Romos vaizdai – kino ekrane

Sunku būtų rasti prancūzų filmą, kuriame nors akies krašteliu nebūtų matomas Eifelio bokštas. Kaimynystėje įsikūrę italai savo filmuose taip pat nevengia apgiedoti gimtinės grožio, ypač didelį dėmesį skirdami ant septynių kalvų įsikūrusiam amžinajam miestui Romai, rašo kelionių tinklalapis Makalius.lt. Kino klasikų darbuose pėdsaką palikęs miestas skendi ne tik turistų srautuose, bet ir yra viena geidžiamiausių filmavimo aikštelių kino kūrėjams. Romos grožiu savo darbuose žavėjosi Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Bernardo Bertolucci, Nanni Moretti, Giuseppe Tornatore, Roberto Benigni, Paolo Sorrentino ir daugelis kitų režisierių, šį miestą vadindami įkvėpimo šaltiniu ir Italijos širdimi.

Deja, daugelis šiuolaikinių kino kūrėjų, taupydami laiką ir lėšas, amžinąjį miestą vis dažniau keičia dekoracijomis filmavimo paviljonuose, tačiau tai – ne kliūtis šiandien paklaidžioti po Romą kino keliais.

Prakalbus apie kiną ir Romą, daugelis mintimis nuklysta į 1953-iuosius, kai dar ne itin žinomos aktorės Audrey Hepburn filme „Romos atostogos“ (angl. „Romain Holiday“) suvaidinta princesė Ana pabėgo iš rūmų ir, lydima žurnalisto (akt. Gregory Peckas), amžinajame mieste praleido bene įsimintiniausią savo gyvenimo dieną. Būtent šis vaidmuo Holivudo princesę pavertė pasaulinio garso žvaigžde, o Roma gavo vieną pirmųjų meilę jai prisipažįstančių filmų, pelniusį tris „Oskaro“ apdovanojimus (geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, kostiumai, vaidybinio filmo istorija) ir nominuotą dar septyniems (geriausias filmas, antrojo plano aktorius, dekoracijos, režisierius, montažas, operatoriaus darbas, scenarijus). Romos gyventojai mėgsta „Romos atostogas“ ir nemažai prisidėjo prie to, kad filmas taptų kultiniu. Apsukrūs suvenyrų pardavėjai jau daug metų siūlo filmo atributika puoštų smulkmenų, o „Romos atostogų“ atvirukų rasi beveik pas kiekvieną prekiaujantįjį suvenyrais ir daugelyje pašto skyrių.

Tačiau Roma – ne vien Audrey Hepburn, todėl šiandien jos gatvėmis pasivaikščioti kviečiame ne kaip turistus, o kaip kino mėgėjus, vieną po kito atpažįstant filmuose matytus objektus.

Prieš kelionę į Romą arba netrukus po jos siūlome pažiūrėti nors kelis garsiausio italų režisieriaus Federico Fellini filmus ir garsiąsias „Romos atostogas“ – miestas jums nušvis kitokiomis spalvomis, suteikdamas pažinimo džiaugsmą ir jausmą, kad pirštų galiukais palietėte pasaulinei kino raidai didelę įtaką padariusią Italijos kino istoriją, susirangiusią mieste ant septynių kalvų… Kalbėdamas apie savo 1972-ųjų filmą „Roma“ (it. „Roma“), režisierius F. Fellini miestą apibūdino taip: „Su nuostaba suvokiau, kad Roma man nepriklausė nei minutę. Dar daugiau – miestas pasirodė esąs kur kas labiau nepagaunamas ir nepasiekiamas negu anksčiau. Žinoma, ir kur kas labiau stebinantis bei patrauklus. Visai kaip moteris: tau atrodo, kad ji priklausė tau, kad viską apie ją žinai, tačiau susitikus vos po savaitės suvoki, kad tai – visai kita moteris, ne ta, kuri priklausė tau.“ Galbūt dėl Romos daugiaveidiškumo ir gebėjimo būti vis kitokia režisierius filmus „Roma“, „Saldus gyvenimas“ (it. „La Dolce Vita“), „Satyrikonas“ (it. „Satyricon“, 1969 m.) ir „Kazanova“ (it. „Il Casanova di Federico Fellini“, 1976 m.) filmavo ne tikrajame mieste, o panaudojęs jį primenančias dekoracijas, esančias jo taip mėgtoje kino studijoje „Cinecittà“, 1937-aisiais įkurtoje Benito Mussolini. Pastarasis, kaip ir Leninas, tikėjo, kad iš visų meno rūšių kinas yra ne tik svarbiausias, bet ir įtakingiausias.

