„Yra dešimt grožio matų. Devyni jų - Jeruzalėje... Kas nematė Jeruzalės, tas nematė gražaus miesto“, - skelbia posakis apie šventąjį miestą. „Norite paskambinti Dievui? Dešimt šekelių. Kodėl taip pigiai? Vietiniai pokalbiai kainuoja nebrangiai“, - tai anekdotas apie Jeruzalę.
Šventajame mieste susiduria trys religijos. Švenčiausia vieta judėjams – Raudų siena, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietos svarbiausios krikščionims, o trečioji pagal svarbą po Mekos ir Medinos vieta musulmonams – Al Aksos mečetė. Judėjai teigia, jog Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų.
Raudų siena pastatyta 516 m. pr. Kr.. Po 66–70 m. įvykusio žydų sukilimo, kuriuo siekta išsivaduoti iš romėnų valdžios ir kurį romėnai numalšino, Jeruzalės Šventykla buvo sugriauta, o žydai ištremti iš šalies. Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi šioji Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tęsinys. Beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus – apraudoti šventyklos sugriovimo.
Visi atvykstantys prie Raudų sienos įkiša į ją raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Tai net vadinama „žinute Dievui“. Taip elgiasi ir lietuviai. Net mūsų politikai, pabuvoję Šventojoje žemėje, sako tai padarę. Ko jie prašė? Vienas, skaičiau, prasitarė prašęs klestėjimo Lietuvai. Gražu. Nors Dievas, perfrazuodamas Švento Rašto žodžius, gali atsakyti: „Pradėkite patys dirbti, kad Lietuva klestėtų, ir aš padėsiu!“
Kristaus kapo bazilika - viena svarbiausių vietų pasaulio krikščionims, pastatyta ten, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. 1808 m. bažnyčia beveik sudegė, o 1810 m. buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki šiol. Kristaus kapo bazilika yra padalyta tarp šešių krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų. Jiems nustatytos ribos ir laikas maldoms. Ši vieta vadinama ir Kristaus memorialu, nes viskas čia susiję su jo vardu. Čia nuolat apstu turistų, norinčių pamatyti olą, kur iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus Kristus, ranka paliesti akmenį, kuris buvo užritintas ant Kristaus kapo.
Į bažnyčią atveda Kryžiaus kelias. Eidamas siauromis gatvelėmis, prisimeni Jėzaus kančias vaizduojančius filmus, „Ben Hurą“ ar Melo Gibsono, skaitytas knygas - tai, kas atrodė mistiška, virsta labai artimu. Sako, Jėzus Kristus nešdamas kryžių čia atsirėmė į sieną. Susikaupti, deja, neleidžia prekeivių balsai. Kryžiaus kelias nusidriekęs per turgų. Ko tik čia neįsigysi: ir vos kelis dolerius kainuojantį kryželį ar arabišką skarą, ir ne vieną šimtą dolerių kainuojantį juvelyrinį dirbinį. Daug pardavinėjančiųjų tas pačias prekes ir tokius pat suvenyrus, tačiau kiekvienas bando įtikinti, kad tik pas jį rasite unikalų daiktą.
Šventųjų relikvijų pardavėjo pasiteiravau, ar jis neturi šventojo Drazdausko (draugo, su kuriuo keliavome po Izraelį) relikvijų. Pardavėjas, atrodo, jau norėjo kažką mums kišti, tačiau atsakė, jog jeigu ateitume rytoj, tų relikvijų jis turės, nes, girdi, tai labai populiarus šventasis. Tai sužinojęs patapšnojau Drazdausko petį, nes nežinau, ar gyvenime dar yra kas nors turėjęs galimybę glėbesčiuotis su šventuoju.
Lankantis Jeruzalėje būtina pakilti ir į Alyvų kalną, nuo kurio beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai susijusi su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais: žengimu į dangų, Jeruzalės sugriovimo išpranašavimu, pamokslais mokiniams.
Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki šiol išliko tik dalis Biblijos laikų sodo, bet tebeauga aštuoni alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas.
Vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, iš pradžių buvo nedidelė bažnyčia, o 1924 m. čia buvo pastatyta įspūdinga Tautų bazilika. Kedrono slėnyje šalia Getsemanės sodo yra Šventosios Šeimos Kapo cerkvė. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo pastatyta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Ona. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas (jis tuščias, nes Marija irgi paimta į dangų) yra pačioje apačioje.
Jeruzalė tik dalis Izraelio. Būtina apsilankyti ir Betliejuje (vos už 8 km) – Jėzaus gimimo vietoje, Nazarete - mieste, kuriame praėjo Jėzaus vaikystė ir jaunystė, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame arkangelas Gabrielius pranešė apie Mesijo gimimą.
Kafranas, vadinamas Galilėjos Kana, yra nedideliame arabų miestelyje pakeliui iš Nazareto į Tveriją. Būtent čia Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu. Vyno stygius per vestuves pagal ano meto papročius – didžiulė gėda jaunavedžiams. Puotoje buvęs Jėzus, padarydamas stebuklą, išgelbėjo jaunavedžius. Miestelyje esančią bažnyčią katalikai dar vadina Dievo vestuvių bažnyčia, o santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Būdamas čia Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – miestelyje beveik niekur negausi vandens - tik vyno.
Prie Taboro kalno atvykome vakarėjant. Čia norisi likti. To Jėzaus prašė ir apaštalai, deja, paskutiniu savo tašku Jėzus pasirinko Golgotos kalną. Aišku, reikia pamatyti ir siauroką Jordano upę, kurioje buvo krikštytas Jėzus, tačiau visų keliautojų tikslas – Kinereto ežeras.
Naujasis testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Be abejo, apsilankoma prie švento Petro namo pamatų. Ant ežero kranto gausybė restoranų. Pagrindinis patiekalas – jūros gėrybės. Kaip ir turi būti, brangiausiai kainuoja porcija, pavadinta „Švento Petro žuvis“.
Nustebau išgirdęs apie Jeruzalės sindromą. Jis pasireiškia tuo, kad po apsilankymo Jeruzalėje ir kituose Kristaus buvimo vietose žmonės patiki turintys stebuklingų galių ar net įsivaizduoja esą mesijai. Girdėjau, kad kai kurie net išsikerpa viešbučio baltoje paklodėje skylę, apsimauna tą paklodę per galvą ir nuplevėsuoja skelbti ateities karalystės. Be abejo, jie patenka Jeruzalės klinikų, aptarnaujančių tokius turistus, globon. Nors sako, geriausias būdas kuo greičiau parvežti tokį turistą namo ir jam viskas praeina. Baigsiu anekdotu, girdėtu iš Izraelio tautos atstovo lūpų. Žydų humoras subtilus, sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria.
Vienas žydas giria savo rabiną, teigia, kad kiekvieną šeštadienį šis kalbasi su pranašu Eliju iš ano pasaulio.
- O gal tavo rabinas melagis? - suabejojo pašnekovas.
- Kaip tai melagis, - užsirūstino šis. - Jeigu jis būtų melagis, tai pranašas Elijas nesikalbėtų su juo.
Ričardas Jakutis
