Ilgų kelnių neprireiks
Trečia pagal dydį Kanarų salyne, nuo Lietuvos nutolusi beveik 5 tūkst. km, Gran Kanarijos sala, kadaise apdainuota (apie pilnas gatves kačių) vienos Lietuvos senolės, yra tarsi didelis parkas. Uolėti skardžiai šiaurėje, 2 km siekiančios kalnų viršūnės ir krateriai centrinėje dalyje, subtropiniai miškai ir parkai pietvakariuose bei vėjo pustomos kopos ir saulėti paplūdimiai pietuose.
Tie skurdūs šalies pietūs ir traukia sužvarbusius skandinavus, vėjo ir lietaus išmaudytus britus ir Europą iš krizės vedančius vokiečius. Čia įsikūrę populiariausi salos kurortai: San Augustinas, Plaja del Inglesas, Maspalomas, Puerto Rikas. Čia itin švelnus klimatas, nedideli temperatūrų svyravimai tiek per parą, tiek ir keičiantis metų laikams.
Ištisus metus salos pietuose galima mėgautis puikiais pliažais, vandens sporto pramogomis, linksmintis naktiniuose klubuose. Apie ilgas kelnes ir po skrydžio nusiautus batus prisimenama tik atostogoms pasibaigus arba išsiruošus į kalnus.
Rūke paskendusi uola
Sunku patikėti, kad pavažiavus vos 20 km į salos gilumą, kaitrią saulę ima temdyti debesys, o oras atvėsta. Pasiekus daugiau kaip 2 km aukščio Rūko uolą, galima ir visai į ožio ragą sulįsti, mat vos prieš valandą salos pietuose kūną glostė 35 laipsnių kaitra, o čia, pučiant stiprokam vėjui, – vos iki keliolikos laipsnių vėsuma. Vietiniai sakė, kad žiemos mėnesiais ir sniego sulaukia. Nuo Rūko uolos giedrą dieną (o tokių kalnuose būna ne taip jau dažnai) atsiveria nuostabus vaizdas į visą Gran Kanariją ir į šalimais esančią Tenerifės salos Teidės ugnikalnio viršukalnę.
Vingiuotais keliais ištrūkę iš kalnų masyvo, salos šiaurrytinėje dalyje esančioje sostinėje Las Palmase, kuri kas ketverius metus tampa ir viso Kanarų salyno sostine (nuo senų laikų dėl sostinės vardo jis vis varžosi su didžiausiu Tenerifės miestu Santa Kruzu), sušilti nesitikėkite. Čia, kaip ir kalnuose, dažnai lyja, būna apsiniaukę, tačiau net ir vėsiausi žiemos mėnesiai čia yra kiek šiltesni nei septynių miegančių brolių išmaudytos mūsiškės Palangos orai liepą.
Beveik 400 tūkst. gyventojų turintis Las Palmasas, sužavėjęs ne vieną savo senamiesčiu ir jaukiais parkais, yra tarsi benzino kolonėlė Atlanto vandenyną skrodžiantiems laivams. Ir ne veltui, mat degalų kainos saloje stebėtinai žemos. Pigūs degalai maloniai nustebina ir automobilius išsinuomojusius turistus – populiariausio A95 benzino litras kainuoja vos eurą, taigi vos 3,45 Lt!
Amžinas pavasaris
Leidžiantis rytine pakrante nuo sostinės į pietus, debesų miškas retėja, o vos už 50 km atsiveria visa kitas pasaulis – žalius Las Palmaso parkus keičia dykvietės. Viena didžiausių, o ir įspūdingiausių yra Maspalomo kopos. Tai milžiniško dydžio vėjo supustytos kopos, kurių švelnus smėlis privilioja ne vieną norintį pasimėgauti čiuožinėjimu nuo kopų. 400 ha Kanarų nerija yra ir migruojančių paukščių stotelė – čia ilsisi į Pietų Afriką skrendantys sparnuočiai.
Skurdžiuose pietuose, kalnų slėnyje, galima atrasti ir labai turtingą Afrikai ir Europai būdingos floros ir faunos Palmitos parką. Čia vyksta plėšriųjų paukščių ir delfinų pasirodymai. Kai kurie iš 200 rūšių paukščių parke gyvena laisvai. Žiūrovų dėmesį traukia ne tik delfinų šou, bet ir drugelių namas bei kaktusų sodas.
Savaitgalių Gran Kanarijoje nėra – šeštadienio nuotaikos ir naktinis šurmulys toks pat ir pirmadienį ar kitą darbo dieną. Rytai čia labai ramūs, tik kurortų bažnyčios kviečia į mišias vokiečių, norvegų, švedų, suomių ir danų kalbomis. Amžino pavasario saloje bent kelioms savaitėms europiečiai gali pamiršti šiltus drabužius – oro temperatūra visus metus čia svyruoja nuo 20 iki 35, o vandenyno – nuo 18 iki 25 laipsnių šilumos. Oro uoste besišypsančius atvykėlius pasitinka nosis nukabinę išvykstantieji – anksčiau ar vėliau tenka grįžti į šaltą, saulės spindulių stokojančią gimtinę.
