Vida Tavorienė Ūkinės veiklos suvaržymai veja žemdirbius iš vienų regioninių parkų, o kitose saugomose teritorijose gamtosaugininkai tampa ūkininkais, kad nešienaujamose ir nenuganomose pievose išgelbėtų nykstančią augmenijos ir gyvūnijos įvairovę. Įvairių apribojimų išvargintiems saugomų zonų gyventojams atrodo, jog nereikia ir siūlymo keisti Saugomų teritorijų įstatymą, pagal kurį tokiose teritorijose būtų galima parduoti tik iki 1 ha dydžio žemės sklypus.
Draudė ankstyvą žoliapjūtę
Kai kuriems Rambyno regioninio parko teritorijoje (Pagėgių savivaldybė) ūkininkaujantiems žemdirbiams prasidėjusi žoliapjūtė vos nesustojo. Aplinkosaugininkai ūkininkams grūmojo pirštu, kad iki birželio vidurio nevalia pjauti pievų.
„Vos pradėjus šienauti parko direkcijos atstovas perspėjo, kad anksti įvažiavau į pievas. Liepė palaukti iki birželio 15 dienos. Jei tiek delsčiau, mano gyvuliai liktų be pašarų“, – pasakojo šalia Rambyno kalno įsikūrusio Bitėnų kaimo ūkininkas Raimondas Gudaitis.
Vis dėlto greitai aplinkosaugininkai atsiėmė draudimą šienauti pievas. Išsiaiškinti, kada ir kas gali pjauti pievas, padėjo Lumpėnų seniūnė Danguolė Mikelienė, sulaukusi susirūpinusių ūkininkų skambučių. „Žmonės buvo sumišę dėl šienavimo laiko. Skambino ir teiravosi, kodėl parko darbuotojai važinėja po kiemus ir liepia dabar nešienauti pievų. Teko važiuoti į parko direkciją ir prašyti parodyti įstatymą, pagal kurį negalima to daryti. Jo parodyti negalėjo, nes tokio draudimo nėra“, – sakė ginti ūkininkų stojusi seniūnė.
Iki birželio vidurio pievų šienauti negali tie ūkininkai, kurie dalyvauja Kraštovaizdžio tvarkymo, „Natūra 2000“ programose. Už tai skiriamos papildomos išmokos. Tačiau, pasak D.Mikelienės, tokių ūkininkų parko teritorijoje nėra daug. Tų programų dalyviai žino reikalavimus ir šienauti neskuba.
„Žmonės pjovė žolę, o juos kaltino, kad ne laiku pradėjo žoliapjūtę. Aplinkosaugininkai turėtų suprasti, kad kaimo gyventojai pragyvena iš ūkininkavimo. Dauguma jų laiko gyvulius, kuriems reikia pašarų. Dalyvaudamas minėtose programose jo nepasigaminsi“, – aiškino Lumpėnų seniūnė.
Šienavimo paradoksai
Dėl saugomų teritorijų pievų šienavimo kyla daug paradoksų. Gamtos sergėtojai tikina, esą jie suinteresuoti, kad ūkininkai pjautų žolę. „Mūsų parke, kuris glaudžiasi prie Nemuno, yra daug užliejamų pievų. Kai ekonomika buvo sustingusi, kai kurių pievų niekas nešienavo, jos pradėjo apaugti krūmynais. O tai nenaudinga biologinei įvairovei. Mūsų užliejamos pievos labai vertingos, parko teritorijoje yra europinės svarbos pievų buveinių. Džiaugiamės, kad pastaruoju metu ūkininkavimas čia suintensyvėjo. Tik kartais tenka paraginti ūkininkus, kad iš laukų išvežtų ritinius. Prasidėjus potvyniui, jie būtų nuplukdyti į Kuršių marias“, – sakė dėl šienavimo problemų nematanti Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė.
Tačiau ji pripažino, jog parko direkcijos darbuotojai suinteresuoti, kad žmonės šienautų vėliau, nes anksti pradėjus žoliapjūtę, sunaikinama daug paukščių lizdų. O čia peri saugomi paukščiai – griežlės ir kiti.
„Būtų gerai, kad kuo daugiau ūkininkų dalyvautų papildomomis išmokomis remiamose programose ir šienautų po birželio 15 d. Bet tokių – tik vienetai, – apgailestavo Rambyno regioninio parko direktorė. – Labai norime, kad nenyktų čia išplitusių griežlių populiacija. Tai priklauso nuo ūkininkų sąmoningumo, nes negalime jų priversti šienauti vėliau.“
Ūkininkai sakė, kad jie liktų be pajamų ir privalėtų duoną pelnytis emigracijoje, jei negamintų žemės ūkio produkcijos, o tik taptų kraštovaizdžio tvarkytojais ir sergėtojais. Gyvulių augintojai, ypač pieno ūkių savininkai, tuo nesigundo, nes žino, kaip svarbu laiku nušienauti žolę ir pasigaminti kokybiškų pašarų.
