Pirmieji lietuviški palydovai į kosmosą buvo gabenami raketa, turinčia geriausius pasaulyje variklius, sako „LituanicaSAT-1“ misijos vadovas Vytenis Buzas. Anot jo, tai ypač brangūs varikliai, kuriais varoma raketa turėjo nuskraidinti į Mėnulį pirmuosius rusų kosmonautus.
„Šių variklių efektyvumas yra aukščiausias iš visų istorijoje sukurtų, kosmosui skirtų variklių. O jų svorio ir kuro sunaudojimo santykis – pats geriausias pasaulyje“, – tvirtina V. Buzas.
Turėjęs galimybę iš arti stebėti raketos su lietuviškais palydovais paleidimą, „LituanicaSAT-1“ misijos vadovas pasakoja, kad daugelis apylinkėse gyvenančių žmonių nuolat seka su raketų paleidimu susijusius įvykius, tačiau ne visiems tos vietovės gyventojams raketos paleidimas – šventė.
„Vienas ūkininkas vaizdžiai papasakojo, kaip iš jo pusės viskas atrodo, kai kyla raketos. Iš tikrųjų žmogus nebuvo labai patenkintas, minėjo, kad kylant raketai, didžiulis garsas varo stresą gyvuliams, arkliams, karvėms, ir netgi dreba jo ūkio pastatų sienos“, – sako V. Buzas.
– Kokie įspūdžiai po raketos pakilimo? Ar didelis buvo garsas? Kaip viskas vyko?
– Paleidimo aikštelė buvo maždaug už trijų kilometrų nuo mūsų stebėjimo vietos. Taigi pamačius kylančius dūmus ir liepsną, garsas atėjo tik po kelių sekundžių. Garsas iš tikrųjų buvo stiprus.
Pats reginys, pats pakilimas truko labai trumpai. Praėjo keliasdešimt sekundžių, nuo to laiko, kai raketa pakilo nuo paleidimo aikštelės, ir mes jos nebematėme.
NASA bazės teritorijoje, Godardo centre, iš kurio buvo paleista raketa, yra angarai, kuriuose surenkamos raketos ir įvairūs įrengimai. Yra kuro užpildymo ir raketos stebėjimo radarai. Tai yra infrastruktūra, reikalinga techninio personalo darbui. Žinoma, yra speciali vieta raketos paleidimo stebėjimui. Visi reikalingi įrengimai, pastatai saugiam žmonių darbui, raketos paleidimui ir jos kontrolei.
– Volopo sala yra prie pat Atlanto vandenyno. Kaip ji atrodo, koks ten klimatas?
– Raketa yra paleidžiama nuo Atlanto vandenyno kranto. O gamta tikrai labai panaši kaip mūsų pajūryje, Neringoje – pušynai, aukštos smilgos, daug paukščių, pelkių. Ir raketų paleidimo Godardo bazė yra apsupta pelkynų, upelių ir įvairių vandens telkinių. Todėl ten yra nemažai paukščių, o gamta – graži.
– O netoliese gyvena žmonės? Yra gyvenančių šalia geležinkelių, oro uostų, o čia – netoli raketos. Galbūt Jums teko kalbėtis su vietiniais gyventojais?
– Taip. Maždaug už dešimties kilometrų yra Chinkatink sala ir miestelis, kuriame gyvena daug žvejų. Sausio 8 dieną, kai raketos paleidimas buvo atidėtas paskutinį kartą, atsirado šiek tiek laisvo laiko, taigi aš pasinaudojau proga ir apvažiavau aplink esančias vietas, iš kurių galima stebėti raketą ne saugumo zonoje.
Iš tikrųjų buvo smagu pasikalbėti su vietiniais. Vienas ūkininkas vaizdžiai papasakojo, kaip iš jo pusės viskas atrodo, kai kyla raketos. Iš tikrųjų žmogus nebuvo labai patenkintas, minėjo, kad kylant raketai, didžiulis garsas varo stresą gyvuliams, arkliams, karvėms, ir netgi dreba jo ūkio pastatų sienos.
Nepaisant to, kad Chinkatink miestelis yra už dešimties kilometrų, žmonės jame taip pat girdi pakankamai stiprų garsą. O jei raketa kyla naktį, nušviečiamas visas miestelis. Degantis žibalas oksiduojasi su skystu deguonimi ir sukuria ryškią, akinančią šviesą. Netgi dieną stebint raketos skleidžiamą liepsną, šiek tiek akina. Tai galiu įsivaizduoti, kad naktį ten turėtų būti tikrai įspūdingas vaizdas.
– Ar dažnai iš Volopo salos kyla raketos? Dažnai tokių vaizdų pamato vietiniai gyventojai?
– Per metus raketos kyla keletą kartų. Tam tikra prasme, žmonėms tame miestelyje tai – tarsi šventė, visi laukia raketos paleidimo. Viešbučiuose, benzino kolonėlėse, parduotuvėse visi apie tai šneka. Nuėjus į parduotuvę nusipirkti maisto ar vandens, žmonės pasisveikindami pasikeičia informacija apie tuometinį raketos statusą. Žmonės pasakoja, džiaugiasi ar nusivilia, jei paskelbiama, kad paleidimas atidedamas – apie tai kalbama visą laiką. Buvo labai įdomu tai stebėti ir patirti. Daugelis žmonių tose apylinkėse seka su raketomis susijusius įvykius – tai neatsiejama jų gyvenimo dalis. Tai suprantama, nes paleidimo aikštelė yra jų pašonėje.
– Tai turbūt visi laimingi, išskyrus tą ūkininką?
– Panašu, kad ūkininkas tikrai nebuvo laimingas. Jis sakė, kad šitas kosmoso biznis pašonėje, jam visiškai nepatinka.
– Ant kokių konstrukcijų, kaip būna pastatoma raketa? Kaip vyksta tas atitrūkimo momentas, kai ji pakyla nuo žemės?
– Raketa yra pastatyta ant gelžbetonio konstrukcijos, tiksliau, stovi ant pakilimo aikštelės. Jos apatinė dalis yra pritvirtinta varžtais. Pritvirtinta konstrukcijos apačia ir šonas, kad nesvyruotų. Įjungus pirmos pakopos variklius, maždaug po dviejų sekundžių sprogsta apatiniai varžtai, pasitraukia laikanti konstrukcija, ir tada raketa pakyla. Ji yra įtvirtinta pakankamai standžiai ir stipriai.
– Šios raketos varikliai yra rusiški, tiesa?
– Taip, tai labai įdomi istorija. Šie varikliai sukurti apie 1970 m. jie buvo skirti rusų Mėnulio raketai, turėjo gabenti pirmuosius rusų kosmonautus į Mėnulį. Tačiau rusams labai nesisekė su ta raketa, buvo pakankamai sudėtingos konstrukcijos ir visi bandymai buvo nesėkmingi. Todėl galų gale tuometinė KGB nusprendė sunaikinti programą, tuos variklius ir visą technologinę įrangą, skirtą raketos gamybai.
Šių variklių konstruktorius Koznecovas paslėpė apie šimtą šių variklių. Po kelių metų amerikiečių kompanija „Orbital Sciences“ iš jų nusipirko 33 variklius, kurių vieno kaina – 1 mln. 100 tūkst. dolerių. Tai iš tikrųjų įspūdinga kaina.
Šie varikliai tokie patrauklūs todėl, kad jų efektyvumas yra aukščiausias iš visų istorijoje sukurtų kosmosui skirtų variklių. Jų svorio ir kuro sunaudojimo santykis yra pats geriausias pasaulyje.
– O Rusija dabar dėl to nepyksta?
– Teko kartą būti Samaroje mokymuose, su rusais šiek tiek diskutavome šia tema. Nemanau, kad jie pyksta, galbūt netgi džiaugiasi, kad pardavė pačius variklius, o ne jų licenciją, neleido jų kopijuoti. Jie netgi šiek tiek ironiškai juokauja, kad tuo metu buvęs vienas iš pačių didžiausių ir slapčiausių Sovietų Sąjungos projektų, taip pat ir tie varikliai, kurie dabar yra amerikiečių rankose. Kaip žinote, Šaltojo karo metais amerikiečiai ir Sovietų Sąjunga buvo didžiausi priešai. Tokie dalykai buvo laikomi paslaptyje. O dabar rusų varikliai skraidina amerikietiškus (ir ne tik) krovinius į kosmosą.
