REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prisipažinsiu, buvo šiek tiek juokinga viename interneto portale pamatyti nuotrauką iš Kijevo, kurioje kartu su protestuotojais vienoje palapinėje šnekučiuojasi mūsų buvęs premjeras Andrius Kubilius. Toje nuotraukoje jis panašus į partizaną su šineliu. Veidas išvargęs, lyg šis politikas du mėnesius nesudėdamas bluosto būtų kovojęs už demokratiją Ukrainoje, su tūkstančiais ukrainiečių į „Berkut“ smogikus mėtė akmenis ir Molotovo kokteilius, slėpėsi nuo vandens patrankų ir naktimis budėjo ant barikadų, sekdamas kiekvieną „Berkut“ pajėgų judesį. Maidano siela, ne kitaip.

REKLAMA
REKLAMA

Išties juokinga, jei nebūtų graudu. O juk dar visai neseniai A.Kubilius šaipėsi iš Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, kai ši Kijeve per opozicijos mitingą lapkričio pabaigoje palaikė ukrainiečius. Antroji Lietuvos ponia intelektu, švelniai tariant nespindėjo, bet smerkti jos dėl ukrainiečių palaikymo taip pat nevertėjo. Galiausiai ne tik A.Kubilius, o prieš jį ir Petras Auštrevičius bei kiti Lietuvos politikai veržėsi į Kijevą. Saujelė politikų. Tik ar tas veržimasis buvo nuoširdus? O gal kaip ir buvusiam premjerui partizanui jie tenorėjo parodyti mūsų šalies visuomenei – žiūrėkite, mes irgi su Ukraina, tikėdamiesi, kad nuotraukos ir žinia apie jų vizitus apskries Lietuvos žiniasklaidą.

REKLAMA

Graudu tai, kad Lietuva iš tikrųjų tik pustrečio karto buvo matoma per įvykius Kijeve. Tai galiu tvirtinti beveik užsimerkęs, nes šiuo metu mano mėgstamiausias kanalas yra „Espreso TV“, tiesiogiai transliuojantis tai, kas vyksta Ukrainoje. Vakarais ir iki išnaktų stebiu ir pasisakymus iš Maidano, ir tai, ką Ukrainos žurnalistai praneša savo auditorijai. Taigi, per pastarąsias tris savaites bėgančia eilute ukrainiečiai buvo informuoti apie tai, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė už kruvinus įvykius Kijeve pasmerkė Ukrainos valdžią, o visai neseniai, prieš keliolika dienų, kita bėgančia eilute pranešta, kad Lietuvos Seimas paragino Europos Sąjungą taikyti ekonomines sankcijas Viktoro Janukovyčiaus valdžiai. Ir trečias dalykas, o tiksliau jo pusė – plazdanti Lietuvos trispalvė ant barikadų prieš pat „Berkut“ priešakinių linijų smogikų nosis. Štai ir viskas.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos meilė ir pasirodymas per Ukrainos įvykius fone tuo ir baigėsi. O Lietuvos žiniasklaidoje matome partizaną A.Kubilių ir dar kelis parlamentarus. Graudu dėl to, kad per Oranžinę revoliuciją 2004-aisiais Lietuva buvo kur kas aktyvesnė, kur kas labiau matoma ir tos simpatijos, kurias ukrainiečiai jaučia Lietuvai dabar, tėra ankstesnių įvykių pasekmė. Juk tada Valdas Adamkus su Lenkijos vadovu Aleksandru Kvasnievskiu buvo aktyvūs derybininkai, Ukrainos valdžios ir opozicijos tarpininkai.

Galima sutikti su teiginiu, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp Oranžinės revoliucijos ir dabartinių įvykių Kijeve. Niekas ir nesako, kad taip yra. Tačiau Lietuvos užsienio politika per pastaruosius keliolika metų, už kurią, beje, atsakingas ne kas kitas, o D.Grybauskaitė, nustūmė mūsų šalį (santykiuose ne tik su Ukraina) į paribį, paraštę. Vien todėl A.Kubilius toje palapinėje man pasirodė juokingas, ir pajutau didelį apmaudą dėl mūsų šalies.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien Lenkija, palaikydama Ukrainą, nukeliavo dešimt tūkstančių kilometrų toliau už bet ką. Ko vertas vien šūkis „Kijów – Warszawa wspólna sprawa“ (Kijevas – Varšuva – bendras reikalas), kurį beveik kiekvieną vakarą per Ukrainos televizijos kanalus iš Euromaidano tribūnos transliuoja Lenkijos politikai, parlamentarai ir visuomenės veikėjai.

Šias šalis šiandien jungia ne tik slaviškas panašumas, bet ir kai kas daugiau. Lenkija propagandine prasme sugebėjo išnaudoti ir neapykantą Kremliui (ne kartą pabrėžtas galimas sąmokslas dėl prezidento Lecho Kaczynskio žūties lėktuvo katastrofoje 2010-aisiais), ir bendrumą siekiant demokratijos šalyje (Lenkijos „Solidarumo“ kova praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje), ir dar keliolika klišių, kurios lenkų ir ukrainiečių bendrumą įprasmino jau dabar. Viščiukus Lenkija veikiausiai skaičiuos rudenį arba šiek tiek vėliau, jei Ukrainos opozicijai visgi pavyks perimti valstybės valdymą į savo rankas. Ukrainiečiai nepamirš tos paramos, kurią Lenkija jai suteikė ekstremaliausiu metu.

REKLAMA

Kur ten partizanas A.Kubilius, lyg reporteris pranešantis tai, ką mes jau žinome, arba L.Graužinienė su savo skanduote „Ukraina“ arba „Sposibo“. Tos meilės Ukrainai iš mūsų valdžios telikę trupiniai. Nėra net bendro Ukrainos palaikymo fronto, kuris kažkada vienijo Lietuvą ir Lenkiją. Tokiu atveju galima tik perfrazuoti lenkišką skanduotę „Kijów – Warszawa wspólna sprawa“ į „Wilno – Warszawa niewspólna sprawa“, nes mūsų santykiai su Lenkija, pradedant tautinių mažumų problemomis ir baigiant bendra politika netgi Europos Sąjungos atžvilgiu (priminsiu, kad dėl rūkytų gaminių draudimo įteisinimo pirmoji Bendrijoje šiaušėsi tik Lenkija, o Lietuva tyliai sėdėjo po šluota), mus veikiau skiria, nei jungia.

Gediminas Stanišauskas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų