REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienintelė Vilniaus bomberio lankytoja – dukra

„Balsas.lt savaitė“ skelbia fragmentą iš 2013-aisiais Lietuvos mafijos biblija tapusios žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“.

Septynis kartus iki gyvos galvos už įvairius nusikaltimus nuteistas su talkininkais 13 žmonių nužudęs Valerijus Januškevičius – viena seniausiai Lukiškėse kalinčių spalvingų asmenybių. Jį atsimena daugelis įvairiose įkalinimo įstaigose sėdėjusių nuteistųjų bei buvę ir dabartiniai kalėjimo prižiūrėtojai.

Daugiausia laiko leidžia vienumoje

„Legendiniame prieš 110 metų veiklą pradėjusiame Lukiškių kalėjime praeityje garsus samdomas žudikas kali jau 15 metus. Per minėtą laikotarpį šioje įkalinimo įstaigoje iš gyvenimo savo noru pasitraukė (pasikorė) 5 nuteistieji, izoliuoti iki mirties. Rašant šias eilutes, Lukiškėse kalėjo 87 gyvagalviais prižiūrėtojų vadinami asmenys“, – rašoma D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“, kurią iki šiol spėjo perskaityti tūkstančiai skaitytojų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

Vos tik patekęs už grotų V. Januškevičius ne kartą ir ne du sulaukė įvairių šalies žurnalistų prašymų atvirai pasidalyti savo praeities išgyvenimais, papasakoti apie padarytus nusikaltimus, tačiau kaskart kategoriškai atsisakydavo. Šalies bibliotekose saugomuose senų laikraščių komplektuose neaptiksite publikacijų, kuriose būtų nuodugniai aprašytos Valeros gyvenimo laisvėje ir kalėjime dienos, sprogimais spręsti konfliktai su senosios Vilniaus mafijos atstovais, plėšimai, žmonių grobimas.

REKLAMA
REKLAMA

Valerijus slapčia puoselėjo idėją parašyti knygą apie savo kriminalinę veiklą, audringą XX a. paskutinį dešimtmetį. Bet, V. Januškevičiaus žodžiais, rašyti trukdė kalbos barjeras, nes nuteistasis su išoriniu pasauliu dažniausiai bendrauja tik rusiškai – tiek kalbėdamas, tiek rašydamas laiškus artimiesiems, bičiuliams, naujiems susirašinėjimo draugams. Be to, plačiai atsiverdamas nenorėjo skaudinti savo tuomet dar gyvos žmonos, kuri itin išgyveno dėl jo nusikalstamos veiklos.

REKLAMA

„Žinau, kad ši knyga jai nepatiktų, – sakė Valerijus. – Todėl tik po jos mirties galiu kalbėti apie dramatiškiausius savo gyvenimo įvykius. Manau, kad ši knyga – savotiška mano išpažintis. Dabar toks laikas, kai jau neturiu ko slėpti. Gailiuosi, kad sugrioviau gyvenimą ne tik kitiems, bet ir savo artimiesiems, sau. Tie stresai visus paveikė, daugelis artimųjų po ilgalaikių išgyvenimų net mirė pirma laiko. Kažkaip anksčiau apie tai nemąstydavau. Netikėjau, kad mane kas nors suseks, maniau, kad visi galai paslėpti. Galvojau: jei jau būsiu suimamas, gal pavyks nusižudyti – nusišauti ar pan. Tačiau mane taip ilgai sekė ir nesuėmė, kad pradėjau tikėti, jog išsisuksiu ir šį kartą, kaip kad buvo per 1996 metų per įvykius su Kauno policija. Bet, kaip ir visuomet gyvenime, pasitaikė nenumatytų dalykų. Buvo priimtas įstatymas, kad už bendradarbiavimą su prokurorais galima išvengti bausmės. Štai tokios šunybės tikrai nesitikėjau ir labiausiai bijojau. Ir ne be reikalo!“

REKLAMA
REKLAMA

V. Januškevičius kalėjimo kameroje gyvena vienas. Vyras sakė, kad dėl to nė trupučio nesuka galvos ir nejaučia širdį veriančio liūdesio. Jis pasirinko gyvenimą vienutėje, nes rasti visapusiškai tinkamą draugą, su kuriuo sutartum ankštoje kalėjimo kameroje, labai sunku. Ne su visais kalinčiais vyrais vilniečiui pavyksta rasti bendrą kalbą. „Tai kitas pasaulis, kuriame galioja savos taisyklės, – nebuvo linkęs pernelyg daug pasakoti apie gyvenimą už storų Lukiškių sienų Valera. – Juk kai kuriems nepriimtina, kad aš prokurorams ir kriminalistams atvirai papasakojau apie savo nusikaltimus. Ne visiems suvokiama, kad tik išsipasakojęs galutinai užverčiau savo tamsiausios praeities puslapį. Nors šiaip nieko nebijau, niekam nežadu nusileisti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svarbiausia – pasitikėjimas

Valerijus kalėjime lankytojų sulaukia labai retai, pas jį atvyksta tik dukra. Lankyti tėvą ji gali vos kartą per du mėnesius. Jis aiškino, kad per tuos kalinimo metus net vienas iš kelių artimiausių jo žmonių pastebimai nutolo. Per keturiolika metų (iki 2012-ųjų pabaigos) Valera su dukra Lukiškėse susitiko vos dešimt kartų.

„Turiu pasitenkinti tokiais retais susitikimais, tad vargu ar dukrai mano pasitraukimas bus labai skausmingas, – kartą pasakė jis. – Pas mus, Lukiškėse, tokia tvarka: jei į atskirą kambariuką ir ateina, tarkime, žmona, vaikų jai neleidžiama atsivesti. Todėl keletą metų iš eilės dukros nemačiau. O dabar nematau ir anūkų. Pirmam dukros vaikui jau šešeri metai, jį mačiau tik kartą ar du. Jam čia neįdomu, nes kalbėtis tenka telefonu. Tad jei kalbamės su dukra, mažametis vaikas nieko negirdi, greitai pavargsta ir užsimano namo. Tokie susitikimai beprasmiški.“

REKLAMA

Praėjus keleriems metams po žmonos Galinos mirties Valerijus atgavo dvasinę pusiausvyrą, todėl pradėjo susirašinėti su dažniausiai laisvėje gyvenančiomis moterimis. „Bendraujant ne tik su moterimis pasitikėjimas man yra svarbiausia sąlyga, – pabrėžė jis. – Visa kita – antraeiliai dalykai, tarkime, grožis, amžius, sveikata, juo labiau seksas. Juk amžius mano ne tas, galiu ir be sekso apsieiti, nesu jau toks eržilas. Esu tikras, kad mano atveju tinkamiausia būtų susirasti moterį iš laisvės. Kartą viena kalėjimo darbuotojų yra sakiusi: „Jei būtum laisvėje, dar už pirmą rūšį sueitum, o čia ir dykai niekam nereikalingas.“ Karti tiesa, bet toks gyvenimas. Aišku, ji turėjo omenyje konkrečiai mane, nuteistą iki gyvos galvos.“

REKLAMA

Henytei perdavė spaudos

Valerijus kasdien stengiasi sportuoti, keletą kartų per mėnesį vaikšto į kompiuterijos, Biblijos pamokas. Pastarąsias kartą per mėnesį Lukiškių kalėjimo kaliniams rengia kapelionas kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, besirūpinantis nuteistųjų iki gyvos galvos sielovada.

Žinomo dvasininko vedamų mišių, skaitomų pamokslų niekada nepraleidžia ir V. Januškevičius. Čia jis sutinka ir kitus garsiausių Lietuvos kriminalinių bylų veikėjus, nuteistus griežčiausia bausme – iki mirties. Paskaitose apie Dievą, religiją galima pastebėti ir du savo mažamečius sūnus nužudžiusią Almą Bružaitę, kunigo R. Mikutavičiaus žmogžudyste pasibaigusio apiplėšimo sumanytoją Vladą Stupakovą-Belecką, 1995-aisiais tuomečio banko „Hermis“ Šiaulių filialo sargybinį pasmaugusį, o paskui su trimis bendrais beveik milijoną litų pagrobusį Justiną Butą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1996 metų gegužę Šiaulių apygardos teisme šiam vyrui, nuteistam mirties bausme, pasikeitus įstatymui, skirtas įkalinimas iki mirties, o 2012-ųjų gegužę jis bene vienintelis iš garsiose bylose minėtų gyvagalvių sulaukė išskirtinės prezidentės Dalios Grybauskaitės malonės – bausmė buvo pakeista į laisvės atėmimą 25 metams.

Paskaitose, kuriose kalbama, jog reikia gyventi taip, kad tavo darbais nebūtų papiktintas Dievas ir aplinkiniai, bei treniruoklių salėje Valera turi progos pasimatyti su kita Lukiškių garsenybe – Klaipėdos mafijos veikėju Sigitu Gaidjurgiu, kurį teismas pripažino tiesiogiai dalyvavus nužudant 16 žmonių. Už tai jam atseikėta bausmė – kalėti šešis kartus iki gyvos galvos. Sutikite, rinktinė kompanija po vienu stogu. Tačiau visi tokie nuteistieji gana griežtai izoliuoti. Kalėjimo prižiūrėtojai nelinkę minėtų kalinių ilgesniam laikui suvesti į vieną vietą.

REKLAMA

Naujojo tūkstantmečio išvakarėse Valerai per betoninę tvorą keliais žodžiais yra tekę persimesti ir su Kauno Daktarų lyderiu Henriku Daktaru. „Dabar neprisimenu, kada tiksliai tai nutiko. Žmona dar buvo gyva, reguliariai perduodavo man „Lietuvos ryto“ laikraštį. Kaskart perskaitęs atiduodavau H. Daktarui. Man jis paliko normalaus vyro įspūdį. Teko girdėti, kad aš jam – toks pat normalus žmogus“, – apie bendravimą su Kauno kriminaline legenda kalbėjo V. Januškevičius.

Žudikai – rekordininkai

Su klaipėdiečiu S. Gaidjurgiu Valera sportuodamas turėjo progos pasišnekėti įvairiausiomis temomis. Kartą per vieną susitikimą sporto salėje praeityje garsus Gaidjurginių bosas V. Januškevičiui atvirai prakalbo: „Apie tave esu girdėjęs dar būdamas laisvėje. Žinojau, kad tu... Žmonės jau šnekėjo apie tave kaip apie nusikaltėlį, kad tu gali nuveikti įvairių svarbių darbų.“

REKLAMA

Tokie klaipėdiečio žodžiai Valerą šokiravo, nes iki tol buvo tikras, kad per visą kriminalinės veiklos periodą laikėsi tinkamos konspiracijos. Jo manymu, aplinkiniai, ypač kitų Lietuvos miestų gaujų lyderiai, neturėjo suuosti, kuo jis iš tiesų vertėsi. Bet, kaip paaiškėjo, aplink Vilniaus bomberį sukosi nemažai žmonių, nesugebėdavusių prilaikyti liežuvio.

„Kartais su Sigiu pašmaikštaujame, kad esame tikri žudikai rekordininkai, – pusiau juokaudamas man sakė Valera. – Jis neva daugybę žmonių nužudęs, bet ir pats esu ne prasčiau pasižymėjęs. Kadaise teko skaityti, kad Italijoje buvo suimtas samdomas žudikas, „į vietą padėjęs“ net 99 žmones. O tokie kaip aš su Sigiu – tik po keliolika. Bet lietuvišku mastu ir tai nemažai.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

TIK FAKTAI

Vienas paslaptingiausių Lietuvos nusikaltėlių 57 metų V. Januškevičius, net 15 metų atkakliai tylėjęs, paskutinėje mafijos bestselerių autoriaus D. Dargio knygoje nusprendė viešai prabilti apie paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje šalies sostinėje veikusios banditų gaujos surengtus išpuolius prieš turtingiausius to meto gyventojus.

424 puslapių knyga „Vilniaus bomberio išpažintis“ – vienintelė 7 kartus iki gyvos galvos nuteisto buvusio samdomo žudiko V. Januškevičiaus išpažintis, nes ir ateityje jis pasiryžęs nešnekėti apie savo „nuopelnus“.

1998-ųjų liepą Vilniuje, savo namuose, suimtas V. Januškevičius po kelių belangėje praleistų parų sostinės kriminalistams ir prokurorams prisipažino, kad 1992–1998 metų laikotarpiu vienas arba su talkininkais nužudė net 13 žmonių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų