Klausimas, kuo tikrai galima didžiuotis Lietuvoje, sudėtingas ir į jį nelengva atsakyti. Ne tik dabar, kai valdžioje yra Marso gyventojų, jų visada atsiranda, bet apskritai. Kuo ypatinga Lietuva? Ar pasaulio mastu tokia maža šalis iš viso gali būti kuo nors ypatinga?
Nacionalistai, norėdami įrodyti, kaip myli Lietuvą, dažnai naudoja praeityje garsių asmenų portretus, tarsi juose slypėtų užkoduota galybė. Bet taip nėra: tie vardai pasaulyje nežinomi, tų žmonių nuopelnai – interpretacijos klausimas. Juos visada galima lengvai paneigti, nes bet kokia istorijos racionalizacija verčia sutikti, kad atsitiktinumai lėmė daugiau nei valia ar protas.
Kiekvienas lietuvis, kuris dar nepardavė sąžinės, dažniausiai akcentuoja žmones, kurie čia gyvena. Argumentas puikus, bet turi trūkumą – tai nėra tapatu žodžiui „Lietuva“, arba, kitaip sakant, Lietuva yra daugiau už tuos žmones.
Ekonominius pasiekimus iš karto pamirškime. Pasakos apie ūkio augimą skirtos neišaugusiems iš primityvaus ir infantilaus mąstymo. Ekonominės problemos didelės, jų sprendimai reikalauja intelekto, o dabartinėje valdžioje intelekto rasti praktiškai neįmanoma. Socialdemokratinius-skandinaviškus stebuklus, ne jei pasakomis tikime, o pasauliu nelabai – irgi nurašykime. Nesvarbu, kad valdžioje socialdemokratai, - socialinės garantijos negarantuoja net skurdaus gyvenimo. Jos garantuoja nepragyvenimą. Politiniai lyderiai, net jei meilė akla, vis tiek – kaip gėdos stulpas. Skaitant kai kurių pasisakymus jau niekam nejuokinga. Ar kam nors juokinga, kai Seimo pirmininkė planuoja susitikti su neegzistuojančiu asmeniu? Graudu ir apgailėtina. Už ko tada griebtis? Istorijos? Kultūros? Kalbos? Istorijoje mes tiek kartų buvom traiškomi, kad tik jos neišmanantys gali rasti ką nors, kuo galėtų didžiuotis. Nepriklausomybės atgavimas buvo nuostabus įvykis, bet jį seniai užgožė tie, kas ją pardavė už keletą monetų. Kultūros čia beveik nėra. Tik pavieniai menininkai, kurie gyvena ir kuria skurdo ir aplinkinių pasityčiojimo sąskaita. Neturtingi žmonės čia negerbiami, laikomi „menkaverčiais“, todėl tie žmonės, kurie kuria – tikrai įkvepia. Gaila, kad jiems ne tik žiniasklaida, bet apskritai, visa visuomenė, nenori skirti jokio dėmesio. Geriau žiūrėti realybės šou „Beždžionė ieško žmonos“, nei pasižiūrėti, ką sukūrė koks nors Lietuvos menininkas.
Kalba – dar didesnė problema. Kalbininkai bando iš visų jėgų ją padaryti neišmokstamą net patiems lietuviams. Prikurta tiek kvailų ir niekam nereikalingų taisyklių, jog kartais net nežinai, ar žodis „legitimuoti“ legalus ar tai – jau kalbinė kontrabanda. Monitorius netikėtai pavirsta „vaizduokliu“ ir ima vaidentis, kad kalbėti normine leksika – misija neįmanoma. Užuot supaprastinę kalbą, kalbininkai dėl kelių monetų pasiryžę ją sunaikinti: prikurti tiek nesąmonių, kad galiausiai bus gėda kalbėti šia kalba.
Mūsų tapatybės krizė yra gili ir galbūt čia reikėtų ieškoti kitų problemų rakto: savižudybių, emigracijos, lietuviško pesimizmo, žmonių irzlumo, kai pyktis išliejamas, kad ir ant prekybos centrų kasininkių. Lietuvoje gyventi slogu. Kai aplink tiek daug pavydo ir bandymo rasti malonumą neapykantoje, nejučia imi į visus ir viską reaguoti mašinaliai ir, žinoma, piktai. Nes tai apsauga nuo to, jog kas nors bet kur – gatvėje, viešajame transporte ar parduotuvėje ims ir tėkš kokią nors šlykščią repliką: „Ė, tu, žiūrėk, kur eini, debile!”.
Pyktis užkrečiamas ir sunkiai pagydomas, o išmokti džiaugtis smulkmenomis daug sunkiau nei išmokti visko nekęsti. Ir lietuviškas nacionalizmas pasireiškia ne meile savo tautai, o kaip dar didesnė gėda dėl Lietuvos: noru neįsileisti užsieniečių, rasizmu, atviru ir neslepiamu raginimu šaudyti intelektualus. Kai užsieniečiai pasakoja, ką jie čia patiria – norisi prasmegti skradžiais dėl visokių parašų rinkėjų už lietuviškos žemės išsaugojimą pagonių dievams. Tie parašų rinkėjai, aišku, nieko nesupranta. Bet dėl to nesumažėja gėda dėl to, ką jie daro. Nes tai žmonės, kurie taip pat pardavinėja Lietuvą – jų vaidinamas nacionalizmas yra tik būdas įgyti kad ir menkos, bet šiokios tokios galios. Tikri patriotai turėtų prisiminti kunigaikštį Gedminą ir jo politiką. Bet dažniausiai tokie – tikrai didingi – istorijos momentai pamirštami, o kokį nors žmones sušaudyti įsakiusį nacių tarną norima paskelbti didvyriu. Ir visai nesvarbu, jog yra gyvųjų, kurių artimieji buvo sušaudyti jo nurodymu – trokštama didžiuotis bet kokiu šliužu, kad tik iš viso būtų kuo didžiuotis.
Šiame totalaus nusivylimo kontekste, kur galima tik vaidinti asmeninę laimę – dažniausiai tai daro šou pasaulio žmonės, akcentuodami turtus, populiarumą ir kitus pigius žaislus, kurie laimės nesuteikia niekam, - rasti tai, kas vienytų, o ne skaldytų tautą – pats sudėtingiausias uždavinys. Lengva šaukti: „kalta aplinka“, „tvarka bus“, tai daro praktiškai kiekvienas populizmo šaltkalvis, santechnikas, traktoristas, sunku pasakyti, o kodėl „čia ir dabar“ yra betvarkė?
Esminė bet kurios save mylinčios tautos identiteto dalis nesusideda iš istorinių įvykių (niekas nelaimi jokio karo – kare visi pralaimi), ji nesusideda ir iš kultūros – visuomet yra pigių menininkų, pataikaujančių publikai ir talentų, kurie įvertinami tik po mirties. Save mylinčios tautos identiteto dalis nesusideda iš jokio racionalaus ir apčiuopiamo (kaip norėtųsi fantastams) pagrindo. Kai prancūzai ar amerikiečiai didžiuojasi savo nacija, jie nekalba apie jos etniškumą, nekalba apie praeitį kaip aiškų objektą. Jei tai ir minima, tai ne dėl šių dalykų pačių savaime, bet tik dėl iliustratyvumo. Net vokiečiai, kurie galėtų būti daug labiau nusivylę už mus, nekalba apie savo naciją kaip nacių palikuonis. Britai save laiko pranašesniais už kitus ne dėl to, kad viskas jų šalyje – ne britiška, o sulydyta iš kone viso pasaulio tautų.
Tos tautos, kurios čia paminėtos, toli gražu nėra naivios ir aklai neliaupsina nei savo istorijos, nei kultūros iš esensialistinių lunatikų pozicijų. Jos blaiviai suvokia – pasididžiavimas yra kuriamas ne pasakomis, o pasiaukojimu.
Puikiausia to iliustracija yra filmas „Skola“ („The Debt“), kur niekingas nacių budelis, kaip tikras šėtonas, sako amerikiečių agentui, žydui: mes jus, žydus, keliese vedėme šaudyti ir žinote, kodėl mums tai pavyko? Nes jūsų tarpe neatsirado nė vieno, nė vieno, kuris pasiaukotų dėl kitų. Todėl mes jus taip lengvai naikinome. Žydas, praradęs kontrolę, puola nacį, kuris dėl to sugeba išsilaisvinti ir pabėga. Visą gyvenimą trys amerikiečiai meluoja, kad jį nužudė, vaidina didvyrius, bet yra nelaimingi ir jaučiasi blogiau nei būtų žudę žmonės kaip tas nacis. Jie visi susitarė meluoti, tuo tarpu niekingas nacis gyveno toliau ir gyrėsi savo darbais. Jis niekada neslėpė, kad nesigaili dėl savo kraugeriškų ir makabriškų poelgių.
Kuo tai primena Lietuvos nesugebėjimą didžiuotis savimi? Ne tik tuo, kad čia žmonės nesiaukoja dėl kitų. Yra nemažai žmonių, kuriems galima dar gyviems statyti paminklus. Šio filmo panašumas su Lietuva yra tas, kad mūsų didvyriška tapatybė yra sumeluota: Nepriklausomybės aušroje buvo svajonė tapti lietuviais, nepriklausomais nuo jokių valstybių, tačiau nenorime pripažinti visko, kas įvyko toliau: privatizacija vyko chaotiškai, nes jos suvaldyti nesugebėjo niekas. SSRS griuvimas neturėjo analogų, vadovėlių kaip veikti tokiomis sąlygomis nebuvo. Tik labai protingų šalių – Estijos ir Slovėnijos lyderiai sugebėjo suvaldyti situaciją. Bet ir tai jie padarė ne dėl įgimto talento, o todėl, kad dauguma buvo baigę mokslus užsienyje. Slovėnai – dažniausiai Prancūzijoje, estai, iš valdžios iš karto išgrūdę visus buvusius komunistus, mokėsi iš skandinavų. O Lietuvoje vyko ne kokia nors pensininkų pasakojama Lietuvos užvaldymo pasakėčia, kur visada kaltas V. Landsbergis, o paprasčiausias chaosas. Pereiti iš sovietinio kvazisocializmo į laisvą rinką – daug sunkiau nei tuščioje vietoje (kaip, tarkim, Amerikos atveju) sukurti stipriausią pasaulyje valstybę. V. Landsbergis neturi jokių milijonų, priešingai nei visi buvę komunistai, kuriuos lietuviai mielai pavertė dabartine valdžia. Šaunuoliai, meilė, kaip ir parašyta Biblijoje: „niekada nesibaigia“, o kaip byloja liaudies išmintis – ji dar ir akla. Susumavus gauname amžiną politinį aklumą.
Mes praradome savo pačių šalies kontrolę, nes greitai čia atėjęs pseudofilantropas G. Sorosas pasekė pasakėlę apie demokratiją ir politiniai lyderiai juo patikėjo. Jie ir patys mielai atsiriekė nemažai Lietuvos turto, bet esminė problema buvo ne ta: problema buvo ta, kad paaiškėjo, jog nėra tokio dalyko, kaip vieningi lietuviai, kurie stovėjo prieš tankus ir nieko nebijojo. Pavojaus, karo, mirties artumo akimirką atsiradusi vienybė užgeso su pirmais liberalaus kapitalizmo spinduliais. Lietuviai neėmė savęs kurti kaip naujos valstybės, o aklai ėmė kopijuoti Vakarus, kur demokratija turi senas ir gilias tradicijas, sunkiai pritaikomas amžinai Rusijos terorizuojamame krašte. Daug dalykų tikrai reikėjo mokytis iš Vakarų, tik problema, kad buvo mokomasi ne visai to, ko reikėjo.
Pirma pamoka buvo kapitalizmo įdiegimas, ji buvo išmokta puikiai, bet antros jau nepavyko išmokti – tai yra demokratijos. Kapitalizmas, kaip ekonominė šalies sankloda, dar geriau veikia be demokratijos (Kinija ir Singapūras tai įrodo su kaupu), bet kapitalizme, kuris išdygsta ne gryname lauke, o yra komunistų kūrinys, pastatomos neperžengiamos sienos tarp turtingųjų ir skurdžių. Kitaip sakant, sukuriamos dvi absoliučiai nieko bendro neturinčios stovyklos ir tuomet ši atskirtis visiškai sunaikina bet kokį šalies bendrumą, bet kokį tautos vientisumą.
Dabar lengva kalbėti, kaip reikėjo elgtis, kai viskas post factum, o tada nelabai buvo iš ko rinktis – privatizacija buvo neišvengiama, kitaip negalėjo būti, tačiau valstybės turtas buvo parduotas taip pigiai, kad pati valstybė tapo skurdžia ir amžinai įsiskolinusia. Valstybės turtas buvo praktiškai išdalintas nemokamai. Kaip Rusijoje ir visose kitose postsovietinėse šalyse. Jis atiteko ne už laisvę kovojusiems lietuviams, o buvusiems komunistams, tai yra tiems, kas turėjo galią ir Sovietų Sąjungoje. Iš valstybinio totalitarizmo buvo staigiai pereita prie privataus totalitarizmo. Sovietinį komunizmą pakeitė oligarchija. Ją aprašė dar Platonas ir nuo Antikos laikų esmė nesikeičia: elitas valdo, visi kiti neturi net teorinės galimybės tuo elitu tapti. Nes priešingai nei kokio nors laisvos rinkos fanato M. Friedmano kapitalizmo atveju, mes čia turime neaiškų oligarchijos ir kapitalizmo lydinį. Kur valdžia, kaip ir Rusijoje, neatskiriama nuo kapitalo. Na, o tada – viskas cool! Būk kokiu tik nori ministru, kalbėk apie Marso kanjonus, niekam neįdomu, vis tiek rinkimus galima nusipirkti, sąžinę pamiršti, o visa kita, na, visa kita yra laisva rinka, kur žmonės tiesiog ima ir laisvai prekiauja valstybe. Ir taip tampi turtingiausiu Seimo nariu per amžių amžius amen. Visą gyvenimą sėdi Seime, verslą tvarko žmona, jokių kaštų – juk čia Lietuva, darbas, demokratija ir dar partija – keturi viename.
Mes privalome pagaliau pripažinti: Lietuva deklaravo kovą dėl laisvės, o vietoj jos tepavyko išsikovoti komunistų valdomą kapitalizmą. Tai įrodo dabartinė valdžia, kurioje žodis „laisvė“ iš viso nevartojamas. Jis tarsi tabu, nes laisvoje šalyje neįmanoma gyventi be įstatymų. O jų dabartinė valdžia absoliučiai nepaiso. Taip, tobulų įstatymų nebūna ir negali būti, bet jeigu esi valdžios atstovas, vadinasi, tu sutinki juos gerbti. Ar dabartinėje valdžioje kas nors gerbia įstatymus? Jų gali negerbti anarchistai, tie, kas neina balsuoti ir yra prieš politiką. Bet jų negali negerbti tie, kas eina į politiką. O dabar ten vien politiniai kaliniai, kuriems teismai nė motais. Jie ne tik tyčiojasi iš įstatymų, bet kaip visuose autoritarizmuose save laiko aukštesniais už įstatymą. Tarkim, R. Paksas iš viso net negalvoja, kad galima paklusti įstatymui. Jo nuomone, jis yra teisesnis už Jėzų Kristų – jis nė karto nesuabejoja savo teisumu. Dėl visko kalta aplinka ir aplinkybės. Visi – fariziejai. Nes dar negrįžo Neringa. Kai grįš – visi virs pedofilais. Abrakadabra. Tikras „Ekstrasensų mūšis“, kuriame visokios lolišvili išburia, kas turi būti. Trūksta tik Sibiro Jėzaus ir tikrai tuoj gyvensime, kaip tame reklaminiame anekdote: ateis parciečiai ir atneš radiatorių, kompiuterį, Graužinienė atsiprašys už prezidentę, kad teko gyventi be šių būtinų daiktų ir suskambės žadintuvas.
Po Nepriklausomybės atgavimo atsirado dvi aiškios priešų stovyklos: konservatoriai ir buvę komunistai, staiga suvokę, kad teks žodį „komunizmas“ pakeisti į žodį „darbas“ ir nepamiršti, kad nauja mada yra visur minėti žodį „demokratija“, kurios jie čia niekada nesiekė sukurti: jie ir dabar jos nekuria. Jie ragina sekti Baltarusijos pavyzdžiu. Nes ten labai gražus gamta ir žmonės pozityvūs – jokios kritikos. Ir balsuoja normaliai, visada už tą patį žmogų, nesiblaško, turi amžinas tradicines vertybes. Tai ne šitie iškrypėliai vakariečiai – amžinai nežino, ko nori. Vis renkasi. Ko čia rinktis? Jeigu atėjo koks traktoristas – tai tegul ir būna visiems laikams. Kam čia blaškytis? Pilis restauruoti reikia, dar daugiau Valdovų rūmų atstatyti, o ne apie kažkokią demokratiją kalbėti. Mūsų niekas nesuskaldė – tiesiog asmeninės ambicijos užgožė pasiaukojimo siekį, kuris atrodė toks stiprus, kad jo sutraiškyti nepavyko ir OMON‘o tankams. Tiems automatais beginklius žmones daužiusiems išsigimėliams. Viskas toliau vyko domino efektu: priviso daugiau priešiškų stovyklų, kiekvienas staigiai praturtėjęs vagis ėmė skelbtis tikru patriotu. Paklauskite dabar, kaip žmogus, pačioje Nepriklausomybės aušroje, visą laiką dirbdamas valstybės tarnyboje, sugebėjo sukaupti kelias dešimtis milijonų turtą? Ir atsakymas vienas: vogdamas iš tos pačios valstybės. Būdamas tikru LDDP‘istu.
Šis skaldymasis, priešų konstravimas, noras būti aukščiau už paprastą liaudį, šitas nesugebėjimas suvokti, kad visi dėl to nukenčiam, turėjo lemiamų pasėkmių: dabar jau nėra jokio mus rišančio saito, kuris sutraukytų neapykantos vienas kitam pančius. Kai šalyje neatsisakoma savimeilės dėl bendros gerovės – nėra kuo didžiuotis. Visos oficialios valstybinės šventės – išsityčiojimas iš Lietuvos. Paradų priekyje eina tie, kas tarnauja Rusijai.
Ir tik maža dalis žmonių galbūt iš tiesų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, tautininkai. Žmonės, kuriems reikia tautos, kad jaustųsi laimingi (beje, čia nėra nieko gėdingo – kiekvienas laisvas žmogus turi teisę kurti laimę taip, kaip jam norisi, jei tai neperžengia kitų žmonių laisvės).
Prancūzai ar amerikiečiai kur kas kritikešni savo valdžiai nei mes, lietuviai, nes jie suvokia, kad valdžia, palikta daryti ką nori, galiausiai nuves tiesiai į susiskaldymą ir betvarkę. Jie nesiblaško ir nerenka populistinių oligarchų, kurie žada rojų žemėje – jie blaiviai renkasi tuos, kurie turi aiškius lyderių bruožus. Net jei tai nėra patys protingiausi žmonės pasaulyje, jie vis tiek sieks savo tautos ir valstybės gerovės, o ne ES pinigų, ne posto ES krėsle, kaip dažniausiai yra Lietuvoje. Jie neims pasakoti, kad Prancūzija ar Amerika turi sekti Rusijos pavyzdžiu. Už tokias kalbas tų šalių politikai tą pačią dieną būtų užgriūti tokia kritikos lavina, kad patys atsisakytų savo postų. Ten egzistuoja tai, ko niekada nebuvo Lietuvoje: suvokimas, kad politika be moralės – tai paprasčiausia savižudybė. Žmogus negali būti politiku, jeigu nevienija tautos. O kaip ją gali vienyti tie, kas nuolatos spjaudo ant savo šalies? Ieškai priešų? Eik į FSB. Ten priima visus, kurie ieško priešų. Demokratijoje ieškantiems priešų, o ne draugų – ne vieta. Tokius veikėjus iš karto reikia nurašyti, jei tik esama bent šiek tiek galimybių suvokti, jog tai, kad jie su kažkuo visada kovoja, visada baigsis mūsų, paprastų piliečių, pralaimėjimu. Jei politinis veikėjas nesugeba vienyti – jis yra ne politinis veikėjas, o politinis teršėjas. Ir niekas daugiau. Vakarų demokratijose moralinio autoriteto praradimas tolygus politiniai mirčiai, nes ten gyvenantys žmonės žino, jog kare laimėtojų nebūna. Kare visi pralaimi. Jie nebalsuoja už tapšnininkus.
Ar Lietuvoje galime tikėtis kažko panašaus? Ne. Jei Lietuvoje žmogus šventai įtikėjo kokius nors apsišaukėliu – jis niekada jo nekritikuos net už akivaizdžiai klaidingus veiksmus, už visišką nusikalbėjimą, už akivaizdų valstybės naikinimą ir jos vardo teršimą. Kritinio mąstymo nebuvimas, nuolatinis prisirišimas prie autoritarizmu dvokiančių teršėjų, nesugebėjimas suprasti, kad ne lyderis, o tauta yra svarbiausia, skurdina visus. Net jei esi pats turtingiausias žmogus šalyje.
Lietuvoje niekaip neatsiranda žmonių, kurie kalbėtų apie logiškai pagrįstą naudą, kuri neegzistuoja, kaip „gėris visiems“. Kiekvienas įstatymas, kiekvienas politikų žingsnis, net koks nors nusišnekėjimas prieš prezidentę arba akla panegirika jai, yra naudingas tik vienai grupei (arba – gaujai). Nes susiskaldžiusi tauta – tai net ne tauta, o atskiros interesų grupės.
Kai kalbama apie įstatymus ir Konstituciją, visuomet pamirštama, kad ne jie turi reguliuoti gyvenimą, o demos („liaudis“) turi juos kurti tokius, kad nereikėtų emigruoti arba jausti neapykantos savo šaliai, tautai, valstybei. Tad grįžtant prie pagrindio klausimo: kuo tikrai galima didžiuotis Lietuvoje, norėtųsi ne atsakymo, bet kito klausimo: ar dar įmanoma panaikinti skirtis ir skirtumus ir visiems bendrai nutarti, kad esame skirtingi, galbūt vienas kito nemėgstame, gal nekenčiame, bet jei čia gyvename, tuomet turime susitarti dėl socialinio kontrakto ir priešais laikyti ne vienas kitą, o tuos, kurie kėsinasi mus ir toliau skurdinti – visom prasmėm? Ar įmanoma jausti pasididžiavimą tuo, kad mes visi, lietuviai, sugebame neieškoti priešų, neapykantos visiems ir viskam, o kai kalbama apie Lietuvą – užgniaužti visus asmeniškumus, ir bendrai kurti gerovę? Tai klausimas ir atsakymas: pasididžiavimas savo tauta kyla iš to, kad sugebama sukurti jos savigarbą čia ir dabar, sukurti ją kaip stiprią bendriją, kurioje pirmiausia yra ne asmeniniai, o bendri tautos interesai. Amerikiečiai kritikuoja savo šalį, bet žino – ji stipri ir galinga. Tą žino kiekviena stipri šalis, kurioje niekas per prievartą nemoko meilės, nes meilė per prievartą – neapykanta.
Meilės neišmokstama. Ji gimsta kartu su Kitais, kurie ja dalijasi aukodami asmeninius interesus. Ir niekaip kitaip. Būtent tuo ir reikėtų didžiuotis. Mūsų priešų priešai turėtų būti mūsų geriausi draugai. Parašyti šį straipsnį įkvėpė David Macey „Michelio Foucault“ biografija: nors su J. P. Sartre‘u jie buvo net daugiau nei vienas kito nemėgę žmonės, bet tuomet, kai reikėdavo kovoti dėl tų pačių tikslų, tų pačių idealų, jie abu stodavo į tą pačią barikadų pusę (yra daug tai liudijančių nuotraukų ir biografinių pasakojimų). Net jokių mitingų nemėgęs M. Foucault mokytojas, L. Althusseris, sunkiai sirgęs velniai žino kokia beprotybės, depresijos ir pamišimo forma, išeidavo protestuoti, jei reikėdavo ginti tuos pačius idealus. Jie visi Prancūzijoje buvo žvaigždės, turtinti ir įtakingi žmonės. Bet visi gynė ne turtus, o tuos, kuriuos labiausiai engė turtingieji ir visuomet, be jokios išimties, kovojo už kuo didesnę laisvę. Nes jie, žinoma, galvojo apie bendrą visų gerovę. Ar tai virto chaosu, kokį dabar turime Lietuvoje? Ar šių kairiųjų – tikrų kairiųjų – kritika valdžiai išsigimė į autoritarizmą? Ne. Ji sukūrė vieną iš laimingiausių tautų pasaulyje, su nuostabia kultūra, meile savo tautai, kalbai, maistui ir viskam, kas prancūziška. Nes tikrasis šių pasiaukojimų tikslas buvo netgi ne engiamųjų gynimas, o suvokimas, kad bendra gerovė yra sukuriama tik tada, kai peržengi savo asmeninį „ego“ ir kovoji už tos bendruomenės, kuriai priklausai, bendrumą.
Dabar prisiminkime tą akimirką, kai buvome bendri ir ja didžiuokimės, nepaisant visų, kurie nori ją sunaikinti. O ją norima sunaikinti dėl paprastos priežasties – kai ji išnyks, išnyks ir ši tauta, šalis, valstybė. Tas bendrumas, kurį dabar norima pavadinti „neblaiviu“, kurį norima sunaikinti niekingu spjūviu „savi šaudė į savus“, kurį norima apskritai ištrinti, užteršti, paneigti, suniekinti, yra tai, ką reikia prikelti. Ką reikia drąsiai ir iškėlus aukštai galvą atgaivinti. Ko reikia niekada ir nė už ką neleisti pamiršti, nepaisant komunistų draudimų tai rodyti užsieniečiams. Reikia didžiuotis tuo, kad čia pragaro nėra tik dėl to, jog kažkas už jį pasiaukojo, kažkas dėl jo kovojo, kažkas galbūt naiviai dėl jo žuvo – tai nesumenkina paties reiškinio didingumo. Tik prikeltas iš numirusiųjų bendrumo jausmas gali mums leisti didžiuotis savo tauta. Naivu? Juokinga? Nerimtai skamba? Tuomet reikia truputį daugiau pasimokyti, šiek tiek daugiau pamąstyti, pabandyti pasvarstyti, kodėl gi išnaikinus korupciją Singapūre net neegzistuojant demokratijai, ten tik dviejų procentų nedarbas, o vidutinis atlyginimas šešis kartus didesnis nei Lietuvoje. Dar juokinga? Tai tada jau reikia rimtesnių istorijos studijų – kas ir kodėl sukūrė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“? Koks nors ciniškas tikėjimas savo vienatiniu teisumu? Ar visgi tai buvo kažkas, ko niekaip neįmanoma įvardyti, nepavartojus žodžio „bendras“? Jei ir toliau juokinga – stokit į Socialdemokratų partiją. Ten būsit su tais, su kuriais turit daugiausiai bendra.
