REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Indrė Anskaitytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Lietuvos požiūris į Holokausto problemas keičiasi, mano Holokaustą išgyvenęs Jehošua Šochotas, tačiau pastebi, kad keistų dalykų tebelikę.

„Kai buvome čia prieš dvejus metus, buvome nusipirkome kelių atlasą – aš ieškau vietovių, važiuoju į Rainius. (...) Apie žydus tame atlase nieko nėra, nors žydų ten – tūkstančiai. Man skaudu. Tame kelyje yra visi nurodymai, viskas – į Rainių kankinių vietą. Žydų žudynių vietą terodo stulpelis miške“, – sako J. Šochotas.

 – Gimėte ir augote Telšiuose. Mažesniuose miesteliuose Holokaustas prasidėjo žaibiškai, kaip Jūsų šeimai pavyko išsigelbėti?

– Gimiau beveik prieš 80 metų. Prieš karą spėjau baigti pirmą skyrių jidiš mokykloje. Paskui prasidėjo karas, Holokaustas. Mes likome Telšiuose. Pabėgome į kaimą, bet maždaug po poros savaičių buvome suimti ir išvežti į getą. Tai labiau priminė lagerį. Iš jo pabėgti iš esmės nebuvo labai sunku, tik bėda, kurgi bėgti, ką daryti toliau. Ūkininkams leisdavo išsivežti dirbti darbininkes iš geto. Pasirašydavo valdžiai, kad pasiima tokius ir tokius žydus ir paskui turėdavo juos grąžinti.

REKLAMA
REKLAMA

Mes vieną kartą buvome išvažiavę su mama. Darbinga buvo tik mama, man buvo aštuoneri metai, broliui – devyneri su puse. Iliuzijų niekas neturėjo, visi žinojo, kokia bus pabaiga, kad vieną dieną sunaikins ir tą getą. Žmonės ieškojo tokių vietų, į kurias būtų galima išvažiuoti oficialiai, bet kai ūkininkai gaus nurodymus grąžinti žydus į getą, buvo ketinama pradėti slapstytis. Mama su seserimi surado tokią vietą Kalnėnuose (tai kaimas į šiaurę nuo Telšių), ten buvome iki tos dienos, kol ūkininkui atėjo nurodymas grąžinti mus į getą.

REKLAMA

Į getą ūkininkas mūsų negrąžino. Ūkininkai pasiūlė krikštytis, ir 1941 m. Kūčių dieną mes, septyni žmonės, buvome pakrikštyti. Kai grįžome, mūsų laukė baltaraištis ir visus areštavo. Krikštyti, nekrikštyti – jam buvo nesvarbu. Jau vežė mus į Telšius, bet kažkokia moteris davė jam žiedą ar dar kažką, ir jis visus paleido. Tada mes pradėjome slapstytis.

– Slapstytis turėjote ilgą laiką, kiek šeimų teko Jums pakeisti?

– Penkiolika kartų. Poroje šeimų buvau po du kartus. Slapstytis nustojome 1944 m. spalio viduryje.

– Šiuo metu gyvenate Izraelyje, kada išvykote iš Lietuvos?

– Noras išvažiuoti į Izraelį buvo visą laiką. 1945 m., tuoj po karo, mamos sesuo susirado kažkokį vyrą – rumuną ar lenką. Šie žmonės karo metu atsidūrė Sovietų Sąjungoje, o po karo jiems buvo leista grįžti į savo šalį. Žydės ieškojo, už ko fiktyviai ištekėti, kad galėtų pasitraukti iš Sovietų sąjungos, tad mamos sesuo ištekėjo už šito vyruko ir įsisūnijo mano brolį.

REKLAMA
REKLAMA

Iš visos giminės Lietuvoje likau aš vienas su mama. Laikas bėgo, aš čia baigiau vidurinę mokyklą, paskui – politechnikos institutą. Nebuvo lengva išvažiuoti. 1969 m. su mama padavėme pareiškimą. Praėjo pusmetis, mamą išleido, o manęs su žmona ir vaikais – ne. Paskui atsirado ryšių, teko duoti kyšį ir mus išleido. 1972 m. gegužės 23 d. nusileidome Tel Avive. Laukė brolis, mama ir visi ten buvę giminės.

– Ilgą laiką gyvenate Izraelyje, ar sekate įvykius Lietuvoje?

– Visą laiką, kiek galiu, seku. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė atvykti į šalį, 1994 m. po ilgos pertraukos pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Koks jausmas aplankė grįžus į Lietuvą?

– Susijaudinimas... Didžiulis susijaudinimas... Čia turiu labai daug draugų. Ta tragedija, žinoma, baisi. Gyvenu su ja. Ką padarysi... Bet atvežu čia savo vaikus, aprodau visas vietas, pasakoju istoriją. Laukiu, kol jie taip suaugs, kad suprastų.

– Ar, Jūsų nuomone, keičiasi Lietuvos požiūris į Holokausto problemas?

– Man atrodo, keičiasi, bet yra tokių momentų, kad kartais būna truputį graudu ir keista. Kai čia buvome prieš dvejus metus, nusipirkome kelių atlasą – aš ieškau lankytinų vietų, važiuoju į Rainius. Kas atlase parašyta? Rainių žudymo vieta. O pažymėta Rainių kankinių žudymo vieta. Apie žydus tame atlase nieko nėra, nors žydų ten – tūkstančiai.

REKLAMA

Man skaudu. Tame kelyje yra visi nurodymai, viskas – į Rainių kankinių vietą. Žydų žudymo vietą terodo stulpelis miške. Jeigu nežinai, kur tai yra, nepasiklausęs vietinių gyventojų, net nerasi tų duobių. Tai man skaudu. Iš vienos pusės, galime rengti kongresus, tačiau iš kitos pusės, nežinau, turbūt yra kažkokios jėgos, ir viena tempia į vieną pusę, kita – į kitą.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų