Dažną bent kartą gyvenime yra užvaldžiusi būsena, kai norėjosi šaukti, visus primušti, viską sugadinti, sugriauti, sunaikinti, atkeršyti. Ši aktyvi emocija vadinama pykčiu ir kyla, kai kliudoma patenkinti svarbų asmeninį poreikį ar norą.
Psichologų teigimu, pyktis gali kilti iš savigynos poreikio ir yra natūrali emocija, atliekanti tam tikrą funkciją, padedančią išlikti, nes gali sutelkti psichologinius išteklius situacijai pataisyti. Tačiau nevaldomas pyktis gali pakenkti asmens gerovei tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu, tiek socialiniu požiūriu, todėl būtina mokėti jį valdyti.
Iš visų emocinių būsenų pyktis ir baimė gali būti didžiausios kliūtys siekiant tikslo. Ir nesvarbu, ar galvojame apie tikslą tarpusavio santykiuose, vaikų auklėjime, šeimoje, karjeroje ar versle. Pyktis, kaip ir bet kokia kita emocija, yra reakcija į tam tikrą situaciją, kuri priklauso nuo mąstymo, suvokimo, ankstesnių patirčių, įsitikinimų, įpročių. Po jo kauke dažnai slepiasi gėdos jausmas ar kitoks nepasitenkinimas savimi. Pavyzdžiui, įtūžusio tėvo rėkimas vaikui gali sukelti ne tik baimę, bet ir pyktį. Užaugęs jis gali išlieti neigiamas emocijas kasdienio gyvenimo situacijose, nes jaučia pyktį tėvui.
ei jaučiamo pykčio kaltininkas yra žmogus, kuris prieš kiek laiko jums padarė skriaudą, reikėtų visais įmanomais būdais išlieti susikaupusias emocijas. Geriausia tai padaryti kalbantis su įsivaizduojamu žmogumi.
Yra ir kitų metodų bei priemonių, leidžiančių įveikti pyktį, išmokti išsivaduoti iš šios emocijos arba panaudoti teigiamas jos savybes. Pavyzdžiui, žmogus psichologo kabinete pasakoja: „Viršininkas manęs nekenčia. Jis pastebi kiekvieną mano klaidą. Šaukia ant manęs, nors tuo metu aš net negirdžiu, ką jis sako. Po pokalbio mano smilkiniuose tvinksi, raumenys įsitempia, į kraują plūsta adrenalinas, kyla spaudimas. Kartais pats bijau pratrūkti ar dar blogiau – norisi trenkti jam. Aš vos tvardausi.“
Kas nėra buvęs tokioje ar panašioje situacijoje? Galbūt pykote ant vaikų, žmonos ar kaimyno dėl ne vietoje pastatyto automobilio... Yra begalė situacijų ir veikėjų, o emocija viena – pyktis. Dažnai žmonės sako, kad negali nieko padaryti, kad nustotų pykti, nes susiklosto tokios aplinkybes, kad kitaip neišeina. Taip kalba tie, kurie jaučiasi situacijų ir žmonių aukomis. Bet viskas atrodo kitaip, kai žmogus yra savo emocijų, elgesio, minčių šeimininkas, kai pats nusprendžia – pykti ar nepykti, šaukti, bartis ar tylėti.
Štai praėjus keliems mėnesiams, darbuotojas, kurio viršininkas nekenčia, vėl apsilanko pas jį konsultuojantį psichologą ir pasakoja: „Nežinau, ką jis man jaučia, gal ir nekenčia. Jis ir dabar šaukia ant manęs, bet aš ramus, sutelkiu dėmesį į jo žodžius ir stengiuosi suprasti, ką jis nori pasakyti. Atsirenku tai, kas man svarbu, ką turėčiau atlikti kitaip. Pradėjęs taip elgtis, pastebėjau, kad darau mažiau klaidų, ir pykčio neliko. Tik yra noras įrodyti, kad galiu. O kartais, kai viršininkas labai įtūžta, bandau įsivaizduoti jį be prabangaus kostiumo, tik su sauskelnėmis ir pūkuotomis zuikio ausimis. Tada vos tvardausi... nenusišypsojęs.“
Taigi visiems galioja ta pati taisyklė – mūsų neįmanoma supykdyti, galime tik patys supykti! O pasirinkti gali tik tas, kas žino, iš ko galima rinktis. Pasirinkimo variantų atsiranda iš suvokimo (sąmoningumo, supratimo), kas vyksta su pačiu savimi, kokio rezultato trikštama ir koks elgesys padės jį pasiekti.
Tie, kas nori išmokti pakeisti savo reakciją į nemalonius įvykius ar situacijas, gali pradėti nuo atsipalaidavimo pratimų, dėmesingumo praktikų, meditacinių pratybų. Yra ir literatūros apie tai. Be to, visada galima kreiptis į specialistą – psichologą ar psichoterapeutą, kuris pamokys, kaip tai atlikti savarankiškai.
Atminkite – esate gyvenimo šeimininkas. Tad jei vėl pajusite, kad imate kaltinti kitus žmones, valstybę, aplinkybes ir pykstate, tučtuojau pasakykite sau „stop“. Nes tik jūs galite nuspręsti, kaip reaguoti į aplinką ir žmones. O juk pyktis toli tikrai nenuves, tad ir pasirinkimas, atrodo, aiškus.
