Turbūt girdėjote apie Stanfordo kalėjimo eksperimentą: atrinkti 24 jaunuoliai turėjo imituoti kalėjimą, kiekvienam buvo skirtas kalinio arba prižiūrėtojo vaidmuo. Nors buvo planuota eksperimentą tęsti iki dviejų savaičių, jis buvo atšauktas vos po šešių dienų, nes „prižiūrėtojai“ tapo nekontroliuojami, pajutė savo jėgą ir pradėjo žiauriai engti „kalinius“. „Trečiosios bangos“ eksperimentas buvo panašus. Tik gerokai mažiau žinomas.
1967 metais Ronas Jonesas mokiniams dėstė istorijos temą apie tai, koks buvo gyvenimas Vokietijoje, artėjant Antrajam pasauliniam karui. Kai vienas mokinys paklausė, kaip tiek daug žmonių galėjo aklai paklusti tokiam režimui, jis nusprendė, kad geriausias atvejis būtų viską pademonstruoti gyvai. Jis įvedė privalomas taisykles: sėdėti tiesiai, padėti abi rankas ant suolo, o kojas – lygiai ir tiesiai ant žemės, sulenkti kelius 90 laipsnių kampu. Privertęs mokinius laikytis šių reikalavimų, R. Jonesas pareikalavo, kad į jį visada būtų kreipiamasi „Pone“, o atsakymai į klausimus neviršytų trijų žodžių. Netrukus viskas pakrypo nenuspėjama linkme.
Antrą dieną mokiniai išsirinko savo šūkį: „Jėga per discipliną. Jėga per bendruomenę.“ Klasė į priekį išsiųsdavo du šūkį skanduojančius mokinius, kol prie skandavimo prisidėdavo visi mokiniai. Vėliau R. Jonesas pasiūlė ir specialų pasisveikinimą: dešine ranka pakeliama taip, kad beveik paliestų dešinį petį. Mokiniams liepta taip sveikintis su kiekvienu kitu klasės mokiniu, net ir ne pamokos metu. Kita dieną buvo pareikšta, kad norintys mokiniai gali palikti šį eksperimentą, tačiau visi nusprendė likti.
Moksleiviai išrinko tris klasės atstovus, kurie turėjo prižiūrėti kitus – tapti „policininkais“, kiti turėjo laikytis taisyklių, kurių vis daugėjo. Pašaliniams į klasę įeiti nebebuvo leidžiama, visi „bendruomenės“ nariai turėjo specialias korteles. Jei kas nors norėdavo prisijungti prie „Trečiosios bangos“, turėjo tikėtis bent vieno iš jau esamų narių rekomendavimo bei prisiekti savo ištikimybe. Prasidėjo skundai, jei kas nors pažeisdavo taisykles. O pats R. Jonesas tvirčiausiai sudėtą mokinį paskyrė savo asmens sargybiniu.
Netrukus R. Joneso eksperimentas pradėjo kelti kitų mokytojų nerimą – mokiniai nebelankė kitų pamokų. Sunerimo ir vaikų tėvai. Vienas iš jų, buvęs karo belaisvis Vokietijoje, atėjo į mokyklą ir suniokojo klasę. R. Jonesas buvo kiek sutrikęs, tačiau nusprendė padaryti siurprizą ir pranešė, kad „Trečioji banga“ prisideda prie valdžios programos ir renka jaunuolius į kariuomenę. Visiems mokiniams buvo pranešta, kad kitą dieną jie turi prisiregistruoti, susitikti su žiniasklaida ir stebėti, kaip kandidatas į prezidentus praneš apie „Trečiosios bangos programą“ per televiziją. Pasirodė apie 200 mokinių. Jie skandavo savo šūkius, demonstratyviai naudojo sutartinį pasisveikinimą, kol buvo išjungtos šviesios ir įsijungė televizorius.
Kai kelias minutes ekranas buvo tuščias, vienas mokinys paklausė, kas vyksta. R. Jonesas paaiškino, kad visa tai buvo melas, kad mokiniai per daug įsijautė ir patys nesuprato, jog pradėjo elgtis lyg naciai. Būtent tada mokiniai pasijautė ir taip, kaip jautėsi paprasti vokiečiai po karo: apgauti, kvailai besielgę, kol viskas, kuo jie tikėjo, žlugo.
Be jokios abejonės, šiandien toks eksperimentas būtų neįmanomas, nes būtų palaikytas neetišku. Tokiu jį vėliau laikė ir pats R. Jonesas. Po daugybės metų jis prisipažino, kad prisiminimai apie šį eksperimentą kankino jį visą gyvenimą.
