REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt

Šokių projektų populiarumą televizijose lemia pletkų kultūra. Taip sako Vytauto Didžiojo universiteto ir Norvegijos mokslų ir technologijos universiteto Muzikos instituto profesorius, filosofas Gediminas Karoblis. „Kadangi žmonės neranda laiko prigimtiniam poreikiui paliežuvauti su draugais, jį patenkinti siūlo televizija“, – mano jis.

Vis dėlto šį reiškinį, G. Karoblio manymu, galima vertinti teigiamai: „Nors pletkų kultūroje pasitaiko daug netiesos, ji nustato rėmus – įformina žvaigždes, kurios be pletkų kultūros neturėtų formos.“

– Kaip filosofo susidomėjimo akiratyje atsidūrė šokiai? Žinau, kad šokate pats, vis dėlto ne kiekvieno žmogaus pomėgis patenka ir į darbo sritį.

REKLAMA
REKLAMA

– Ilgą laiką tarp šių dviejų sričių nebuvo jokio ryšio. Šoku nuo šešerių metų, dalyvavau pramoginių šokių varžybose. Taigi šokti pradėjau daug anksčiau, negu susidomėjau filosofija (gal 15–16 metų). Iš pradžių įstojau studijuoti matematikos, paskui – filosofijos. Daktaro disertacijai buvau pasirinkęs temą iš judėjimo filosofijos, ir net nekilo mintis jos susieti su šokiais. Tada tuometinis filosofijos katedros vedėjas Tomas Sodeika, mestelėjo mintį rašyti disertaciją apie šokį, nes pats šoku, nors ir manė, kad tai labai nerimtas dalykas. Kolegos Norvegijoje tam pritarė, siūlė rinktis šokio sritį ir plėtoti tyrinėjimus labiau siejant su praktika, nes judėjimas buvo itin abstrakti tema, o mano žinios filosofijai labai reikalingos. Ilgai laikiau save mėgėju filosofuoti, nes ir studijuodamas universitete užsidirbdavau iš šokių pamokų. Tačiau dabar Norvegijoje dėstau šokio teoriją ir filosofija tarsi vėl liko pomėgiu.

REKLAMA

– Ką filosofija gali atskleisti apie šokį – tokį, kaip dažnai manoma, nerimtą dalyką?

– Tai sunkus klausimas, nes labai retai tenka sutikti žmonių, kurie domisi ir filosofija, ir šokiu (ir ne paviršutiniškai). Bet, mano manymu, papildyti gali ir filosofija šokį, ir šokis filosofiją. Šokėjai išlavina tam tikrus gebėjimus, žinias apie judėjimą, kas filosofijai gali suteikti naujų impulsų ir įkvėpimo. Kita vertus, labai daug šokėjų tiesiog šoka. Jie turi talentą ir, dalyvaudami varžybose, kurdami spektaklius, daug negalvoja – svarbiausia yra padaryti darbą. Taigi filosofija įneša refleksijos momentą, apmąstymų, stabtelėjimą, kuris kviečia susimąstyti, ką darai, kokia to prasmė, kaip būtų galima padaryti geriau ar kaip kitaip. Patys atlikėjai labai retai, bet choreografai tikrai labai filosofiškai mąsto ir į savo kūrybą įtraukia labai daug filosofinių temų bei įžvalgų.

REKLAMA
REKLAMA

– Tyrinėjote ir šokio istoriją. Seniausiais laikais šokis buvo neatsiejama ritualų dalis. Kaip kito šokio paskirtis ir kokia ji, jūsų požiūriu, yra šiandien?

– Reikėtų klausimą papildyti. Šiuo metu dirbu tarptautinėje magistratūroje ir mes turime studentų iš Azijos, Afrikos – iš viso pasaulio. Ir dabar šokis užima reikšmingą ritualinę vietą, o ritualai tebėra atliekami daugelyje pasaulio šalių. Tad turbūt galėtume kalbėti apie Vakarų raidą (tarkim, graikų tragediją, kaip plėtojosi, kiek šokis yra reikšmingas). Filosofai, pavyzdžiui, Friedrichas Nietzsche, labai domėjosi tuo laikotarpiu ir matė didžiulę šokio reikšmę. Jų manymu, judesys ir šokis yra gyvenimo pozicijos išraiška. Tačiau reikia pasakyti, kadangi Vakarų kultūroje protas sureikšminamas ir supriešinamas su kūnu, čia yra tik viena tradicija – ne apskritai filosofija, bet daugiau neoplatoniška tradicija, agnostinė tradicija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Krikščionybė taip pat padarė didelę įtaką tam, kad šokis jokiu būdu nebūtų ritualu, nors per Kristaus kūno šventės iškilmes dar ir dabar (nors tai nevadinama šokiu) Sevilijos katedroje atliekamas garsus „Berniukų šokis“. Taigi krikščionių bažnyčios tėvai tikrai labai bijojo, nes matė labai artimą šokio sąsają su pagoniškomis tradicijomis ir kultūromis. Pagonys atrodė pavojingi būtent dėl judesio, ritualų, šokių, ir tada šokis tapo pavojingas. Net ir vėliau protestantiškoje aplinkoje (dabar daugiau studijavau Norvegijos raidą), įvedant šokį į ugdymo programą, buvo vengiama paties pavadinimo – pavadinama žaidimu: atrodė nepriimtina, kad religingi žmonės Vakaruose šoktų, nes čia pagonių užsiėmimas.

REKLAMA

– Kodėl šokis kėlė ar kelia tokią grėsmę? Ar tai susiję su laukinės prigimties išlaisvinimu, ar su kokiais kitais dalykais?

– Kalbant apie naktinius klubus, roko kultūrą, diskotekas, visada atsirasdavo balsų, kurie kartodavo vis tą patį. Kaip sakote – „laukinė prigimtis“. Manyčiau, kūno filosofija (dabar bažnyčia kalba apie kūno teologiją) – nepaprastai sunkus klausimas. Kol šito klausimo žmonės teisingai neišsprendžia, jiems bet kokia kūniška išraiška yra baisi. Dar tai ir didžiulė netvarkos baimė, nes šokis siejamas su chaosu. Pagalvokime apie naktinį klubą – atrodo, kad žmonės ateina ten išprotėti. Duok dieve, be narkotikų, bet tikslas panašus. Tada atsiranda baimė, kad chaosas plis ir grius visas gyvenimas (juk visi žino, kaip narkotikai griauna gyvenimą).

REKLAMA

Bet pats šokis tikrai negali sukelti tokių pasekmių. Jei žmonės šokdami jaučia džiaugsmą, reikia tik skatinti ir pritarti. O chaosas laikinas. Visos tradicijos, net ir vakarietiška, iki šių dienų išlaikė karnavalo supratimą. Deja, senoji karnavalų tradicija, kai jie tęsdavosi nuo Kalėdų iki gavėnios, neišliko – šis laikotarpis dabartinėje mūsų kultūroje labai trumpas, nors galėtume švęsti ir šokti iki vasario 16 d. Taigi, kai chaosas apribotas, jis nėra toks baisus – tai tradicijos ir ritualai puikiai suprato. Manyčiau, čia yra dvipusė sąsaja. Jei nėra ritualo, rėmo arba bent jau žmonės bijo, kad jo nėra, tada ir bijo chaoso, nes jis, atrodo, neturi ribų. Bet jei ribos yra, tada džiaukimės ir linksminkimės. Kodėl gi ne, jei yra tam tinkamas laikas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

–Tęsiant kalbą apie tariamą šokio grėsmę ir chaoso baimę, kaip tuomet paaiškintumėte begalinį susidomėjimą įvairiais šokių projektais visame pasaulyje?

– Šokis – labai platus reiškinys, įvairiose srityse atrandama žmogaus išraiška. Kalbėdamas apie chaosą, turėjau omenyje labiau pasilinksminimo formas arba ritualinius, religinius šokius – priklauso nuo konteksto. Televizija turi kitų tikslų ir atsiranda paradoksas: žmonės tik stebi – patys nešoka, o dalyvauja tik keli. Kodėl toks populiarumas? Jį lemia demokratijos atspalvis ir pletkų kultūra. Aš tai vertinu labai teigiamai, nes, nors pletkų kultūroje pasitaiko daug netiesos, ji nustato rėmus – įformina žvaigždes, kurios be pletkų kultūros neturėtų formos. Žmonėms to reikia, nes tai labai svarbi prigimties dalis.

REKLAMA

Kadangi dabar žmonės neranda laiko užpildyti prigimtiniam poreikiui paliežuvauti su draugais, pažįstamais ir t. t., jį patenkinti siūlo televizija. Laidos, kai balsuojama už kažkurį dalyvį, girdima, kaip kas nors yra kritikuojamas, apkalbamas, vertinamas, yra labai priimtinos. Taigi šiame kontekste šokius vertinu kaip pletkų kultūros dalį. Vakarų racionalizmas visą laiką spaudė, kad žmogus, dalyvaujantis konkurse, nematytų vertinimo. Taip buvo siekiama teisingumo, ir tai teisinga. Bet toks elgesys turėjo kitą pusę – buvo užslopintas žmonių noras parodyti savo vertinimą. O pramoginės laidos užpildo šį poreikį.

– Kokia dabartinė šokio kultūra Lietuvoje? Ko gero, ji dažnam gali asocijuotis su „Polka su ragučiais“?

REKLAMA

– Galėčiau tai pavadinti „prarastosios kartos“ reiškiniu. Yra karta, kuri tikrai prarado šią gana reikšmingą gyvenimo dalį: nešoko „Polkos su ragučiais“ ir nespėjo įsijungti į jaunimo kultūrą. Todėl aš labai pozityviai žiūriu į jaunimą – jauni žmonės moka labai gerai šokti. Yra ir tarpinė karta. Tačiau visose kartose yra entuziastų: ar jie rinktųsi „Polką su ragučiais“, ar salsą, ar miesto šokio formas, net ir menueto mėgėjų atrasime. Žinoma, skirtingos kartos domisi skirtingais šokiais, bet, manyčiau, vyresnė karta mokėjo šokti daug geriau. Vis dėlto dabar jaunimas atsigauna, atranda šokį iš naujo.

– Ką šokis galėtų papasakoti apie asmenybę ar visuomenę apskritai?

– Kalbėti apie asmenybę nepaprastai sunku, reikėtų labai patyrusio šokio mokytojo akies. Kažkada galvojau, kodėl yra tokia baimė eiti į šokių pamokas. Žmonės teisūs – tai tas pats, kas eiti išpažinties, nes esi matomas ir judesiais išduodi visą savo psichologinę pusę. Bet kai žmogus išmoksta kažkokį šokį ir jaučiasi pakankamai saugiai, apie atskirą žmogų nebegali nieko pasakyti –individualumas yra pridengiamas, o geras šokėjas tiesiog rodo savo formą, gebėjimą šokti. Tada gali kalbėti tik apie sociologinę pusę. Yra tango, salsos mėgėjų grupės, liaudiškų šokių vakaronės – skirtingi žmonės susirenka šokti skirtingų šokių. Sugrupuoti ir įvertinti tuos žmones labai sunkus uždavinys. Manau, tai daugiau lemia sociologiniai veiksniai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Daugiausia esate šokęs pramoginius šokius. Kilo klausimas dėl paties pavadinimo – jei yra pramoginiai šokiai, vadinasi, dar yra kažkokie „darbiniai“?

– Pavadinimai – visame pasaulyje didžiulė bėda. Jei žmogus sportuoja, eina varžytis, gerai – bus sportiniai šokiai. Jei šokti jam pramoga – bus pramoginiai (net ir šokant havajiečių hulą). Jei atlieka ritualą, prašydamas lietaus, bus ritualinis šokis. Bet tą patį šokį gali ir šiaip šokti, tik tada nelis, nes buvo tik pramoga, ritualas neįvyko.

Net pats žodis „šokis“ lietuvių kalboje yra atskiras, unikalus, kilęs nuo šokinėjimo, šokčiojimo. Rusai turi du žodžius – „танец“ („taniec“) ir „пляс“ („plias“). „Pliasas“ irgi būtų šokčiojimas, šokinėjimas. O daugelyje Europos kalbų „danc tanc“ prieš tūkstantį metų apibūdino tik porinius šokius – rateliai ar individualūs šokiai nebuvo taip vadinami. Tai sudėtinga, nes dabar „danc tanc“ visame pasaulyje mėgina aprėpti visą žmogaus išraiškos per judesį sferą. Bet net ir čia išryškėja ribos, nes daugelyje kultūrų žmonės net negalvotų, galbūt pavadintų muzika, bet ne šokiu ar dar kažkaip. Vis dėlto svarbiausia, kad, nuėję į vakarėlį, susikalbame, ką šoksime ir ar šoksime tam, kad pagaliau būtų sniego, ar šiaip sau linksminsimės.

REKLAMA

– Prisiminiau prieškario spaudoje buvusį skelbimą, kviečiantį į dancingą „Metropolyje“.

– Kaune buvo tokia tradicija, o tarptautiniais žodžiais siekta parodyti aukštesnį lygį, jie suteikė tokio miesčioniškumo. Bet turiu pasakyti, kad pirmasis šokis, kurio Vinco Mintaučkio šokių mokykloje mokydavosi visa Kauno grietinėlė, buvo „Klumpakojis“. Jis taip pat tarpukariu buvo šokamas šiuose dancinguose – žinoma, drauge su fokstrotu, valsu ir kitais šokiais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų