Saulius Masalskas, LRT televizijos laida „Panorama“, LRT.lt
Britų aviatoriai jau bando lėktuve sumontuotą vulkaninių pelenų aptikimo sistemą, kuri, jei gerai veiks, leis išvengti oro susisiekimo paralyžiaus, kurį gali sukelti didelis vulkano išsiveržimas, pavyzdžiui, kaip tai atsitiko 2010-aisias.
Dabar rudeninėse miglose paskendęs Islandijos Ejafjalajokulio ugnikalnis atrodo visai nepavojingas, bet 2010 m. balandį ir gegužę jo išsiveržimas paralyžiavo beveik visą Europos oro erdvę. Tada didžiausia problema virto aukštai į dangų išmesti vulkaniniai pelenai.
Nenorėdami rizikuoti lėktuvais ir keleiviais, Europos aviacijos dispečeriai kelioms dienoms visiškai sustabdė skrydžius, ir dešimtys tūkstančių keleivių įstigo oro uostuose. Tada ir kilo mintis sukurti efektyvią ir tikslią vulkaninių pelenų aptikimo ore sistemą.
Dabar tokia sistema jau bandoma ir, aišku, tam prireikė Ejafjalajokulio pelenų. Tona tokių pelenų buvo pakrauta į eksperimentinį Aerobusą A400 ir jis pakilo į dangų, kad sukurtų dirbtinį pelenų debesį. Kadangi lėktuve palaikomas didesnis slėgis nei yra už borto, keturių kilometrų aukštyje pelenus buvo visiški nesunku išsiurbti iš konteinerių. Pasklidę ore jie suformavo maždaug trijų šimtų metrų storio ir trijų kilometrų skersmens debesį. Iš pradžių jis matėsi plika akimi, bet vėliau praskydo, pasidarė beveik nematomas ir susidarė sąlygos labai panašios į tas, kurios buvo po Ejafjalajokulio išsiveržimo.
Suformavus pelenų debesį, į orą virš Biskajos įlankos, kur ir buvo vykdomas šis eksperimentas, pakilo „Easyjet“ kompanijos keleivinis „Aerobusas A350“ su naująja pelenų aptikimo sistema. Kaip ir tikėjosi jos konstruktoriai, likus iki debesies maždaug 60 kilometrų, sistema jau užfiksavo, kad ore yra pelenų, parodė debesies aukštį, jo formą ir pelenų koncentraciją.
Jei tokios sistemos būtų buvusios lėktuvuose 2010-aisiasi, nemaža dalis uždarytos oro erdvės galėjo būti panaudota skrydžiams, nes pilotai būtų galėję pakoreguoti savo maršrutus ir neįskristi į vulkaninių pelenų debesis.
