Justina Dikšaitė
Licencijuotas techninio nardymo ir nardymo urvuose specialistas, 43 metų Šiaulių UAB „Skuba“ direktorius Algirdas ZIBOLIS nardo ištisus metus. Patyręs naras sako, kad nardymas reikalauja šalto proto ir savitvardos, todėl adrenalino medžiotojams – po vandeniu ne vieta.
„Esame sukurti ieškoti“
Susižavėjęs akvalango išradėjo Žako Ivo Kusto filmais Algirdas Zibolis nardyti pradėjo vaikystėje. Kartu su tėveliais jis važiuodavo prie Baltijos ir Juodosios jūros. Nardydavo su šiaudeliu ir plaukmenimis. Suaugęs Egipte pirmą kartą išmėgino giluminį nardymą, tačiau liko nusivylęs. „Kai paneri, tos visos spalvotos žuvytės ir koralai nebeatrodo nei gražūs, nei spalvoti, nes kuo didesnis gylis, tuo mažiau spalvų. Tada supratau, kad noriu užsiimti rimtu nardymu, ne pramoginiu ar mėgėjišku ir važiuoti nardyti ten, kur dar niekas nėra buvęs“, – sakė naras.
Taip A. Zibolis prisijungė prie 15 kvalifikuotų narų vienijančio virtualaus narų klubo (www.cavediving.lt). Jie nardo urvuose ir šalia nuskendusių objektų. Draugų Algiu arba Trolio slapyvardžiu vadinamas naras į internetinę grupės svetainę talpina savo po vandeniu darytas nuotraukas, sukurtus trumpametražius filmus.
Vienas įsimintiniausių įvykių klubo nariams nutiko praeitą vasarą. Jie Baltijos jūroje aptiko ir apžiūrėjo Antrojo pasaulinio karo metais nuskendusį povandeninį vokiečių laivą U580. 72 metus ant Baltijos jūros dugno pratūnojęs laivas išsilaikė stebėtinai gerai.
„Muziejus“ 35 metrų gylyje
„Vokiečių laivo paieškos buvo ambicijų reikalas. Buvo svarbu, kas laivą ras pirmieji – mes ar rusai“, – šypsojosi naras Algirdas.
Iššūkį metė rusai – paskelbė Lietuvos teritoriniuose vandenyse radę vokiečių laivą U580, apie kurį kurs filmą. Algirdas su bičiuliais panėrė į nurodytą vietą. 43 metrų gylyje rado visiškai suniokotas rusų povandeninio laivo nuolaužas, tačiau U580 ten nebuvo nė kvapo. Lietuviai ėmėsi paieškų.
Padedami lenkų, kurie turėjo nardymui pritaikytą laivą, ir latvių, narai ėmėsi ieškoti tikrosios U580 vietos.
Paieškos tęsėsi dvejus metus.
Klausinėdami žvejų, kurioje vietoje jų tinklai kliūva dugne, orientuodamiesi pagal likusius dokumentus, kur nuskendo laivas, narai atsekė tikrąją vokiečių laivo vietą. Tada liko tik nerti.
„Labiausiai viliojo mintis, kad pažinsiu, atrasiu kažką naujo. Sužinosiu, kaip atrodo laivas, kur jis paniręs: smėlyje ar dumble“, – prisiminė Algirdas.
Į jūrą vyrai nėrė vėjuotą ir niūrią dieną. 50 metrų ilgio ir 5 metrų pločio povandeninis laivas atrodė įspūdingai. Nufilmavę ir nufotografavę laivą, nuotraukas nusiuntė tarptautiniams ekspertams, kurie patvirtino – rastas laivas yra vokiečių U580. Tai – vienintelis tokio tipo laivas, nuskendęs Lietuvos vandenyse.
Tačiau apie radybas sužinoję vokiečiai uždraudė nardyti prie laivo, esą tai – karo kapas ir jį reikia saugoti.
Daug nuskendusių laivų
Algirdas džiaugiasi, kad laivą pavyko pamatyti iki draudimo, kuris visiško saugumo laivui negarantuoja. Mat yra komercinių narų, kurie draudimų nepaiso, neria su pramonine įranga ir ardo metalines laivo konstrukcijas.
Naras pats įsitikino, kad į tokį gigantišką 600 tonų metalo luitą patekti beveik neįmanoma: įėjimo anga siaura, liukai užnešti smėliu.
Vaizdas, kurį išvydo Algirdas, buvo toks: metalinės laivo konstrukcijos apaugusios vandens augalais, ant smėlėto dugno mėtėsi vienkartinės žvejų išmestos stiklinės, skardinės.
„Visi po vandeniu esantys laivai primena kalėdines eglutes – apkarstyti blizgėmis, žvejybinių tralų išmestais ir ant korpuso užsikabinusiais tinklais, plieniniais trosais, kurie ir padaro daugiausiai žalos laivui. Skiriasi tik dugnas. Lietuvoje – jis smėlėtas, Latvijos pusėje – daugiau akmenų“, – pasakojo naras.
Nuskendusių laivų Baltijos jūroje yra daug. Baltijos dugną tyrinėjantys specialistai tikina, kad laivų esama ir medinių, menančių 15–16 amžių, ir metalinių. Geriausiai išsilaikę yra tie laivai, kurie tūno 40–50 metrų gylyje. Ten negyvena medį ėdantys kirminai ir yra mažai metalo koroziją skatinančio deguonies.
„Gylio bijo visi“
Naras įsitikinęs, kad gylio bijo visi. „Turbūt, tik nesveikas žmogus nieko nebijo arba tik taip sako“, – mano Algirdas.
Suvaldyti baimę, apskaičiuoti riziką ir mokėti save valdyti – be galo svarbu. „Į vandenį neri ne tam, kad gautum adrenalino. Jei jo ieškosi, gausi ne tik adrenaliną, bet ir galą. Turi nusiraminti, mąstyti, ir kontroliuoti kiekvieną situaciją. Jokios panikos“, – sakė naras.
Jūroje ir urvuose nardantis instruktorius pasakoja, kad būti atsargiam ir vienodai šaltai mąstyti reikia visur. „Nardyme adrenalino neturi būti. Jeigu žmogus į vandenį eina ieškoti adrenalino, tai jis – ne naras, jis – kamikadzė“, – mano naras.
Ieškantiems adrenalino ir aštrių pojūčių, jis pataria šokinėti su parašiutu, daryti, bet ką, tačiau tik ne nardyti, nes nardant svarbiausia – ramybė ir matematiniai skaičiavimai.
„Nardant nelaimingų atsitikimų nutinka nedaug. Jei įvyksta, tai dėl patirties stokos“, – kalbėjo instruktorius.
Nardo ir urvuose
Nardyti urvuose Algirdą mokė lenkų instruktorius. Nardymas urvuose yra visai kitoks – skiriasi įranga, ji turi būti labai kokybiška ir dubliuota.
Algirdo kolegos speleologai keliauja po Kaukazo kalnus ir ieško nardymui tinkamų urvų.
Jis su bendraminčiais nardo apsemtuose karstinio tipo urvuose. Vieni gilūs, kiti tik ilgi. Dažniausiai Algirdas nardo Prancūzijos urvuose. Ten vanduo šiltas – 14 laipsnių šilumos net lapkritį.
Kur benardytų, narai visų pirma apžiūri, ar pralįs, ar nepažeis deguonies balionų, bus saugūs.
„Urvai mane žavi siurrealistiniais vaizdais. Netgi juodi urvai yra patrauklūs. Urvo spalva priklauso nuo urvo uolienos, temperatūra – nuo to, kas maitina urvo vandenį – šaltinis ar upės srovė. Yra urvų, kuriuose temperatūra yra minusinė“, – pasakojo naras.
Pavojingiausia – žiemą
Nardantiems jūroje didžiausią pavojų kelia srovė, kuri itin stipri Baltijoje. Pavojingiausia nardyti žiemą – reikia turėti specialų, ir jokiu būdu ne guminį, laivą, palapinę, kurioje gali šildytis ant ledo tol, kol šoksi į vandenį.
„Nardant žiemą, svarbiausia prisirišti – nesvarbu prie ko, greta esančio tvirto medžio, ar kitos atramos. Ant ledo visada turi likti budintis žmogus, kuris nutikus nelaimei, galėtų ištraukti ir padėti“, – patarė Algirdas.
Narai žiemą naudoja tokius pačius kabliukus kaip ir alpinistai. Jais prisitvirtina prie ledo: kabliukus bent dviejose vietose gręžia į ledą ir taip prisitvirtina. Aplink eketę iš sniego nupiešiami ne trumpesni kaip 50 metrų saulės spinduliai, kad naras, būdamas po ledu, matytų orientyrą ir rastų kelią į eketę. „Jei eketė nebus pažymėta, naras gali pasiklysti ir blaškytis, kol baigsis deguonis. Tada nebepadės niekas, nes nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma vandenyje iš apačios pramušti storo, kartais 20 centimetrų siekiančio, ir slidaus ledo“, – sakė ir žiemą nardantis Algirdas.
Kada oro temperatūra labai šalta, nardyti po ledu nepatartina. Šaltis itin gadina nardymo įrangą: plastikinės ir guminės dalys skyla ir lūžta.
Mėgėjiškas nardymas nėra brangus pomėgis. „Žvejyba, medžioklė kainuoja žymiai daugiau nei nardymas“, – teigė naras.
Dabar internetu galima nusipirkti ir naujos, ir dėvėtos nardymo įrangos. Tik svarbu pasirinkti tinkamą. O kur išmokti nardyti?
„Nardyti galima išmokti pas sertifikuotą narą“, – patarė A. Zibolis.
