Ilgą laiką jaučiau, kad tarp manęs ir daugelio žmonių yra esminių skirtumų. Pavyzdžiui, kiti konferencijose klauso visų pranešimų ir bendrauja nuo devintos ryto iki antros nakties. Man paprastai užtenka ir kelių pranešimų, o po vieno socializacinio vakaro dar dienos reikia tam, kad viską apgalvočiau ir atsigaučiau.
Labai dažnai pasirodžiusi viešumoje galvoju: „Gerai kad pasakiau, ką norėjau, bet, ačiū Dievui, tai baigta.“ O kitiems tokios minutės yra sėkmės ir laimės momentai. Visada maniau, kad problema esu aš, ir stengiausi užsiauginti storą odą. Sėkmės lydimas žmogus turėtų būti visuomeniškas, šnekus, lyderis, o jautriam, droviam, introvertui žmogui jau nuo vaikystės sakoma: „Išlysk iš savo kiauto.“ Introversija ir jautrumas dažnai laikomi antrarūšiais asmenybės bruožais, pusiaukele tarp nusivylimo ir patologijos.
Džiaugiuosi, kad introversijos klausimas rūpi ne tik man. Dvidešimto amžiaus viduryje C. G. Jungas išleido sensacingą knygą „Psichologiniai tipai“ išpopuliarindamas sąvokas „ekstravertas“ ir „introvertas“. Psichologinių bruožų teorijos „Didieji 5“ šalininkai, atlikę daugybę statistinių tyrimų, introversiją ir ektraversiją išskyrė kaip vieną iš penkių nepriklausomų, asmenybę apibūdinančių bruožų. O nuo 1990 metų tarp temperamentą analizuojančių tyrinėjimų labai išaugo jautrumo temai skirtų tyrimų skaičius.
Nustatyta, kad superjautrumu pasižymi nuo15 iki 20 procentų žmonių, tai rodo, kad padidėjusio jautrumo tema turėtų rūpėti ne tokiai jau mažai žmonijos daliai. Na, o neseniai į lietuvių kalbą buvo išverstas naujas amerikiečių introversijos ir jautrumo problemą nagrinėjantis bestseleris „Tyla“. Ši knyga, mano manymu, gali padėti daugeliui superjautrių žmonių.
Kas yra superjautrumas ir introversija?
Introversija ir ekstraversija – plačios kategorijos, atspindinčios priešpriešą tarp kontempliacijos ir veiksmo. Anot Jungo, introvertus traukia vidinis minties ir jausmo gyvenimas, ekstravertus – išorinis žmonių gyvenimas bei veikla. Dauguma superjautrių žmonių yra introvertai, tačiau, ne visi. Jei superjautrus asmuo užaugo aplinkoje, kur buvo daug svetimų žmonių, tai ir vėliau buvimas tarp žmonių veikia raminančiai. Kartais superjautrus žmogus tampa ekstravertu, jei šį bruožą kruopščiai skiepijo tėvai.
Taip pat superjautrūs žmonės dar skiriasi tuo, kiek jie yra smalsūs ir atviri naujiems patyrimams. Žmonės, kurie yra superjautrūs, bet visgi smalsūs, siekia naujumo, tačiau kruopščiai tam pasiruošia ir gerai jaučiasi tik tuo atveju, jei stimuliacija yra nei per stipri, nei per silpna. Ši superjautrių žmonių rūšis irgi gali elgtis ekstravertiškai. O iš prigimties ne itin jautrus žmogus gali tapti introvertu, jei, pavyzdžiui, vaikystėje buvo vienišas. Šiame straipsnyje gilinsiuosi į superjautrius žmones, turėdama omenyje, kad daugelis jų yra introvertai.
Taigi, kuo pasižymi superjautrieji?
