavo kitas žurnalistas. O kokio nors spaudimo iš žurnalistų nejaučiu, nes juk ir tokių, deja, žurnalistų esama.
Kokie yra apskritai “Dviračio šou” ir žurnalistų santykiai - kažkada parodijavote Audrių Siaurusevičių, vėliau jis išnyko iš ekrano.
Parodijavome ir Audrių Siaurusevičių, ir Ritą Miliūtę… Laida atspindi tai, kas dedasi visuomenėje. Jeigu žurnalistas papuola į visuomenės taikiklį, papuola ir į mūsų dėmesio centrą. Specialiai, kryptingai nesistengiame nieko nei iškelti, nei sutrypti, nei išjuokti.
Žurnalistai, būdami šalia įvairių politinių procesų, ir patys tampa beveik jų veikėjais. Natūralu, kad patenka į mūsų akiratį. O jeigu dar ir savo aurą kaip Siaurusevičius turi, tai mums labai malonu dirbti.
O Siaurusevičius neužpyko?
Ne. Be to, nieko bloga ir neparodėme. Suradome tąkart greitai kažkokių būdingų frazių. Žodžiu, padėjome jam.
Ką darysite netekę Rolando Pakso?
Nieko baisaus neatsitiks - mes, kaip humoristai, nuo to nenukentėsime. Suprantu, kad pastaruoju metu nesąmonių skaičiumi jis procentiškai smarkiai pirmavo. Bet nesąmonių išlieka Lietuvos gyvenime.
Šis vienas didelis besitęsiantis skandalas mums net yra neparankus. Jo tiek daug ir jis visiems nusibodo. Na, neminint, kad Lietuvai nuo to blogiau. Laidai naudingiau turėti daug mažų, šviežių faktelių. O dabar jau patiems nesinori vis apie tą patį skandalą rodyti, o apeiti negalime. Norėtųsi ko nors nauja.
Tai jūsų kūrybinė grupė nerems, sakykime, Juozo Petraičio, kad jis taptų prezidentu ir jūs nuolat turėtumėte darbo?
Man regis, Juozas Petraitis bet kuriuo atveju iš politinės veiklos neišnyks. Tiek jo ir gana. Petraitis - nenaudingas mums prezidentas. Neįdomu, kai prezidentas juokingesnis už laidą.
O kas iš “dviratininkų” šįsyk kandidatuos į prezidentus?
Niekas. Kartą parodėme, kad gali bet kas ateiti į prezidentus. Dabar patys esame išsigandę, koks žmogus atėjo. Daugiau neberodysime - turi rimti žmonės eiti.
Lietuviško humoro nėra - tiesiog humoras
Kaip vertinate lietuvišką humorą? Ar apskritai egzistuoja toks reiškinys?
Jeigu yra humoro laidos, vadinasi, yra ir humoras. Pačioje pradžioje buvo net organizuotas koncertinis turas “Ar moka juoktis lietuvis?”. Nežinau, ar moka. Bet vien mūsų egzistavimo faktas įrodo, kad humoras yra. Televizijoje neliktų laidos, kurios niekam nereikėtų.
O kuo mūsų humoras skiriasi nuo žydiško, amerikietiško, rusiško?
Man atrodo, kad tai klišės. Angliškas, žydiškas humoras - tai klišės. Kai kalbame apie anglišką humorą, turime omeny subtilų, bet pasižiūrėkime į “Beni Hilą”…
Tuo metu, kai buvo dalijamos klišės, lietuviai eilėje nestovėjo ir savo klišės negavo. Yra ir subtilaus humoro, yra ir tokių, kurie mėgsta į užpakalį įspirti. Neturime vienos krypties. Yra įvairių žmonių ir įvairaus humoro.
O tavo paties gyvenime humoras padeda ar trukdo?
Kai humoras tampa darbu, jis padeda užsidirbti duonos. Bet kai esi humoristas, visai kitaip pradedi reaguoti į aplinkinių humorą - vertini: ar geras, ar naujas, ar senas pokštas, tik naujai panaudotas. Tikriausiai ir koks nors baleto šokėjas, nuėjęs į kitą spektaklį, nemato jo kaip visumos, o pastebi atlikėjų klaidas. Šia prasme šiek tiek prarandi gyvenime. Ir kompanijoje pasidaro sunku: būna tokių kompanijos sielų, kurie juokina visus, o tu norom nenorom pradedi jį vertinti - čia banalu, čia gerai, čia nepataikė ir pan.
Esi atpažįstamas iš televizijos ekrano. Ar buvo kokių nors situacijų, kai teko pasinaudoti savo garsumu?
