Rusija Vakarams įdomi praktiškai tik dėl neišsemiamų naftos ir dujų šaltinių, šiek tiek mažiau – dėl aukso, briliantų, nikelio, titano, aliuminio. Tai pagrindinės šios šalies eksporto prekės, be kurių Maskva netektų 90 proc. biudžeto pajamų ir valiutos, papildančios Rusijos banką.
Kartu sunku įsivaizduoti, kaip būtų įmanoma šiuos santykius nutraukti, ypač pritaikius Europos Sąjungos (ES) siūlomas sankcijas, nes dėl to tektų nutraukti ar apriboti prekybą gamtiniais ištekliais. Tokiu atveju veiksmų arsenale lieka nedaug priemonių siekiant daryti spaudimą, teigiama Witoldo Gadomskio straipsnyje, kurį publikavo „Gazeta Wyborcza“.
Kremlius skirsto smūgius
Padaroksalu, tačiau būtent Maskva turi daugiau galimybių daryti ekonominį spaudimą Europai. Apie tai galima spręsti iš asimetriškų prekybos santykių.
Šiuo metu Rusija užima ketvirtą vietą stambiausių ES importuotojų sąraše. Ją galima vadinti svarbia partnere, tačiau plačiai skelbiami įsitikinimai apie „begalinę Rusijos rinką“ yra kiek perdėti. 2012-aisiais 27 ES šalys Rusijos rinkai pardavė prekių už 123,2 mlrd. eurų. Tai yra daug, tačiau eksportas į Šveicariją sudarė 10 mlrd. daugiau.
Prekybos balansas su Rusija ES vienareikšmiškai neigiamas: deficitas sudaro apie 90 mlrd. eurų. Gamtiniai ištekliai ir neperdirbta produkcija, kurią Rusija užpernai tiekė į Europą, sudarė 175 mlrd. Ekonominės Europos sankcijos, tokios kaip pakelti muitai ir antidempinginės procedūros, tokiu atveju sudarytų tik 10,5 proc. rusų eksporto.
Kita vertus, 87 proc. ES eksporto į Rusiją sudaro perdirbama produkcija, 10 proc. iš jų – žemės ūkio produkcija. Netgi jeigu ši produkcija sugeba konkuruoti rinkoje, Rusija gali ją lengvai pakeisti importu iš Kinijos ar kai kurių kitų besivystančių rinkų. Todėl kiekvieną kartą, kai tik santykiai tarp Maskvos ir Vakarų paaštrėja, Rusija iškart blokuoja žemės ūkio produktų importą. Net jeigu tai sukelia problemų vidaus rinkoje, rusų ekonomika nukenčia ne taip stipriai, skirtingai nei Lenkijos, Danijos ar Prancūzijos. Be viso to, demokratinėse agrarinėse valstybėse veikia labai stiprios lobistų grupės, kurių politinė įtaka tuo stipresnė, kuo didesnis jų indėlis į šalies BVP. Rusija puikiai tai suvokia ir gana tiksliai suduoda smūgius Vakarų partneriams.
Amerika gali reaguoti šiurkščiau
JAV yra daug mažiau priklausomos nuo ekonominių santykių su Rusija. Šalies importas į Maskvą pernai sudarė 27 mlrd. dolerių, importas – 11,2 mlrd. Pagrindinė prekė, kurią amerikiečiai perka iš rusų, – naftos produktai, o eksporto – lėktuvai ir jų technika (apie 2 mlrd.) bei automobiliai (1,5 mlrd.).
Idomu, kad Šaltojo karo metu JAV galėjo naudoti maisto produktų ginklą, o dabar tai jau tapo istorija, nes grūdų ir pašaro gyvuliams prekybos kiekis nesudaro lemiamos reikšmės plėtojant santykius su Rusija. Kviečių eksporto mastas tėra simbolinis, sojų – apie 170 mln. dolerių, mėsos ir jos gaminių – vos daugiau 300 mln.
Tiesioginės JAV investicijos taip pat nėra labai didelės: 2012-aisiais amerikiečiai paliko vos 285 mln. dolerių (Rusijos banko duomenimis). Palyginkime: visos tiesioginės investicijos į Rusiją sudarė 94 mlrd. dolerių, o ankstesniais metais – 40–60 mlrd.
Vadinasi, JAV gali sau leisti panaudoti prieš Maskvą daug rimtesnes sankcijas nei ES ir nesusidurti su ekonominėmis pasekmėmis. Tai, tiesa, nereiškia, kad uždraudus arba pristabdžius vienos ar kitos produkcijos tiekimą į Rusiją, bus pasiektas didelis efektas, nes pastaroji šalis gali daugelį prekių įsigyti už JAV ribų.
Kaip efektyviai nuginkluoti Rusiją?
Šioje situacijoje Vakarams reikėtų turėti ilgalaikę Maskvos sulaikymo programą. ES turi tapti energetiškai nepriklausoma. Šiuo metu Europoje funkcionuoja apie 20 suskystintųjų gamtinių dujų (SGD), terminalų, kurie pajėgūs priimti apie 5,2 mlrd. kubinių metrų dujų. Dar keli šiuo metu yra statomi. Vadinasi, ES galėtų pirkti iki trečdalio dujų būtent per šiuos terminalus. Taip pat įmanoma didinti importą iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, tačiau tam prireiks statyti papildomus dujotekius. Po kelerių metų gali būti pradėta gavyba iš šaltinio Viduržemio jūroje tarp Turkijos ir Izraelio.
Prioritetinė investicija turėtų būti „Nabucco“ dujotekis, kuriuo planuojama importuoti dujas iš Kaspijos jūros regiono. ES taip pat reikėtų sustabdyti „South stream“ dujotekio statybas. Šiuo dujotekiu, nutiestu Juodosios jūros dugnu, Rusija galėtų per Pietų Europą eksportuoti dujas apeidama Ukrainą.
Vašingtonas ir Briuselis privalo nuosekliai kontroliuoti technologijų eksportą į Rusiją. Žinomų Vakarų bendrovių (pirmiausia – „ExxonMobile“) investicijos Rusijos Arktikos bazėse turėtų būti priklausomos nuo politinių sąlygų. Amerikos vadovybė turi pakankamai instrumentų, galinčių paveikti veikiančias korporacijas šiuo klausimu. Rusija, be Vakarų technologijų ir kapitalo, per kelerius metus susidurs su rimtomis ekonominėmis ir finansinėmis problemomis.
Vakarų politikai ir korporacijų vadovai turi pasikabinti ant savo kabinetų sienų Vladimiro Lenino frazę: „Kapitalistai patys parduos jums virvę, ant kurios mes juos pakarsim.“
Krizė Ukrainoje ir Krymo aneksija taip pat priminė visiems, kad kartais daugiausia lemia karinė galia. Rusija ginkluotei išleidžia kiek mažiau nei 100 mlrd. dolerių per metus. ES, kurios bendras BVP sudaro 17 trln. dolerių, tokia suma neatrodo sunkiai įveikiama. Skirtas 1 proc. BVP (170 mlrd. dolerių) bendrai europiečių kariuomenei pakeistų pasaulio jėgų santykį ir užtikrintų mūsų žemynui saugumą.
