REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilniaus elgetos – žmonės, kurių niekam nereikia

Daugiausia gyvena kvailiai ir cinikai

Vaikštant senamiesčio gatvėmis jau darosi bene įprasta sutikti benamį elgetą, prašantį išmaldos. Alkoholio išmargintais veidais, neskalbtais drabužiais, žiūrint iš šalies kiek kreivoka eisena, apsikrovę nešuliais, Vilniaus elgetos marširuoja gatvėmis kaulydami centų iš praeivių.

Vaikštant senamiesčio gatvėmis jau darosi bene įprasta sutikti benamį elgetą, prašantį išmaldos. Alkoholio išmargintais veidais, neskalbtais drabužiais, žiūrint iš šalies kiek kreivoka eisena, apsikrovę nešuliais, Vilniaus elgetos marširuoja gatvėmis kaulydami centų iš praeivių.

REKLAMA

Panelė Rožė, pasak sostinės gyventojų, jau tapo neatsiejama nuo Vilniaus senamiesčio gatvių. Ar didžiulį dredą ant galvos nešiojantis Vytautas, taip pat žinomas tarp vilniečių. Tik neteko matyti, kad Vytautas išmaldos prašytų. Praslenka su savo manta, sukrauta į maišus pro šalį ir tiek.

Vilniuje daugiausia gyvena kvailiai ir cinikai

Vytą dar vadinama Dredu sutinku šalia Rotušės. Prieinu, prisistatau ir kviečiu pasikalbėti. Jis mane nužiūri, atidaro dėžutę, kurią laiko rankose, ir nieko nesakęs pradeda skaičiuoti metalinius litus ir centus.

Tada man duoda pinigus ir sako: „nueik į parduotuvę ir nupirk smilkalų“. Reikia smilkalų, reiškia reikia. Nueinu, nuperku. Atnešu jam smilkalus ir duodu grąžą, o jis man sako: „tai turėk“. Aš jam padėkoju už dosnumą, bet siūlau pinigus pasiimti pačiam. Pinigus vyriškis vėl įsideda į metalinę dėžutę. Einam su Vytu prisėsti šalia Rotušės esančio suoliuko. Sakau, kad jau yra žinomas kaip Vilniaus simbolis, aišku, šalia panelės Rožės. Vytas su tuo nesutinka ir klausia, ar pažįstu kunigaikštį Vilgaudą. Mat, Vilgaudas jo draugas. „Geras žmogus Vilgaudas, mes kartu pasėdim kartais“, – pasakoja Vytas.

REKLAMA
REKLAMA

Tada ima klausinėti, kur gyvenu ir ką veikiu. Sako, kad vis kokie žurnalistai jį pakalbina, bet niekas su juo nepasikalba. Aš jam pasakoju apie save. Klausinėja, kas jam įdomu. Aš klausinėju jo. Mes su Vytu kalbamės. Dėl to labai pralinksmėja. Klausinėja manęs apie studijas.

REKLAMA

– O jūs, Vytai, kokius mokslus baigėte?, – paklausiau.

– Visus, kokių reikėjo.

– Tai kokia jūsų specialybė?

– Kokį darbą dirbi, tokia tavo ir specialybė. Aš esu plataus profilio.

– Ar turit šeimą, vaikų?

– Ne.

– Ką įprastai veikiate dieną?

– Gyvenu.

– Kur jūs gyvenate?

– Aš visur gyvenu, dabar ant šito suoliuko. Būna, kad atvažiuoja ir išveja. Tada einu kitos vietos ieškotis.

Vėliau kalbamės apie laisvę gyvenime. „Visas gyvenimas yra laisvas, ką nori, tą darai. O jeigu taip nėra, tai ar verta tada gyventi?“, – klausia manęs Vytas. Sakau jam, kad ne visi žmonės tokie laisvi. Kiti turi darbą, įsipareigojimų, šeimą. „Jie patys taip pasirinko. Aš irgi pasirinkau taip gyventi“, – atsako jis.

REKLAMA
REKLAMA

Išmaldos Vytas neprašo. Būna, kad atsiranda, kas jį paremia, bet dažniausiai renka tai, ką galima priduoti parduotuvėje. Dažniausiai butelius ir skardines. Su kitais rinkėjais nekariauja, o dirbti eiti nesiruošia. Teigia, kad nevergaus, jis laisvas žmogus.

Tada kalbamės apie Vilnių. Vytas sako, kad daugiausia Vilniuje gyvena kvailiai ir cinikai. „Ne benamiai yra Vilniuje baisiausia, o durniai ir cinikai“, – atvirai kalba Vytas. „Kartą buvau be sąmonės mėnesį. Miegojau sau ant suoliuko ir gavau per galvą. Tiesiog šiaip. Tai ačiū Dievui, kad viskas gerai baigėsi ir esu vis dar gyvas.“

Atsisveikinat klausiu ar galima jį nufotografuoti. Vytas sako, kad nelabai gražiai atrodo, bet jei man labai reikia tos nuotraukos, tada sutinka. Dar paprašo, kad fotografuočiau į viešbučio „Radisson“ pusę – čia dažnai praeina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ana: aš buvau kirpėja meistrė

Aną sutinku prie Aušros vartų. Ji stovi ištiesusi ranką ir prašo praeivių išmaldos. Prieinu pasilabinu, klausiu ar sutiktų duoti interviu. Ji net pralinksmėja, staigiai pasiima kampe gulinčią rankinę ir vedasi mane prisėsti ant netoliese esančio suoliuko. Einam per gatvę ir įsitaisom šalia Vienuolio mokyklos esančių suoliukų.

Ana pradėjusi pasakoti apie save pamiršta kalbėti lietuviškai ir greitakalbe beria rusiškus žodžius. Toliau abi kalbamės rusų kalba. Ana tvarkingai apsirengusi, drabužiai švarūs. Tik veidas išduoda, kad mėgsta stiprius gėrimus.

Ji pasakoja, kad turėjo namą. Tačiau ją apgavo ir jo neteko. Sako turėjusi du vyrus, susilaukė trijų vaikų. Jauniausiam jos sūnui 17 metų. Dabar mokosi Pabradės internate. Pačiai Anai 62 metai. Kartais apsilanko pas dukrą, gauna šiek tiek pinigų. Moteris sako, kad jos žentas labai geros širdies žmogus. Įpila kai reikia 100 gramų. Tačiau pas dukrą retai kada apsilanko, nedrąsiai tarsteli jaučianti gėdą dažnai ten eiti.

REKLAMA

„Žinai, kur aš dabar gyvenu? Šalia kalnų parko, saloj gyvenu (Filialas „Sala“ – teikiamos paslaugos asmenims, apsvaigusiems nuo alkoholio). Ten ateinu kokią 8 vakaro, pernakvoju ir kitą rytą reikia išeiti anksti. Ten jau 6-7 ryto kelią budintis. Tada tenka eiti į miestą vaikščioti. Vat nakvynės namuose būtų geriau, bet čia bent mokėt už nieką nereikia“, – pasakoja Ana.

Vienu metu  sako, kad yra labai alkana. Renka prie Aušros vartų pinigus maistui, jo dažniausiai trūksta. Kitą akimirką pakelia savo sijono apačią ir šypsodamasi bedante burna sako, kad jį tik vakar nusipirko. „O kodėl ne, turėjau vakar pinigų ir nusipirkau. Aš jau senutė, galiu gi ir aš turėti, ką nors gražaus“, – koketiškai sako Ana.

REKLAMA

Moteris pasakoja, kad kažkada seniai dirbo kirpėja. Sako buvusi tikra meistrė. Kirpo ir moteris ir vyrus. Paskui atsirado vaikai, šeima ir metė darbą. O galiausiai neteko ir gyvenamo būsto bei liko gatvėje.

Paklausta ar negalvoja, kur padirbėti, tik numoja ranka. „Galiu eiti gatvių šluoti, galiu dar ką dirbti, bet kas mane priims. Aš niekam nereikalinga“, – dėsto Ana.

„Vasarą būna geriau. Tada važiuoju į kaimą, ten turiu sodą ir daržą. Auginu daržoves. Tada lengviau pragyventi. Tik tolokai nuo Vilniaus ta mano sodyba. Tas negerai“, – atvirai pasipasakoja moteris.

Benamiai važinėja taksi

Eidama atgal pro tuos pačius Aušros vartus užsuku į bažnyčią. Einu tiesiai į zakristiją. Kas jau kas, o kunigas ar zakristijonas tikrai turės ką papasakoti apie benamius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Zakristijonas sako, kad Aušros vartų benamiai dažniausiai apgaudinėja žmonės. Jie renka pinigus svaigalams –alkoholiui ir narkotikams. Dažniausiai išmaldos prašytojai keičiasi kas tris metus. Per tiek laiko vieni numiršta, juos pakeičia kiti ir taip tęsiasi jau eilę metų.

„Aš juos visus iš matymo pažįstu. Labai ilgai jie čia neišsilaiko. Tik ariš tiesų yra benamiai – tai čia dar didelis klausimas. Jūs važinėjate į darbą su taksi? Tikriausiai ne. O esu matęs kaip elgetos atvažiuoja prie Aušros vartų su taksi. Jie čia kaip į darbą suvažiuoja“, – pasakoja zakristijonas.

Dar vienas žinomesnis Vilniaus elgeta neįgaliojo vežimėlyje, elgetauja su keturkoju draugu. Kažkodėl praeinant pro jį dažniau labiau būna gaila šunio. Kitas elgetautojas įstrigęs dar nuo mokyklos laikų. Jaunas vaikinas nuolat praeivių kaulijų centų bandelei. Vargiai galėjau patikėti, kad iš tiesų pirks bandeles. Niekas ir dabar nepasikeitė, vis dar prašo pinigų bandelėms. Nors akivaizdu, kad yra priklausomas nuo narkotikų.

REKLAMA

Berniukas, kurio niekam nereikia

Ne kartą sutikau ir elgetaujančių vaikų. Tik ar juos galima vadinti benamiais. Socialiniai darbuotojai vargu ar leistų jiems taip gyventi.

Pamenu vieną berniuką, kuris pasitiesęs kartoną nuo batų dėžės klupojo prie Žalgirio gatvėje esančio prekybos centro. Tuo metu išėjau iš parduotuvės, krepšyje turėjau sulčių ir vaisių. Priėjau prie jo ir pasiūliau juos pasiimti. Jis pakratė galvą ir toliau tylėjo.

Tada jam prisistačiau, maniau, galbūt taip kalbėti bus drąsiau. Klausiau, koks jo vardas, kodėl jis čia. Vaikas toliau tylėjo. Klausiau ar alkanas, ar galiu jam kuo padėti. Priešais buvo pasidėjęs popierinį puodelį pinigams rinkti. Klausiau, kam jam reikia pinigų, kur tėvai. Klausiau dar daug ko, tačiau įnirtingai tylėjo.

REKLAMA

Berniukas visą laiką buvo nuleidęs akis. Pamenu, kad nei sykio į mane nepažvelgė. Taip mes ten ir tūnojom. Vienas pasislėpęs tyloje, kitas įnirtingai bandantis tą nejaukią tylą nutraukti. Veikiausiai buvo labiau užsispyręs nei aš, nes ta tyla taip ir liko.

Nuėjusi į šalį skambinau bendruoju pagalbos numeriu, klausiau, ką man daryti. Sakė atsiųs policiją, jie žinos kaip elgtis.

Žiūrėjau į jį, o galvoje skambėjo Marko Tveno knygos „Princas ir elgeta“ žodžiai: „Vieną rudens dieną senajame Londone vargingoje Kenti šeimoje gimė berniukas, kurio niekam nereikėjo. Tą pačią dieną turtingoje Tiudorų šeimoje gimė kitas berniukas, kurio reikėjo ne tik šeimai, bet ir visai Anglijai“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų