Kovo 27-ąją Mažasis teatras pakvietė norinčius sužinoti visas teatro paslaptis ir unikalaus pastato Gedimino prospekte, pažymėto 22 numeriu istoriją, į pažintines ekskursijas. Į prieš keletą dienų socialiniuose tinkluose paskelbtą raginimą registruotis į renginį sureaguota akimirksniu – teatras netikėtai sulaukė labai smalsių ir šventiškai nusiteikusių įvairaus amžiaus žiūrovų.
Ekskursijose apie Vilniaus Mažojo teatro įsikūrimo istoriją, pastato architektūrinį ir meninį unikalumą, žmones, kurių tikėjimas ir atkaklumas padėjo įkūnyti teatro – namų viziją papasakojo Vilniaus mažojo teatro pastatymų dalies vedėjas Valentinas Tudorakė, Mažojo teatro aktorius Mindaugas Capas, teatro meno vadovo Rimo Tumino pavaduotojas, režisierius, aktorius Kirilas Glušajevas, literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė.
Vilniaus mažasis teatras yra įsikūręs Gedimino prospekto 22 name. Anksčiau vadintame Izaoko Smaženevičiaus name (Gedimino pr. 22-24), statytame 1899-1900 m. pagal rusų kilmės architekto Konstantino Korojedovo projektą, veikė Didysis teatras. Tuo metu tai buvo bene didžiausias Vilniaus miesto pastatas.
1902 m. pradžioje 35 kambarių viešbutį „Bristol“ buvo atidaręs Sankt Peterburgo universiteto studentas Kalmanas Radinas. Puošnią Didžiojo teatro salę, buvusią rytinėje pastato dalyje, 1904 m. suniokojo gaisras. Vėliau buvo įrengta kita salė – virš centrinės įvažiavimo arkos, kurią 1909-1914 m. nuomojo lietuvių kultūros draugija „Rūta“, rengusi koncertus, paskaitas ir teatro vaidinimus. Tuomet namas priklausė Aristarchui ir Arsenijui Pimonovams.
Iš pradžių ši salė, perdengta stiklo blokelių skliautu, buvo naudojama kaip žiemos sodas. Pastatą nuo pat pradžių gaubė išskirtinumo dvasia, legendos aura, susijusi su garsiausio lietuvių dailininko simbolisto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Czeslawo Miloszo, Jaschos Heifetzo ir kitais garsiais vardais. Visų teatro patalpų interjeras pasižymi skoninga atkurto autentiško XIX ir XX a. sandūros stiliaus ir modernizmo jungtimi. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras – šiais metais atšventė 24-uosius savo veiklos metus. Teatro trupės branduolį sudaro dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje susibūręs buvusių Rimo Tumino studentų kursas ir 2002 metais LMTA baigęs antrasis R.Tumino paruoštas aktorių kursas.
Įspūdžius apie netradicinę šių metų Teatro šventę apibendrino Kirilas Glušajevas: „Didysis dramaturgas Džordžas Bernardas Šo yra sakęs: Pasenstame, nes nustojame žaisti. Užtat teatras – amžinai bus gyvenimo žaidimas, gyvenimo šventė, į kurią kviečiame užsukti. Būkime tikri – Teatre gyvenimas, nors kartais ir žiauresnis, bet visada su kopėčiomis į dangų. Mums teatras yra ta vieta, kur žaidimai vyksta nuolat – linksmi, rimti, bet kokie bebūtų jie suteikia galimybę prisiliesti prie stebuklo, kuris įmanomas tik žaidžiant, o tai, be abejo, daug sąsajų su vaikyste turintis reiškinys. Teatras kaip ir vaikystė visą laiką kupinas paslapčių. Todėl norėjosi bent trumpam žiūrovams atverti teatrinę užsklandą ir leisti atsargiai, bet turiningai prisiliesti prie teatro paslapčių.“ Su Teatro diena sveikiname visus kolegas, bendraminčius ir draugus !
