„Rinkimai į Europos Parlamentą (EP) tapo patogia aikštele partiniams bei asmeniniams žaidimams, galimybe pamaloninti politikos dinozaurus, atsikratyti vandens drumstėjų partinėse kovose dėl valdžios bei susitvarkyti su teisėsauga susijusius reikalus“, – teigia politologai ir politikos apžvalgininkai.
Kuo dar išsiskirs rinkimai į Europos Parlamentą? Žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, portalo lrt.lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi ir „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.
Viktoras Uspaskichas vėl kandidatuoja į Europos Parlamentą, nors anksčiau aiškino, kad trauksis iš politikos. Ar jis ten eina teisinės neliečiamybės, ar turi kitų tikslų?
Ramūnas Vilpišauskas: Sutinku, kad V. Uspaskichas eina dėl neliečiamybės, o kitas jo noras – padidinti Darbo partijos sąrašo populiarumą. Tai yra ne mažiau svarbus motyvas dalyvauti ir būti sąrašo viršuje.
Vytautas Bruveris: Manau, kad pagrindinis V. Uspaskicho tikslas yra teisinė neliečiamybė ir taktiniai manevrai tebesitęsiančioje juodosios buhalterijos byloje. Yra strateginis išskaičiavimas kuo ilgiau vilkinti bylą, tempti laiką, klaidinti tuos, kuriuos jis laiko pagrindiniais savo priešais. Todėl jis iš pradžių pareiškė pasitrauksiąs iš politikos, išstūmė butaforines politines figūras į priekį, po to vėl staiga apsigalvojo ir eina į rinkimus. Manau, jis visa tai jau buvo numatęs anksčiau.
V. Uspaskicho teisinė neliečiamybė vis atauga. Reikia pripažinti, kad jis gana sumaniai manipuliuoja rinkimais laimėdamas laiko. Jeigu jis bus išrinktas europarlamentaru, panašu, kad visos procedūros dėl imuniteto panaikinimo vėl užsitęs apie metus?
Vladimiras Laučius: Taip. Darbo partija nuo pat įkūrimo veikė sumaniai, o V. Uspaskichas joje yra bene sumaniausiais. Pritariu išsakytoms mintims, ko šis politikas veržiasi į Europos Parlamentą. Pridurčiau, kad darbas Strasbūre anaiptol nėra baisi ir niūri tremtis.
Ramūnas Vilpšauskas: Jau ir buvusiame Europos Parlamente ponas V. Uspaskichas yra sulaukęs simpatijų iš kai kurių kitų valstybių europarlamentarų. Naujajame Parlamente gali būti dar daugiau kraštutinių Europos politikų ir tikėtina, kad istorija apie neva susidorojimą su juo gali sulaukti dar didesnio atgarsio, todėl procesas dėl jo neliečiamybės gali užtrukti dar ilgiau.
O kaip dėl kitų partijų? Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžio sąraše antru įrašytas Antanas Guoga. Ar tai galima vertinti paprastai – tiesiog turtingas žmogus nusipirko vietą liberalų sąraše?
Vladimiras Laučius: Negalėčiau taip vertinti. Ar sąraše vietos perkamos, turėtų aiškintis teisėsauga. O kad politikoje oligarchijos vis daugėja, jau seniai matyti.
Ramūnas Vilpišauskas: Manau, kad šiuo atveju yra ir šou elementų, politikai kviečia asmenis, kurie yra matomi, žinomi kitu amplua. Ne pirmas kartas, kai žinomi asmenys kviečiami dalyvauti sąrašuose tikintis pritraukti daugiau rinkėjų, o pinigai, žinoma, niekada nemaišo.
Vytautas Bruveris: Ko turtingi žmonės eina politiką? Kai pinigų yra labai daug, siekiama garbės. Kitu atveju turtingieji siekia, kad ant jų pinigų lietus nelytų, kad virš jų būtų politinis stogas ir dideli pinigai, kokių nors gerųjų aitvarų pagalba, toliau didėtų.
A. Guoga turi didelių tarptautinių verslo ambicijų. Buvo pranešimų, kad jo kompanija tapo „Renault Formulės 1“ pagrindiniu rėmėju. Gal turint europarlamentaro mandatą paprasčiau tvarkyti reikalus?
Vytautas Bruveris: Manau, kad ponas A. Guoga eina į Europos Parlamentą dėl to, kad ant jo pinigų lietus nelytų. Tai yra pagrindinis motyvas, kodėl jis atsidūrė Liberalų sąjūdyje.
