Tęsinys
5. Salvadoro valstiečių sukilimas (Salvadoras, 1932). Žuvusiųjų skaičius: 30 000
Antroje XIX a. pusėje kava tapo svarbiausia Salvadoro eksportuojama preke, tad jos augintojai pradėjo sparčiai didinti žemių plotus, kurti plantacijas. Atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų didėjo, gyventojai buvo stumiami iš savo žemių ir priversti skursti. Akcijų rinkos žlugimas 1929 m. ir prasidėjusi Didžioji depresija lėmė ir kavos rinkos smukimą bei galutinį Salvadoro ekonomikos žlugimą. Valstiečių armija, vadovaujama Agustino Farabundo Marti, sukilo ir pareikalavo neatidėliotinų pokyčių.
Kariuomenė ir vietinė policija pradėjo masines represijas, pavadintas „Skerdynėmis“. Kiekvienas įtartinas buvo žiauriai nužudomas, kartais vien už tradicinių rūbų nešiojimą. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, jis gali siekti nuo 10 iki 30 tūkst. žmonių. Tačiau tai dar ne viskas – buvo sunaikinta vietinių žmonių kultūra, mat žmonės buvo verčiami jos išsižadėti, jei norėjo išgyventi.
4. Jeju sukilimas (Pietų Korėja, 1948-1949). Žuvusiųjų skaičius: 60 000
Vieningos Korėjos likimas pakibo ant plauko, Jungtinės Tautos ir Sovietų Sąjunga nesutarė dėl įtakos šalyje. Sovietų Sąjunga teigė, kad šiaurinėje Korėjos dalyje vykę rinkimai vyko sąžiningai, taip neigdama JT įtaką. Didžioji dalis Jeju salos gyventojų netikėjo JT remtų rinkimų teisingumu. Per taikias protesto akcijas 1947-aisiais policija apšaudė žmones. Tuomet žuvo 6 žmonės. Sekančiais metais kilo kur kas platesnio masto riaušės, protestuotojai užpuldinėjo visus valdžios pastatus.
Deryboms nepavykus, Pietų Korėjos valdžia pradėjo riaušių malšinimą. Kareiviai ne tik beatodairiškai žudė žmones, bet ir prievartavo iš kaimų pagrobtas jaunas merginas. Teigiama, kad buvo išžudyta apie 60 tūkst. žmonių (tai būtų penktadalis visų salos gyventojų), 70 % saloje esančių kaimų buvo visiškai sudeginti.
3. Tibeto sukilimas (Tibetas, 1959). Žuvusiųjų skaičius: 86 000
Praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo kinų karinės pajėgos įžengė į Tibeto teritoriją. Kinijos liaudies išlaisvinimo armija nuolat šmėžuodavo visuomenės akyse kaip blogo valdžios su Tibeto civiliais gyventojais elgesio priminimas. 1959 m. kovo 10 d. prieš komunistus ir kinus nusiteikę protestuotojai išėjo į Tibeto sostinės Lhasos gatves. Dalai Lama po kelių dienų išskrido į Indiją.
Po 9 dienų kinai pradėjo pulti Dalai Lamos rūmus, taip įsiutindami visą Tibetą. Sukilėliai pradėjo kinų ataką, tačiau dėl mažo skaičiaus ir prasto pasiruošimo atsilaikė vos dvi dienas. Tuomet ir prasidėjo didysis susidorojimas su tibetiečiais. Per jį žuvo apie 86 tūkst. gyventojų.
2. „La Violencia“ (Kolumbija, 1948-1960). Žuvusiųjų skaičius: 200 000
1948 m. populiaraus Liberalų partijos kandidato į prezidentus Jorge Gaitano nužudymas išprovokavo riaušes. Jų metu vos per 10 valandų buvo išžudyti 5 tūkst. žmonių. Riaušės buvo numalšintos, tačiau smulkesni protestai vyko dar visus metus. 1950-aisiais prezidentu tapus konservatoriui Laureano Gomezui, liberalai susidūrė su jo valdžios pykčiu, buvo vadinami komunistais ir galop visai sunaikinti. Per kruvinus susidorojimus per mėnesį buvo išžudoma po daugiau nei 1000 žmonių.
1953 m. valdžią perėmė generolas Gustavas Rojas Pinilla. Jis bandė pakeisti susidariusią situaciją, sustabdyti smurtą, tačiau savo pažadų įgyvendinti nesugebėjo. Prasidėjus dar ir šalies ekonominiams sunkumams dėl kritusių kavos kainų Pinilla buvo nušalintas nuo pareigų. Buvo suformuota civilinė valdžia, daugelį metų besitęsusios riaušės baigėsi. Per visą laikotarpį žuvo apie 200 tūkst. žmonių, dar apie 800 tūkst. buvo sužeisti.
1. Indijos padalijimas (Indija, 1947). Žuvusiųjų skaičius: 500 000-1 000 000
Po beveik 100 metų britų valdymo 1947-aisiais Indija išsikovojo nepriklausomybę. Tačiau britai nusprendė iš vakarinių Indijos žemių, kur dauguma gyventojų buvo musulmonai, sukurti naują valstybę – Pakistaną. Apie 10 milijonų žmonių teko pakeisti gyvenamąją vietą: persikraustyti arba į Indiją, arba į naujai kuriamą Pakistaną, dažniausiai priklausomai nuo jų religijos. Tarp šių šalių paskubomis buvo pastatyta siena. Tai sukėlė žiaurias riaušes, daugiausia palietusias Pundžabo ir Bengalijos regionus.
Smurtas dažnai būdavo genocidinis, aukomis paprastai tapdavo nėščios moterys ir vaikai, kuriems būdavo sužalojami lytiniai organai. Religinis ekstremizmas gyvavo visus 1947-uosius. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl britai nusprendė musulmonams sukurti atskirą valstybę. Per šį smurto protrūkį buvo išžudyta iki milijono žmonių.