– Kas vyksta su raketa per atsiskyrimą? Ji tiesiog nukrenta atgal į Žemę, sudega Žemės atmosferoje?
– Raketos pakopos atsijungia, kai išdega kuras, jos paprasčiausiai nukrenta į vandenyną, susinaikina. Tokia transporto priemonė – raketa – nėra daugkartinio panaudojimo. Yra buvę tokių atvejų, kaip gerai žinomas šatlas [„Space Shuttle“ – JAV daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlaivių programa], kai kieto kuro varikliai nukrisdavo į vandenyną, ir juos vėliau parsitempdavo laivas. Tada jie būdavo perrenkami, sutvarkomi, vėl iš naujo užpildomi kuru ir skirsdavo dar kartą. O šiuo atveju tos dalys tiesiog nukrenta į vandenyną.
– Kai Jūs važiavote į stebėjimo aikštelę ar Jums buvo nurodyta, kaip elgtis, jei nutinka kokia nors nelaimė?
– Taip, instrukcija buvo išdėstyta. Į paleidimo aikštelę važiavo penki autobusai ir mes turėjome tokią, kaip ir gidę, kuri pasakė, kaip elgtis nelaimės atveju. Jei raketai kylant nuo paleidimo aikštelės kažkas atsitinka, ji sprogsta, nukrenta ar kažkas sugenda, gali pakilti nuodingų cheminių medžiagų debesis. Mus perspėjo kaip elgtis tokiu atveju – nedelsiant bėgti į autobusą, kuriuo mus išvežtų iš teritorijos.
– Turbūt teko būti ir valdymo skyriuje? Kaip ten viskas atrodo?
– Yra kelios dešimtys darbo vietų. Kiekviena grupelė yra atsakinga už tam tikrus veiksmus: vieni stebi variklių darbą, kiti – telemetriją, dar kiti – valdymo parametrus ir pan.
Valdymo centras pakankamai nemažas ir įspūdingas. Lauke yra labai daug antenų, nukreiptų įvairiomis kryptimis, veikia radarai, radijo ryšio priemonės. Tiesa, mus perspėjo, kad negalime eiti už aptvertų linijų link radarų, kadangi jie spinduliuoja pakankamai daug energijos, ir tai gali būti pavojinga sveikatai.
– Teko girdėti, kad Jūs matėte ir tą vadinamąjį susinaikinimo mygtuką, dažnai rodomą filmuose.
– Taip, yra raketos sunaikinimo mygtukas, visas pultas tam atvejui, jei raketa taptų nevaldoma. Tuomet skirtingais nei raketos komunikacijos sistemos dažniais išsiunčiamas signalas – susinaikinti.
Raketa gali pradėti skristi visiškai ne pagal savo trajektoriją, gali pasisukti link gyvenamųjų teritorijų, tokiu atveju ji yra nedelsiant sunaikinama. Toks paskutinis atvejis buvo maždaug prieš septynerius metus. Buvo prarasta apie 10 mln. dolerių, bet žmonės džiaugėsi, kad tai tebuvo pinigų klausimas. Visa infrastruktūra sukurta taip, kad žmonių sveikata, žmonių gyvybės dėl to nenukentėtų.
– Tiesioginės transliacijos metu matėme, kad prieš pat paleidimą vyksta įvairūs patikrinimai. Kokia programinė įranga, kompiuterinė sistema naudojama?
– Kolega Gintautas Šulskus, būdamas ten gruodžio mėnesį, uždavė labai smagų klausimą. Sako – kokią operacinę sistemą naudojate? Pasirodo, valdymo centre yra naudojama „Windows“ operacinė sistema. Gintautas domėjosi, ką jie daro, jei viskas užstringa. Valdymo centro vadovas sakė, kad tokios patirties dar nebuvo. Tačiau net jei taip atsitiktų, labai didelės problemos nebūtų, kadangi valdymo tinklo kompiuteriai yra sujungti taip, kad funkcijas nedelsiant galėtų perimti šalia sėdintis kolega.
– Kokie ateities planai, belaukiant kada iš Tarptautinės kosminės stoties palydovai bus paleisti skrieti aplink Žemės orbitą?
– Dabar belieka laukti ir konstruoti kitus palydovus.
Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“