Kaip galite paaiškinti dar vieną fenomeną, kad Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų sąraše trečiuoju įrašytas iki tol politikoje nesireiškęs Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis?
Ramūnas Vilpišauskas. Jūs jau paaiškinote – jis yra V. Landsbergio anūkas. Kita vertus, nėra nauja praktika, kai jauni žmonės kandidatuoja, nors tradiciškai europarlamentaro mandato siekia savo valstybėse karjerą baigiantys ar baigę politikai.
Vladimiras Laučius: Nematau nieko keista, kad G. Landsbergis gavo aukštą vietą konservatorių sąraše. Radvilė Morkūnaitė, kuri dirbo Europos Parlemente, nebuvo žinomesnė nei G. Landsbergis. Nėra čia nieko bloga, politikų dinastijos yra ir Vakaruose, netgi valstybės prezidentais tampa iš pradžių vyresnysis, po to jaunesnysis. Galima tik pagirti konservatorius už gebėjimą iškelti jaunus žmones, kurie pasirodo esą gabūs politikai.
Vytautas Bruveris: Ponios Radvilės Morkūnaitės karjerai V. Landsbergis turėjo ne mažesnę įtaką nei savo anūkui. Jis labai aktyviai rėmė Morkūnaitę ir dėl jo protekcijų ji atsidūrė sąraše taip aukštai per praėjusius rinkimus. Apibendrinant galima sakyti, kad partijų sąrašai į Europos Parlamento rinkimus, kurie turėtų netgi labiau svarbūs nei Seimo rinkimai, tampa patogia aikštele tam tikriems partiniams, asmeniniams žaidimams, išskaičiavimams. Tais sąrašais manipuliuojama, stumdomos vietos, kurios priklauso nuo partijų lyderių malonės.
Pone Vilpišauskai, kodėl žinomi ir netgi patys žinomiausi politikai eina į Europos Parlemento rinkimus. Štai socialdemokratų sąraše yra ministrai Juozas Olekas, Juozas Bernatonis, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas. Juk jie turi postus Lietuvoje, aktyviai veikia, tačiau eina į rinkimus. Kokie motyvai?
Ramūnas Vilpišauskas: Kai kurie politikai į sąrašą įrašyti tik tam, kad padidintų sąrašo populiarumą, matomumą, jie neketina išvykti iš Lietuvos. Taip pat kai kurie dalyvauja rinkimuose į prezidentus vien tam, kad pasireklamuotų ir patektų į Europos Parlamentą. Kadangi ir vieni, ir kiti rinkimai vyks vienu metu, mes nematysime atskiros rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos. Be to, matyti, kad diskusijose dėl euro įvedimo ar referendumo dėl žemės pardavimo daugiausiai reiškiasi nusitaikę į Europos Parlamentą. Štai šiuos dalykus ir galima vadinti šių rinkimų į Europos Parlamentą ypatumais. Neatmesčiau ir to, kad sąrašuose yra žinomų politikų, kuriems nacionalinė politika jau įkyrėjo, be to, buvimas Europos Parlamente suteikia labai geras materialines sąlygas ir daliai kandidatų tai yra labai svarbus motyvas. Kitas motyvas, apie kurį jau kabėjome, yra bandymas spręsti su teisėsauga susijusius reikalus. Tai Lietuvos specifika.
Kai kurių partijų sprendimas siųsti į Europos Parlamentą vadinamuosius politikos dinozaurus taip pat suprantamas. Tai galima vertinti kaip žmonių nuopelnų pripažinimą ir lyg premijos skyrimą. Suprask, atėjo metas tau gauti didelę algą, užsidirbti gerą pensiją?
Vytautas Bruveris: Taip, tai buvo labai aiškiai matyti per praėjusius rinkimus. Tradicinės partijos į Europos Parlamentą siuntė senolius, kuriuos norėjo pagerbti arba tuos, kurie buvo tapę savotišku balastu ar dirgikliu vidinėse partijų kovose dėl valdžios, įtakos.
Zigmantas Balčytis kandidatuoja ir į Europos Parlamentą ir į prezidentus. Fenomenali situacija, nes gali būti, kad gegužės 25 dieną Balčyčio pavardė bus dviejuose biuleteniuose – prezidento rinkimų antrojo turo ir Europos Parlamento. Keista padėtis būtų rinkėjams?
Vladimiras Laučius: Padėtis keista, tačiau jis pats pasirinko tokį kelią. Kalbėdamas apie prezidento rinkimus jis teigė tikrai juos išlošiąs. Gal ponas Z. Balčytis yra politiškai azartiškas žmogus ir taip žiūri į savo dalyvavimą rinkimuose. Galbūt tai nėra blogai, tačiau kaip rinkėjai vertins? Politikai, dalyvaujantys rinkimuose, gerai suvokia ir Seimo nario, ir ministro tikrovę, nes pajamos yra gerokai mažesnės nei dirbat europarlamentaru. Pritariu Vytautui Bruveriui, kad partijos rinkimų į Europos Parlamentą metu atsikrato vandens drumstėjų ir išsišokėlių.Išsiųsti į Starsbūrą jie kelerius metus nekels jokių rūpesčių.
Ramūnas Vilpišauskas: Kalbant apie poną Z. Balčytį ir jo dalyvavimą dviejuose rinkimuose, gali atsitikti ir taip, kad jis galiausiai taps eurokomisaru. Tai būtų dar įdomesnis posūkis. Tačiau jei ponas Z. Balčytis patektų į antrą prezidento rinkimų turą, jam vis dėlto reikėtų rinktis, nes bus mažų mažiausiai keista, jei gegužės 25 dieną jis dalyvaus dvejuose rinkimuose.
Pone Bruveri, ar ponas Z. Balčytis neturėtų apsispręsti iki rinkimų, laiko dar yra?
Jis tai padaryti turėjo anksčiau. Mano manymu, padaryta grubi politinė klaida, tačiau socialdemokratai, matyt, nusprendė, kad jų rinkėjai labai nepyks už tokį gudravimą. Tačiau išties bus juokingiausia, kad jis netaps nei europarlamentaru, nei prezidentu, o bus išsiųstas dirbti eurokomisaru. Jis ir pats yra apie tai kalbėjęs, kai prasidėjo svarstymai, ką socialdemokratai siųs į prezidento rinkimus. Visada buvo vieša paslaptis, kad ponas Z. Balčytis nori Europos komisaro posto, o visa kita tėra rokiruotės ir formalūs žaidimai.
Vladimiras Laučius: Ponas Z. Balčytis, dar dirbdamas Europos Parlamente, daug ir racionaliai kalbėjo viešoje erdvėje, pasirodę esąs subrendęs politikas, galintis būti stipriu kandidatui ir prezidento, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau rudenį, vos prasidėjus rinkiminėms diskusijoms, Z. Balčyčio lyg ir nebeliko viešojoje erdvėje. Jis neatrodė kaip žmogus labai norintis laimėti. Jo retorika nusileidžia ne tik Dalios Grybauskaitės, bet ir kitų kandidatų į prezidentus retorikai.
Jūs įtariate, kad Z. Balčytis yra sutaręs su Dalia Grybauskaite bei premjeru Algirdu Butkevičiumi ir tik imituoja kovą dėl Prezidento posto?
Vladimiras Laučius: Nežinau, ar toks sutarimas yra ir galime tik spėlioti, kam gali būti naudinga, kad populiariausios, stipriausios partijos atstovas labai vangiai dalyvauja prezidento rinkimuose. Galbūt ir Daukanto aikštei toks kandidatas buvo priimtinas. Ir jeigu kas nors Daukanto aikštės paklaustų, ar šis kandidatas tinka į eurokomisarus, atsakymas būtų teigiamas.
Vytautas Bruveris: Manau, kad tarp prezidentūros ir socialdemokratų buvo vienoks ar kitoks susitarimas. Akivaizdu, kad socialdemokratams ir prezidentūrai dabartinė situacija naudingiausia, sutarta, kad valdžios pagrindinės pozicijos po rinkimų nesikeis. Tačiau kalbant apie poną Z. Balčytį, iš pradžių iš tiesų atrodė, kad jis gerai supranta vaidmenį, kurį jam skyrė partija šiuose prezidento rinkimuose, jis buvo gerokai prigesęs, tačiau jis aktyviai važinėjo po Lietuvą, girdime, kad jo pagrindinis akcentas yra susitikimai ir bendravimas su žmonėmis. Susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu šis kandidatas įgavo pagreitį ir azartą. Galbūt jam pačiam pasidarė įdomu, kiek procentų balsų jis pajėgs sukrapštyti prezidento rinkimuose.