Šiandien seniausią Europos kino studiją, nuo Romos centro nutolusią vos 9 kilometrai, gali aplankyti kiekvienas norintis. Už maždaug 20 eurų galėsite pamatyti čia esančias ekspozicijas ir maestro F. Fellini kėdę, filmo „Niujorko gaujos“, „Ben Huras“ ir kitų dekoracijas, Elizabeth Taylor ir Richardo Burtono filme „Kleopatra“ dėvėtus kostiumus, daug filmų rekvizitų ir apdovanojimų, taip pat, vaikščiodami muziejumi ir kino studijos teritorija, pabandyti pagauti feliniškąją Romos dvasią. Nepaisant pomėgio filmuoti paviljonuose, priešingai nei daugelis Romoje filmavusių režisierių, F. Fellini ėjo kiek kitokiu keliu – į savo filmus vieną po kito perkėlė ne žymiausius lankytinus miesto objektus, o Romos gyventojus. Garsiai šūkaujančius pro langus, emocingai gestikuliuojančius, neskubrius, trykštančius emocijomis ir meile gyvenimui. Tačiau maestro filmuose netrūko ir vietų, kurias būtų įdomu aplankyti. Viena jų – Termini traukinių stotis (Stazione Termini), kurioje iš traukinio ne sykį lipo F. Fellini herojai, atvykę į Romą. Nemažai feliniškųjų artefaktų yra aplink Žmonių aikštę (Piazza del Popolo) – čia rasite F. Fellini kavine laikomą „Kanova“, kurioje, sklaidydamas laikraštį, kino metras gerdavo rytinę kavą. Vos keletas minučių pėsčiomis nuo elegantiškos Žmonių aikštės ir prieš jūsų akis išdygs via Marguota gatvės 110-uoju numeriu pažymėtas namas, kuriame ilgus metus gyveno F. Fellini, jo sutuoktinė ir mūza Mazina. O tos pačios gatvės 51-uoju numeriu pažymėtame name buvo apsistojęs pagrindinis filmo „Romos atostogos“ herojus, kurio kambarį princesė Ana prilygino liftui. Kone kiekvienam turistui Romoje būtina aplankyti garsųjį, Romos imperijos laikus menantį Koliziejų (Colosseum), į kurį nuo savo namų stogo žvelgia tingiai hamake besisupantis, netrukus Lietuvoje pasirodysiančio filmo „Didis grožis“ (it. „La Grande Bellezza“) herojus, aukštuomenės pašiepti nevengiantis žurnalistas ir rašytojas Džepas Gambardella. 2010-aisiais buvo atverti Koliziejaus požemiai, pažymėję istorinį momentą – juose pirmąsyk leista apsilankyti kiekvienam norinčiajam. Būtent noras pamatyti įspūdingą statinį pagrindinę filmo „Romos atostogos“ heroję princesę Aną išviliojo į naktinę Romą.

Karališkojo etiketo nepaisanti princesė pabuvojo ir ant „kino veteranais“ galinčių vadintis Ispaniškųjų laiptų (Scalinata della Trinità dei Monti), vedančių Pinčo (Pincio) kalvos ir nuostabių jos sodų link. Jų apačioje lieka Ispanų aikštė (Piazza di Spagna) ir joje esantis Senos valties fontanas (Fontana della Barcassia), bene populiariausia susitikimų ir pasimatymų vieta Romoje. Būtent čia buvo filmuojama viena F. Fellini filmo „Sukčius“ (it. „Il bidone“, 1955 m.) scenų. Hipių nusėti ispaniškieji laiptai matomi ir kitame režisieriaus filme – 1972-ųjų „Roma“ (it. „Roma“). Be 138 laiptelius turinčio architektūros paminklo neapsiėjo ir „Romos atostogos“, kuriame keletą minučių trunkantį buvimą ant laiptų galima vadinti vienu ryškiausių juostos momentų. Stoviniuodama čia Audrey Hepburn herojė skanavo itališkų ledų (gelato), kurių paragaukite jau pirmąją kelionės dieną! Pusvalandis neskubraus ėjimo ir atsirandame šalia Trevi fontano (Fontana di Trevi), kartu su Poli rūmais (Palazzo Poli) sudarančio įspūdingą, masyvų ir didingą kompleksą, kiaurą parą apsuptą turistų. Teigiama, kad į fontaną įmetę monetą jūs būtinai grįšite į Romą, jei įmesite dvi, jūsų lauks romantiškas susitikimas, o trečioji garantuos netrukus įvyksiančias jūsų vestuves! Tad belieka išbandyti, ar tai tikrai veikia. Trevi fontanas gali didžiuotis esąs ne tik didžiausias, bet ir pelningiausias fontanas – teigiama, kad vyriausybinės organizacijos kasmet iš fontano ištraukia 30–700 tūkst. eurų!

Prie fontano šlovės ypač prisidėjo režisierius F. Fellini, sukūręs kultine tapusią erotinę maudynių fontane sceną filme „Saldus gyvenimas“ (it. „La Dolce Vita“, 1960 m.). Teigiama, kad vos šiam filmui pasiekus kino teatrus minios smalsuolių troško patys išbandyti maudynes fontane, tad netrukus po filmo pristatymo šalies vyriausybė visuomenei oficialiai uždraudė bet kokius bandymus ropštis į fontaną. Lankantis Romoje neprošal aplankyti vieną iš septynių Romą laikančių kalvų – Aventino, kur Santa Marijos Kosmedin bažnyčioje (Santa Maria in Cosmedin) rasite Teisybės lūpų (Bocca della Verità) statulą, atlikusią svarbų vaidmenį filme „Romos atostogos“. Čia pagrindinis filmo herojus princesei Anai papasakoja istoriją apie tai, kad įkišus ranką į Teisybės lūpas, pastarosios ją nukąs, jeigu žmogus yra melagis. Filmo sceną, kurioje Gregory Peckas herojus vaidina, kad statula nukanda jam ranką, aktorius sugalvojo ekspromtu, tiesiog filmavimo aikštelėje. Natūrali išgąsdintos Audrey Hepburn reakcija taip patiko režisieriui W. Wyleriui, kad pastarasis nutarė šią sceną panaudoti filme. Ant Aventino kalvos rasite Santa Sabinos (Santa Sabina) bažnyčią, prie kurios sienų glaudžiasi vienas seniausių sodų Romoje – Savelo parkas (Parco Savello). Būtent iš čia į Romą žvelgė pagrindinė F. Fellini filmo „Kabirijos naktys“ (it. „Le notti di Cabiria“, 1957 m.) herojė. Ir nors kartkartėmis žiūrint Romos imperijos laikus menančius filmus atrodo, kad jie iš tiesų filmuoti Romoje, visa tai – sumanių kino dailininkų darbas. Garsusis Ridley Scotto „Gladiatorius“ (angl. „Gladiator“, 2000 m.) buvo filmuojamas Maroke, legendinėje „Shepperton“ studijoje Londono pakraštyje ir tik sykį įžengė į Toskaną, o seriale „Roma“ (angl. „Rome“, 2005 m.) panaudotos kino studijos „Cinecittà“ dekoracijos. Garsiuose filmuose Romą atstoja filmavimo paviljonų dekoracijos, o į amžinąjį miestą vykstama tik filmuoti prie garsių turistų lankomų objektų arba tuomet, kai filmas yra meilės giesmė miestui (Woody Alleno „Į Romą su meile“ (angl. „To Rome with Love“), 2012 m.). Viena retų, beveik tik Romoje filmuotų išimčių bus spalio 4-ąją didžiuosiuose Lietuvos kino ekranuose pradėtas rodyti Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“, pristatytas šių metų Kanų kino festivalyje. Svaiginančiame, amžinojo miesto grožį šlovinančiame filme netrūksta feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, susipinančių su intelektualiomis diskusijomis. Romoje ir Toskanos apylinkėse filmuota juosta neretai vadinama gražiausiu metų filmu, tad belieka geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti. Vykime kartu po Romą klaidžioti kino keliais! Amelija Lučinskaitė