Superjautrių žmonių akys ir ausys nėra jautresnės, tačiau aplinką jie suvokia subtiliau. Tokie žmonės prieš imdamiesi veiksmų perdirba daugiau informacijos ir sudėtingiau ją apdoroja. Jie nepasitenkina lengvais atsakymais ir kuo ilgiau reflektuoja, tuo turtingesni, subtilesni, kompleksiškesni tampa jų sprendimai.
Dėl juntamųjų stimulų, gyvenimo pokyčių, bendravimo niuansų jie patiria itin stiprias emocijas – tiek džiaugsmo protrūkius, tiek stiprų liūdesį, pyktį, baimę. Dažnai superjautrūs žmonės gali suvokti, kad yra įsitempę ir nelaimingi, bet nežinoti, dėl ko. Nenuostabu, kad tokie žmonės jaučia didesnį nesaugumo jausmą bei stresą ir greičiau išsenka. Per smarkus stimuliavimas jiems sukelia jausmą, kad negali aiškiai galvoti, atrodo, jog visko jau per daug, ir norisi tik nuo visko atsitraukti.
Superjautrumą pagrindžiantys biologiniai tyrimai
Asmenybė yra panaši į tamprią gumelę: savo charakterius mes galime keisti, tačiau tik iki tam tikros ribos, nes dar yra biologinis paveldas. Genetikai teigia, kad superjautrumas, kaip ir žmogaus ūgis, yra nulemtas genų, todėl ši savybė išryškėja jau pirmomis gyvenimo dienomis. Buvo atliekami tyrimai su kūdikiais: jiems davė klausyti įvairių garsų ir rodė judančius spalvotus vaizdus. 20 proc. mažylių smarkiai rėkė, kaip parodė tyrimas, užaugę jie ir pasižymėjo superjautrumu. Kitas tyrimas, kuriuo matuojamas jautrumas, yra vadinamasis odos varžos testas: varža kinta, priklausomai nuo triukšmo, emocijų ir kitų stimulų.
Beje, jautrumas skirtingiems stimulams nebūna vienodas: vieni asmenys gali būti jautrūs šviesai ir triukšmui, kiti – kavai ir (arba) skausmui ir t. t. Superjautrumas būdingas ne tik žmonėms, bet ir 20 procentų gyvūnų: beždžionėms, šunims, karvėms, žiurkėms. Visur yra tų, kurie pirmieji pajunta, kad krūmuose tyko liūtai.
Superjautrumas labiausiai susijęs su migdolinio kūno veikla. Migdolinis kūnas dar yra vadinamas „senosiomis smegenimis“. Būtent ši smegenų dalis liepia mums staigiai reaguoti į stimulus, tarkim, į gyvatę ir praneša, kad turi bemat išsiskirti streso kortizolio hormonas. Jei buvome superjautrūs kūdikiai, tada visą gyvenimą mums susipažįstant su nauju žmogumi migdolinis kūnas labai suaktyvės, nors ir kaktinė smegenų žievės dalis tokiu atveju įsakys mums nurimti, paspausti ranką, nusišypsoti ir elgtis taip, kaip elgiasi kiti.
Su jautrumo trūkumu susijęs kitas biologinis mechanizmas – esktravertai dažnai siekia atpildo. Už tai atsako limbinė sistema, kuri tarsi skatina: „Užsiimk seksu, daugiau rizikuok, veik, o svarbiausia – negalvok!“ Dopaminas – cheminė atpildo medžiaga, išsiskirianti, kai numanom patirsiantys malonumą. Ekstravertams dopamimas išsiskiria greičiau ir dažniau nei introvertams.
O naujosios smegenys, tai yra smegenų žievė, tarsi įspėja: „Neskubėk, tai pavojinga, nenaudinga nei tau, nei kitiems“, ir introvertai į daug ką taip lengvai neįsitraukia. Būtent todėl ekstravertai turi daugiau sekso partnerių ir tai leidžia pratęsti giminę, tačiau jie dažniau išsituokia ir patiria daugiau traumų, o introvertų vaisingumo lygis žemesnis, bet jie geba labiau save apsaugoti.
