Laura Auksaitytė
Kaip rašoma savaitraštyje „Šiauliai plius“, internete ir laikraščiuose pasitaiko skelbimų apie parduodamą verslą – kavines, įmones, kaimo turizmo sodybas ir kt. Ar žinia, kad verslas parduodamas, nereiškia, kad veikla yra nuostolinga ir ja siekiama atsikratyti? O gal priešingai – verslininkas nori susikoncentruoti į vieną verslo šaką, o pašalines, pelningas, parduoda, nes tenori susigrąžinti investicijas? Korporacijos „Matininkai“ Šiaulių skyriaus vadovas Valdimaras Guzaitis sako, kad įvertinti mažų įmonių turtą vertintojų paslaugų paprastai neprašoma, tačiau įstatymas numato, kada tai padaryti privaloma. Žlungantis verslas parduodamas retai
Skelbraščiuose ir internete neseniai pasirodė skelbimas apie Šiauliuose parduodamą verslą – kavinę viename prekybos centrų. Paaiškinama priežastis – savininkai nusprendė išvykti į užsienį, tad verslą parduoda itin pigiai – už 60 tūkst. Lt. O gal priežastis visiškai ne į išvykimas į užsienį? Gal verslas toks nuostolingas, kad juo bandoma atsikratyti, bandant bent jau susigrąžinti investuotas lėšas?
Svajojantys apie nuosavą verslą žmonės dažnai pasvarsto, kad gal vertėtų sau darbo vietą susikurti ne nuo pradžios, o jį įsigyti. Kaip žinoti, ar parduodamas verslas išties „deda kiaušinius“ ir stabiliai duos naudos ir ateityje? Juk visada kyla abejonių, kad jei verslas parduodamas, tai jo pardavėjas išlošia daugiau negu pirkėjas. Kita vertus, gerą verslą visada yra kam nusipirkti, juk geras daiktas nesimėto.
Specialistai sako, kad nesėkmės versle gali būti viena jo pardavimo priežasčių, tačiau esama ir kitų faktorių. Verslas gali būti parduodamas ir dėl paprasčiausio noro pakeisti veiklos sritį ar išvis pasitraukti iš verslo. Žinoma gali būti ir atvejų, kai noras parduoti verslą atsiranda, kai yra vienintelis įmonės akcininkas, todėl nėra kam perduoti verslo.
Serverių nuomos paslaugas teikiančios įmonės „Coral Soliution“ vadovas Remigijus Laurutis sako, kad žinia apie parduodamą verslą vargiai reiškia, jog jis žlunga. Jo vadovaujama įmonė prieš kelerius metus atskyrė serverių nuomos paslaugų verslą nuo programavimo veiklos ir įkūrė dvi įmones. Programavimo paslaugas teikianti įmonė buvo parduota ir iki šiol sėkmingai dirba.
„Parduodamo verslo kaina paprastai būna įmonės 2-3 metų pelnas. Žinoma, būna įvairių variantų, pavyzdžiui, jei parduodamo verslo pozicijos ar siūlomas produktas yra išskirtiniai, tada ir kaina yra kita“, – sakė R. Laurutis. Esant aršiai konkurencijai, smulkioms įmonėms būna sunku įsitvirtinti ir išsilaikyti. Mažų įmonių savininkai neretai neišsilaiko, tad nusprendžia verslą parduoti. Tokiu būdu savininkai gali susigrąžinti investicijas. Vienas tikslų būna ir verslą parduoti kuo pelningiau.
Specialistai pataria, kad norint kuo pelningiau parduoti verslą, svarbu žinoti tinkamą laiką, kada jį geriausia parduoti. Jei įmonė gali parodyti gerus finansinius rezultatus, jei ji turi išskirtinių teisių rinkoje, joje dirba patyrę specialistai arba įmonė gali įrodyti, jog jos pelningumas vis augs, tuomet iš tiesų palankus metas verslui parduoti.
Numatyta tvarka, kada turtą privalu vertinti
Korporacijos „Matininkai“ Šiaulių skyriaus vadovas Valdimaras Guzaitis daugiau nei dvidešimt metų yra praktikuojantis vertintojas. Jo teigimu, pastaraisiais metais daugiausia yra vertinami įmonių ekonominiai, gamybiniai pajėgumai, verslo situacija, verslininkų turtas ir įsipareigojimai įmonei.
Parduodant verslą, kai yra keli akcininkai, kyla klausimas, kiek įmonė yra verta. Ypač šis klausimas svarbus, jei įmonės įdirbis yra didelis, sukauptas nemenkas turtas, o akcininkai yra tikri, dirbantys, o ne formaliai figūruojantys. Parduodant turtą kartais kyla akcininkų ginčų, tačiau įstatymai numato tvarką, kai parduodamą turtą privaloma įvertinti. Turtas vertinamas, kai keičiasi įmonės savininkai ar akcininkai.
Yra įvairių vertinimo būdų. Turto vertinimas gali būti net konsultacinio pobūdžio. „Vis dėlto dabar skelbimai apie parduodamą verslą pasirodo retai. Turto vertintojų paslaugų mažuose miestuose mažai prireikia, verslas labai retai parduodamas. Jei verslas nedidelėje įmonėje sėkmingas, jis apskritai retai parduodamas“, – sako V. Guzaitis.
Jei verslas sunkiai sekasi ir reikia investicijų kapitalui didinti, įmonei ieškant investuotojų, verslininkai, pasikonsultavę su vertintoju, supranta, kad investicijų nelabai gali tikėtis, nes įvertinus materialų turtą gali paaiškėti, kad įsipareigojimai yra didesni nei turtas, matyti neigiami verslo rodikliai, tuomet verslininkai investuotojų tikriausiai nesuras. Juk investuotojai tikisi gauti pelno, matyti gražius skaičius, todėl mieliau investuoja į pelningas įmones. Pasak V. Guzaičio, paprastai vertinama 3-5 metų įmonės veikla ir ekonominiai rodikliai, kurių pagrindu gali paaiškėti arba negatyvūs, arba pozityvūs rezultatai, t. y. įmonės vertė.
„Smulkioms įmonėms atlikti verslo vertinimą gali būti taip pat naudinga, tačiau paprastai, esant sudėtingai finansinei situacijai, tiesiog neapsimoka, nes vertinimo paslaugos per brangios, kad būtų pateisinti lūkesčiai. Kitaip sakant, niekas nenori mokėti pinigų, kad sužinotų blogą naujieną“, – sako pašnekovas.
Jei stambiose įmonėse, kuriose dominuoja užsienio kapitalas, keičiasi akcininkai ar savininkai, jie į vietos vertintojus paprastai kreipiasi retai. „Jie turi savus vertintojus, tačiau lietuviško kapitalo įmonės, vertinant verslą, yra dažnos vertintojų klientės“, – sakė V. Guzaitis.