„Emigravo“ iš parko
Nesklandumai dėl pievų šienavimo – niekniekis, palyginti su suvaržymais, su kuriais tenka susitaikyti saugomose teritorijose dirbantiems žemdirbiams. „Štai Bitėnų kaime dauguma gyventojų – ūkininkai, tačiau jie priversti dirbti daug nepalankesnėmis sąlygomis nei jų kolegos, kurių veiklos nevaržo ūkinei veiklai saugomose teritorijose taikomi apribojimai. Bitėniškiai ir kitų kaimų, kurie yra Rambyno regioniame parke, žemdirbiai negali plėsti ūkių, statyti didesnių fermų, mėšlidžių. Ūkininkauti darosi neįmanoma“, – sakė ūkininkus atjaučianti Lumpėnų seniūnė.
R.Gudaitis apgailestavo, kad ūkininkauti tenka sudėtingomis sąlygomis. Plėsti ūkio negali, nes regioniniame parke leidžiamas sodybvietės statinių plotas – iki 700 kv. m. „Į šį plotą viskas įskaičiuojama: ir gyvenamasis namas, ir ūkiniai pastatai, ir lauko tualetas. Jei ne tokie apribojimai, visi ūkininkai statytų didesnes fermas, tačiau to daryti nevalia. Niekam neįdomu, kaip išsilaikyti neplečiant pieno ūkių“, – nusivylimo neslėpė pieno gamintojas.
Kitas ūkininkas, Bitėnų kaimo bendruomenės pirmininkas, Mindaugas Karklelis buvo priverstas savo ūkį iškelti už Rambyno regioninio parko ribų. „Esame įsprausti į tokius rėmus, kad tenka apsispręsti: ūkininkauti ar ne. Jau šešta mūsų šeimos karta gyvena sodyboje, iš kurios man tenka trauktis į pašalę. Savo sodyboje prie fermos negalėjau statyti mėšlidės, tad teko keltis už parko ribų. Kai čia pastačiau mėšlidę, pradėjau statyti ir fermą. Dabar kasdien po kelis kartus tenka nuo sodybos iki fermos daugiau kaip kilometrą važinėti. Tai, žinoma, suteikia daug nepatogumų. Bet kitos išeities nebuvo“, – pasakojo bitėniškis.
Už parko ribų fermas iškėlė ir daugiau ūkininkų. Aišku, nuo saugomose teritorijose taikomų suvaržymų pabėgo tie, kurie galėjo įsigyti žemės ir investuoti plyname lauke. Jie savo sodybose ketino statyti ne didžiulius gyvulininkystės kompleksus, o šeimos ūkio dydžio fermas. Tačiau joms leidimo negavo. Bitėniškiai šmaikštauja, kad iš regioninio parko teritorijos emigruoja į laisvąją ekonominę zoną.
„Ką kalbėti apie 100 vietų fermą, jei problemų turi ir tie, kurie laiko 10, 20 karvučių. Jei nori fermas atnaujinti, praplėsti, tenka eiti kryžiaus kelius. Jei projektuotojams pasakai, kad planuojamos statybos bus regioniniame parke, iškart atsisako projektuoti. Mūsų krašte javų neauginsi, čia galima tik gyvulius laikyti. Vadinasi, reikia ir fermų, ir mėšlidžių. Tačiau atrodo, kad gamtos sergėtojai to nesupranta“, – sakė aplinkosaugos politika nusivylęs M.Karklelis.
Glumina dvigubi standartai
Rambyno regioninio parko teritorijoje dirbantys ūkininkai ne kartą protestavo dėl jų veiklai taikomų suvaržymų. Už palankesnes sąlygas kovojo ir Krekenavos regioninio parko teritorijoje ūkininkaujantys Panevėžio rajono žemdirbiai.
„Kai ką pakeitė, tačiau tie pakeitimai nieko iš esmės neišsprendė. Anksčiau iš viso sodybvietėje buvo galima užstatyti tik 300 kv. metrų, o dabar leidžiama 700 kv. metrų. Ar esant tokiems apribojimams gali normaliai ūkininkauti?“ – piktinosi R.Gudaitis.
M.Karklelis pabrėžė, kad jo sodyboje tarpukario laikais buvo 1 200 kv. m statinių. Dabar jo ūkis didesnis, tačiau statinių mažiau. Jis norėtų atstatyti prosenelių statytą daržinę, tačiau negali, nes viršytų dabar leidžiamą statinių plotą.
Bitėnų kaimo bendruomenės pirmininkas peikė saugomų teritorijų politiką, kurią uoliai vykdo regioninių parkų direkcijos. „Regioninių parkų vadovai laikosi įstatymų, nors kartais atrodo, kad galbūt ir persistengia. Pas mus buvo atvykę Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovai, seimūnai. Išklausę mūsų bėdojimus svarstė, kad norime statyti gana nedideles fermas, tad problemų neturėtų būti. Bet jie išvažiavo, o draudimai liko“, – prisiminė M.Karklelis.
Jam susidaro įspūdis, kad gamtosaugai taikomi dvigubi standartai. „Štai iš gyventojų reikalaujama, kad jie pastatus atnaujintų iš tam tikrų reglamentuotų medžiagų. O regioninių parkų direkcija pasistatė didelį šiuolaikišką pastatą, kuris visai nebūdingas šiam kraštui. Vadinasi, vieniems galima, o kitiems – ne“, – stebėjosi ūkininkas.
Moka už išskirtinį kraštovaizdį
Rambyno regioninio parko direktorė D.Milašauskienė teigė, kad daug kas priklauso nuo žmonių sąmoningumo. Anot jos, problemų buvo su keliais ūkininikais, kurie norėjo plėsti ūkius. „Tie, kurie supranta, kad įstatymai galioja visiems, rado išeitį ir savo ūkius iškėlė už parko ribos. Su dar vienu ūkininku dabar susirašinėjama. Jis gyvena potvynio zonoje, kur net trys teisės aktai neleidžia statyti fermų. Mes esame tik įstatymų prižiūrėtojai“, – pabrėžė D.Milašauskienė.
Bitėnų kaimo gyventojai gali grožėtis išskirtiniu kraštovaizdžiu, bet privalo paisyti ir suvaržymų. „Čia nuo seno žmonės ūkininkavo ir dabar ūkininkauja. Suprantama, kad tam reikalingi dideli pastatai. Bet kraštovaizdžio draustinyje yra nustatyti apribojimai: savo sodybose jie gali atnaujinti esamus pastatus, bet stipriai plėstis negali, o didelių fermų iš viso negali statyti“, – aiškino Rambyno regioninio parko direktorė.
Tačiau ji pabrėžė, kad ne draustinyje, o apsaugos zonose esančiose sodybose gali būti pakankamai dideli statiniai – iki 1 500 kv. m. „Nustatyta, kad mūsų parko teritorijoje yra buvę didelių ūkinių pastatų. Taigi, ir dabar galma būtų tokius pat statyti, tik jie turėtų būti tradicinės architektūros. Bet to kol kas niekas nedaro“, – sakė D.Milašauskienė.
Gamtosaugininkai perka galvijus
Iš vienų regioninių parkų ūkininkai traukiasi, o kitose saugomose teritorijose aplinkosaugininkai priversti patys ūkininkauti. Ne viename kraštovaizdžio draustinyje ganosi mėsiniai galvijai, avys ar kiti gyvuliai. Netrukus 10 angusų veislės galvijų ganysis Kurtuvėnų regioniame parke. „Ne iš didelio noro laikysime galvijus, esame priversti ūkininkauti. Tai – ne mūsų darbas, bet dabar kaimo gyventojai gyvulių nelaiko, jiems parankiau gauti išmokas. Ilgai ieškojome žmonių, kurie ganytų mūsų perkamus angusus, bet neradome“, – sakė Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis.
Jis pastebėjo, kad gamtosaugininkams ūkininkų vaidmuo tenka dėl neapgalvotos žemės ūkio politikos, kuri kaimo gyventojus sugundė išmokomis už atsisakymą laikyti karvutes. Dėl to, kad mažėja galvijų, pavojaus varpais skambina ir žemdirbiai, ir gamtosaugininkai. Nešienaujamos ir nenuganomos pievos užžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais, dėl to pradėjo nykti augmenijos ir gyvūnijos įvairovė.
Ribos iki vieno hektaro
Įvairių suvaržymų išvargintiems gyventojams atrodo, kad nereikalingas ir siūlymas keisti Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, pagal kurias saugomose ir rekreacinėse zonose būtų apribotos galimybės įsigyti žemės. Vyriausybė pritarė Žemės ūkio ministerijos parengtam Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, numatančiame, kad tokiose teritorijose būtų galima parduoti ne didesnius nei 1 ha žemės sklypus. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą saugomose teritorijose galima įsigyti didesnių žemės plotų, įsiterpusių tarp privačios žemės valdų, nei nesaugomose teritorijose.
Galiojančiame Saugomų teritorijų įstatyme nustatyta, kad valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos teritorijų draustiniuose, taip pat rekreacinėse zonose galima parduoti iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas tarp privačios žemės valdų. Pakeitimais siekiama suvienodinti tokių galimų parduoti tarp privačių valdų įsiterpusių žemės plotų dydžius.
Komentaras
Be šeimininko klesti korupcija
Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys
Kuo daugiau perteklinių apribojimų, tuo palankesnė dirva korupcijai. Taigi ir šiuo atveju siekis saugomose teritorijose apriboti parduodamos žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačios žemės valdų, dydį iki 1 ha, yra nereikalingas. Koks skirtumas, jei kas įsigys ne 1 ha, o 1,5 ha? Svarbu, kad žemė turėtų šeimininką, kuris gerai ją prižiūrėtų. Kai valstybė neprižiūri savo žemės, nėra ką bausti už apleistumą. Neabejoju, kad dauguma ūkininkų tinkamai rūpinasi įsigyta žeme ir laikosi įstatymų. Negirdėjau, kad jie tvertų tvoras prie vandens telkinių. Ribodami veiklą saugomose teritorijose jau priėjome iki to, kad aplinkosaugininkai patys imasi ūkininkauti. Ūkininkams nebuvo leista auginti gyvulių, o dabar rezervatai, regioniniai parkai perka gyvulius. Kažkoks absurdas!