Savo garsumu, žinomumu tikriausiai visiems teko pasinaudoti, ypač tiems, kurie vairuoja automobilį. Tai geroji pusė. O blogoji - eini gatve ir tave visi pažįsta. Kai tave pažįsta jau dešimt metų, pasidaro blogai. Televizijos darbuotojams yra sunkiau nei kokiems žymiems dailininkams, kurių veidų niekas nemato. O tu nuolat turi būti pasitempęs. Išgėręs į gatvę jau neišeisi. Aišku, sąmoningai atėjai į šį darbą, tad turi priimti ir gerąsias, ir blogąsias puses.
“Esame, kaip ir mūsų jauna valstybė...”
“Dviračio šou” jau dešimt metų. Kaip galėtum įvertinti šį laikotarpį?
Skaičiuojant “brigadinius” ir studentiškus metus, “Dviračiui” jau gerokai daugiau metų - apie 19. Man vienam iš nedaugelio teko nueiti visą kelią, nuo pat pirmųjų studentiškų žingsnių. Visko buvo. Studentiškais laikais užtekdavo vieno žodžio, užuominos - ir salė “lūždavo”. Tais laikais užteko turėti drąsos ir sąmojo.
Vėliau atėjo laikai, kai drąsos tiek daug nebereikėjo, nes jau visi viską atvirai į akis sakydavo. Teko ieškoti sudėtingesnių formų. Esame, kaip ir mūsų jauna valstybė, - pradėjome kaip agitbrigada, savamoksliai; po to mokėmės, pasiekėme tam tikrą lygį; kai supratome, kad ne visus darbus gali atlikti žmonės be specialaus išsilavinimo, kvalifikacijos, tada telkėme profesionalus. Taigi kaip normali civilizuota valstybė išsivystėme iki demokratinio lygio ir darbo pasidalijimo.
“Dviračio šou” istoriją susiejai su Lietuvos likimu. Ar nebijote, kad Lietuvos stojimas į ES pakenks humorui, kad Lietuva taps nuobodi ir nebebus iš ko juoktis?
Yra amžinos vertybės: meilės trikampiai, neištikimybė ir pan. Prisimenu garsią frazę: humoristai bet kuriuo atveju laimi - jeigu pradės gyventi gerai visi, tai ir mes gyvensime gerai kaip visi, jeigu visi gyvens blogai, tai humoristai gyvens gerai.
O ko dar reikia, kad prajuokintumėte žmones?
Jeigu žinočiau receptą, pasakyčiau. Nors mes jau vos ne 20 metų dirbame humoro srityje, kaskart vis abejoji, ieškai, svarstai. Universalių receptų nėra. Gali parašyti nuostabų tekstą, o aktoriai ar režisieriai nesupras tavo minčių. O kartais tekstas būna mažiau pavykęs, tačiau aktorius puikiai pajaučia personažą ir viskas pavyksta. Labai svarbus yra komandos įdirbis; scenarijaus autoriaus, aktorių ir režisieriaus santykiai, tarpusavio supratimas. Na ir šmaikštumas.
Ar nesiruošiate rašyti “Dviračio” istorijos?
Nežinau, ar tai būtų labai įdomus dalykas. Kaip reiškinį “Dviratį” galima vienaip įvertinti, o kiekvienos dienos laida - kaip laikraštis: perskaitei, pasakei, ar patiko, ir išmetei į šiukšlių dėžę. Mūsų darbas - tai fabrikas. Žmonės mato gatavą produktą. O mes šiandien per dieną, kurdami laidą, nusijuokėme tik vieną kartą.
Ar “Dviratis” gyvuos dar devyniolika metų?
Aš vis dėlto aiškiai atskirčiau 10 televizijos metų nuo agitbrigadinio laikotarpio. Ar mes išliksime dar 10 metų televizijoje? Pamenu, kai tik pradėjome, klausiau savęs, ar kiti metai nebus paskutiniai. Taip klausdavau savęs ketvertą metų.
Kai išaugome į didelį kolektyvą ir atrandame vis naujų personažų, šviežumo, laida įgavo naują gyvenimą. Dabar jau nebeskaičiuojame, ar kiti metai bus paskutiniai. Kartais ateina minčių, kad gal laikas vyniotis meškeres. Bet dažniau tokių minčių neateina.
Paprastai baigiant pokalbį palinkima kuo ilgiau gyvuoti. Ko sau palinkėtumėte?
To, ką sakei, ir palinkėčiau - kad laida tęstųsi kuo ilgiau.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
