REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

„Įsipilkite šilto vandens, įdėkite druskos ir aliejaus, pamerkite kojas ir sąmoningai lėtai su dėkingumu nuprauskite jas. Pasirūpinkite savo kojomis, nes tai – jūsų šaknys. Skirkite laiko sau, pažinkite save. Pamatysite, rezultatas bus stulbinantis“, – tokį namų darbą daugiau nei pusšimčiui šokių seminaro dalyvių uždavė 36 metų Kwenda Lima.

Iš Žaliojo Kyšulio respublikos kilęs ir Portugalijoje gyvenantis choreografas šv. Velykų išvakarėse Vilniuje susirinkusius seminaro dalyvius ne tik mokė šokti kizombą, supažindino su savo gimtosios šalies šokiais ir privertė visus prisiminti vaikystę su judesius išlaisvinančiu „Kaizen dance“, bet ir skyrė laiko gyvenimo išminčiai.

Savo nepaprasta energija ir charizma žmones tarsi medus bites traukiantis K. Lima nuo pat afrolatin šokių studijos „Souls“ organizuoto renginio pradžios džiugino gera nuotaika ir vidine šviesa. Tris žodžius lietuviškai – „labas“, ačiū“, „gerai“ – nepriekaištingai išmokęs K. Lima atvirai deklaravo, kad nori pasaulį padaryti geresniu ir kvietė visus pasekti jo pėdomis.

REKLAMA
REKLAMA

– Kaip save apidūdintumėte? – po seminaro paklausiau K. Limą.

– Esu Kwenda. Vardas reiškia „laisvė“. Esu laisvas žmogus, galintis daryti dalykus, kuriuos mėgstu. Esu žmogus, stengiantis atrasti, kas esu. Kiekvieną kartą atrandu vis naują savo dalį. Visi žmonės, su kuriais susiduriu savo gyvenime, visuomet man parodo dalį manęs, pasako, kas aš esu. Negaliu dabar pasakyti, kas šiuo metu esu, nes tai procesas. Šiandien aš toks, o rytoj gal jau kitoks. Myliu gyvenimą, man patinka dalytis tuo, kuo tikiu. Tai, kaip gyvenu, įkvepia ir kitus žmones.

REKLAMA

– Jau trečią kartą lankotės Lietuvoje. Ar jaučiate, kad kažkas pasikeitė nuo pirmųjų dviejų viešnagių mūsų šalyje?

– Jaučiu, kad skiriasi energija. Šokant jaučiau daugiau žmonių sąmoningumo, jie atviresni ir labiau dalijasi jausmais. Pirmais metais buvo gana sudėtinga – žmonės kažko baiminosi, buvo uždaresni. Tačiau dabar – nuostabu. Tai ir mokytojų, kurie čia moko šokti geras darbas. Esu tuo tikras.

– Atrodo, kad šokiai – visas jūsų gyvenimas. Paprastas klausimas – kodėl šokate?

– Šokiai man – viskas, o visame stengiuosi atrasti šokį. Medžiai, gėlės, vėjas, saulė, kasdieninis darbas – viskas yra šokis, judesys su ritmu. Bet ne toks, kokį jį suprantame šokyje. Tai ritmas savaime. Kai eini, dirbi su kompiuteriu, kai vairuoji automobilį – visi judesiai susilieja į ritmą. Man šokis – būdas pamatyti save ir parodyti kitiems, priimti kitus. Tai būdas parodyti kitiems save tokį, koks galvoji esąs ir nesąs. Tai nuostabus dalijimasis, darantis žmones laimingais, leidžiantis jiems patirti dalykus, kurių jie netgi nežino, tačiau vėliau vistiek sužinos šokdami.

REKLAMA
REKLAMA

– Kaip ir kada šokis atėjo į jūsų gyvenimą?

– Šokti pradėjau nuo 5 metų, bet iš tikrųjų šokau jau tuomet, kai mama laukėsi manęs. Jai patiko šokti, ji buvo choreografė. Jai šokti tuo metu buvo viskas. Tad šokti pradėjau labai anksti.

– Koks buvo jūsų pirmas šokis?

– Michaelas Jacksonas. Mėnulio eisena („Moonwalk“) ir kiti jo šokių elementai buvo užburiantys. Jis tuo metu buvo aukštumoje. Man atrodo, kad judesys gali pakeisti kartas. M. Jacksono specifiniai judesiai padarė įtaką kelioms kartoms. Tas pats ir su Elvisu Presley. Yra daug žmonių, kurių nedidelis juos identifikuojantis judesys pakeitė kartas. Man šokis išties galingas dalykas. Tai kalba.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ar galite pasakyti, kuris iš šokių, kurių mokote, yra mėgstamiausias?

– Visi jie yra skirtingi. Sunku atsakyti į šį klausimą. Kiekvienam šokiui atiduodu visą save. Vienintelis skirtumas – kambarys. Įsivaizduokite – keičiu kambarius, bet namas – tas pats.

– Koks šokis, kurių teko mokytis, buvo pats sudėtingiausias?

– Kai tik pradėjau mokytis šokių, man sudėtingiausi pasirodė pramoginiai šokiai – valsas, tango, rumba ir kiti. Ketverius metus dalyvavau įvairiose pramoginių šokių varžybose. Pradžioje man buvo gana sudėtinga, nes mūsų, afrikiečių, kūnas juda truputį kitaip. Pramoginių šokių specifika reikalauja išlaikyti stotą. Buvo gana sudėtinga, tačiau perkandęs tai, išties pamėgau šiuos šokius ir vėliau jau buvo tikrai smagu.

REKLAMA

– Esate vadinamas šokių guru. Ar vis dar mokotės kokių nors šokių?

– Visąlaik. Galbūt tai nėra specifinis šokis, bet kitokie judesiai. Stebiu savo mokinius ir mokausi iš jų. Tačiau į seminarus nevažinėju. Žinau, ką daryti su šokiu ir nenoriu blaškytis.

– Esate vienas iš kizombos pradininkų. Sakykite, ar esate patenkintas, kaip šis šokis vystosi pasaulyje? Ar jūsų nepiktina atsiradusi šio šokio interpretacijų gausa?

– Man patinka viskas, kuo dabar tapo kizomba. Prireikė daug laiko, kol grupė žmonių kartu su manimi ją atvedė iki šio lygmens, o dabar yra kita grupė, kurios darbas – išlaikyti kizombą šiame lygmenyje. Kiekvienas etapas svarbus. Galbūt kažkuris mokytojas nemoko kizombos teisingai, tačiau jis kažką daro, jis įkvepia kitus mokinius. Tai gerai. Tačiau kartais jiems reikėtų pasakyti: „Klausykite, tai – kizomba, bet tai mano interpretacija. Nežinau, ar tai yra gerai“. Būkite sąžiningi. Tai man svarbiausia. Tačiau jei sakote, kad mokate, tačiau žinote, kad taip nėra, tai – pavojinga.

REKLAMA

Kiekvienas etapas, kurį išgyvena kizomba, man labai svarbus. Esu palaimintas, kad turiu galimybę keliauti, sutikti daug žmonių ir kultūrų, dalytis savo sugebėjimais, šokiais, emocijomis, motyvacija. Tam nėra kainos. Man rodos, kad kizomba eina gera linkme. Tačiau nepamirškime, kad jos mokyti turime sąmoningai ir pernelyg nenutolti. Pradėti nuo šaknų ir paleisti, paskui vėl pradėti nuo šaknų ir vėl paleisti. Kitu atveju tai virs į kažką kita, tai jau nebus kizomba.

– Kai kurie žmonės sako, kad jie nesutverti šokiui. Ar tikite, kad kiekvienas gali šokti?

– Tikiu, kad kiekvienas gali judėti. Kiekvienas gali turėti savo šokį. Tai – judesiai, su ritmu interpretuojami mūsų pačių. Tai gali šokti kiekvienas, nes tai – kalba. Jei aš kalbu portugališkai, o tu ne, tačiau tu stengiesi kalbėti portugališkai, tik kalbi ne taip gerai, kaip aš, nes tai mano gimtoji kalba – tai nereiškia, kad nekalbi ta kalba. Šokiuose tas pats. Negalėčiau pasakyti, kad kiekvienas gali šokti, tačiau galiu pasakyti, kad kiekvienas gali judėti, kiekvienas gali šokti savo šokį. Galbūt mano šokis padės tau, o tavo šokis padės man. Tačiau tai nereiškia, kad aš ar tu nesame šokėjai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kiek seminarų vedate per savaitę?

– Stengiuosi per daug jų neturėti. Nes reikia „įkrauti“ save, ypač, kai dirbi su didelėmis žmonių grupėmis. Turi pasirūpinti savimi.

– Kaip „įsikrauna“ Kwenda Lima?

– Labai paprastai – būnu tyloje, skiriu sau laiko, prižiūriu save, einu prie jūros, sėdžiu po medžiais, skaitau knygą, rašau kažką, kas šauna į galvą. Tai gali būti ir meditacija, banglenčių sportas, bėgimas, kinas. Tiesiog tai laikas sau. Negali būti visąlak darbas, darbas, darbas...

– Esate tikrai geros sportinės formos. Kiek laiko skiriate, kad ją išlaikytumėt?

– Turiu afrikietiškų šokių grupę, esu choreografas, ruošiu Žaliojo Kyšulio šokius. Tikrai daug laiko atima repeticijos, tad visąlaik turi būti gerai pasirengęs. Turi kažką daryti su kūnu, apšilimą ir panašiai. Kūnas reaguoja ir į tai, ką valgai, kaip elgiesi su savimi. Tai nėra vien tik šokis. Tai ir atspindys to, ką galvoji, kaip judi, ką kalbi, kokie tave supa žmonės ir kokią jie skleidžia energiją. Visi tie dalykai sudaro kūną.

REKLAMA

– Per seminarą daug kalbėjote apie tai, kad pirmiausiai reikia pasirūpinti savimi?

– Jei jūs nepasirūpinsite savimi, niekas jumis nepasirūpins. Esame čia tam, kad kažką nuveiktume. Bet ne tam, kad darytume kažką atsitiktinai. Privalome turėti šeimą, darbą, atostogas ir viskas? Ne. Turime padaryti pasaulį geresniu. Tokį padarysime, jei nemeluosime sau ir gyvensime taip, kaip norime. Daugiau koncentracijos ne į išorę, bet į vidų. Esate čia, kad suprastumėte, kas esate ir dėl ko. Tai du klausimai, kuriuos turėtų kiekvienas sau užduoti. Kaip surasite atsakymus? Tyloje. Leiskite sau būti tyloje, raskite tylą ir mėgaukitės ja.

– Žmonės Lietuvoje mėgsta skųstis savo gyvenimu, jaučiasi nelaimingi, jiems trūksta energijos ir vilties. Galbūt galėtumėt patarti, kaip jie galėtų pasikeisti ir daugiau šypsotis?

REKLAMA

– Svarbiausia – gyventi laimingai. Būti ir gyventi laimingai nėra tai, ką tu gauni, turi ar gausi. Ne. Visų pirma tai – dėkingumas. Kai esi dėkingas – esi laimingas. Kai esi dėkingas už kiekvieną smulkmeną, kurią gyvenimas tau suteikia, esi laimingas. Svarbu, kad žmonės pradėtų jausti dėkingumą gyvenimui, savo šeimoms, sutiktiems žmonėms. Net jei tai sudėtingi santykiai ar sunku šeimoje. Kai esi dėkingas, tuomet ir šypsaisi. Pradedi matyti gyvenimą pilną meilės. O kai esi kupinas meilės – nebijai, nesiskundi. Skundiesi paprastai dėl to, kad nepasieki savęs, negyveni su savo esybe.

Esame per daug susikoncentravę į problemų sprendimą. Nėra jokio atsakymo, nes nėra ir problemos. Yra situacijos, kurios jūsų nuomone, yra didelė problema. Tačiau viskas priklauso nuo jūsų interpretacijos, nuo jūsų požiūrio. Pradėkite nuo savęs, supraskite save, pasirūpinkite savimi, mėgaukitės tuo, kas esate. Tai nuostabi galimybė būti gyvybingam. Yra žmonių, kurie kenčia, kad gyvena. Esate čia, tad kodėl jums nepasimėgavus gyvenimu?!

– Dėkoju už pokalbį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų