Daugiau nei pusšešto tūkstančio kilometrų nuo Panevėžio per Vidurio Europą iki Adrijos jūros ir mėnuo kelyje – tokias atostogas pasirinko Kraštotyros muziejaus Restauravimo ir konservavimo skyriaus vedėjas Stanislovas Grubliauskas. Jis šį kelią įveikė dviračiu per kiek daugiau ne mėnesį.
Kelionė prasidėjo liepos 5-ąją nuo namų ir baigėsi toje pačioje vietoje rugpjūčio 10 dieną. Stanislovas Grubliauskas patraukė į Lenkiją, iš ten – į Slovakiją, toliau maršrutas driekėsi per Vengriją, Slovėniją, Italiją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, Makedoniją, Graikiją. Tada kelias pasuko atgal Lietuvos link per Makedoniją, Bulgariją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją.
Pirmais Stanislovo tikslas buvo nuvykti iki Adrijos jūros, nes per ankstesnes keliones jau buvau dviračiu pasiekęs Odesą, Juodąją jūrą.
„Maniau, jei seksis, galutinė vieta turėjo būti Dubrovnikas, esantis piečiausiame Kroatijos dalyje. Tačiau visai šalia ir Graikija, tad pamaniau: kodėl ir jos neaplankius“, – kaip sudarė kelionės maršrutą, prisiminė S. Grubliauskas.
Panevėžietis prisipažino, kad maršrutą pakeitė Kroatijoje – iš pradžių ketino aplenkti pajūrio kurortinius miestelius ir keliauti centrine šalies dalimi. „Tačiau čia daug kalnų, skirtingas reljefas, tad nusprendžiau važiuoti pajūriu“, – paaiškino turistas.
Keliautojas prisipažino, kad sudarydamas maršrutą pasižymėjo tik svarbiausias vietas, kas 50–100 kilometrų. „Juk neįdomu viską žinoti, reikia palikti vietos netikėtumams. Važiuojnat siurprizai garantuoti“, – tikino 53-ejų vyriškis.
Dviratis žavėjo nuo vaikystės
Dviratininkas nesinaudojo jokiais navigacijos prietaisais, kiekvienoje šalyje nepagailėdavo pinigų tos valstybės išsamiam kelių žemėlapiui.
Galbūt gali atrodyti, kad tokią kelionę reikia planuoti mažiausiai pusę metų, tačiau apie ją galvoti S. Grubliauskas pradėjo tik likus trims mėnesiams iki atostogų pradžios.
Vyras ne spontaniškai nusprendė taip atostogauti, jis jau dešimtą vasarą sėda ant dviračio ir patraukia į tolimą kelionę.
„Dviratis patiko nuo vaikystės, be to, tai pigus keliavimo būdas. Mindamas pedalus pamatai tokių dalykų, kokių niekaip neišvystum sėdėdamas prie mašinos vairo ar rinkdamasis kelionių agentūros siūlomą atostogų variantą“, – tikino Stanislovas. Jo nuomone, dviratis – labai kompaktiška, patogi transporto priemonė. „Galiu riedėti siauriausiu takeliu ar prireikus dviratį persikelti per nedidelį upelį“, – vardijo dviratininkas.
Parsivežė beveik trečdalį pinigų
S. Grubliauskas į kelionę pasiėmė porą tūkstančių eurų. Ši valiuta visoje Europoje pripažįstama ir niekur nekilo problemų ją keičiant į kitų šalių pinigus. Visos turėtos sumos neprireikė – 700 eurų panevėžietis parsivežė.
„Manau, išleidau nedaug, juk keliavau mėnesį ir pamačiau tiek šalių. Mano poreikiai kelionėje labai nedideli“, – savo taupumu džiaugėsi S. Grubliauskas.
Jis nakvojo tik palapinėje, turėjo miegmaišį, o nuo lietaus daiktus saugojo neperšlampama didžiulė prie dviračio pritvirtinta speciali kuprinė.
Jei manote, kad į tokią kelionę reikėtų leistis tik labai brangiu dviračiu, klystate. Stanislovo dviračio rėmui jau 20 metų, tik dalys keičiamos, o šią transporto priemonę perrinko pažįstami meistrai.
Važiuojant nė karto nekilo rūpesčių dėl didelių dviračio gedimų, tik sykį pirko padangą, nes senoji nebeatlaikė. „Rekomenduotina įveikus pusantro tūkstančio kilometrų keisti grandinę, žvaigždes, tačiau per visą kelionę to neprireikė“, – pasakojo Stanislovas.
Net 5711 kilometrų ir 100 metrų per 38 dienas – tokia kelionės statistika. Ji sunkiai suvokiama dviračiu nekeliavusiam žmogui.
Vidutiniškai per dieną panevėžietis įveikdavo pusantro šimto kilometrų. Tačiau kokį atstumą nuvažiuos, priklausydavo nuo oro sąlygų, kelio būklės ir reljefo.
„Mažiausiai numyniau 65 kilometrus, pavėjui, lygiame kelyje sukoriau 213 kilometrų“, – prisiminė S. Grubliauskas.
Lydėjo didžiuliai karščiai
Palapinė gelbėdavo nuo vabzdžių ir smulkių gyvūnų. Liepos mėnesį Vidurio Europoje vyravo didžiulis karštis, net ir naktį retai kada labiau atvėsdavo.
S. Grubliauskas neplanuodavo, kada keltis ir kada būtina sustoti nakvynei. „Juk atostogos, kada atsikeldavau, tada išmindavau. Kartais pusę nakties nemiegodavau dėl didžiulio karščio, net ir naktį temperatūra siekdavo 24–28 laipsnius šilumos.
Dieną neretai termometro stulpelis pakildavo iki 36 padalos. Kuo toliau nuo Slovakijos į pietus, tuo darėsi karščiau. Net 40, 45 ir 48 laipsnius užfiksavo dviračio termometras.
„Negailestinga buvo Makedonija, kartą sustojęs pavėsyje ėmiau fiksuoti temperatūrą. Rekordas – 53,7 laipsnio pavėsyje, tokiame siaurame tarpeklyje. Matyt, įkaitusios olos pulsavo tuo sunkiai pakeliamu karščiu“, – prisiminimais dalinosi S. Grubliauskas.
„Turiu taisyklę reikalingiausius daiktus įsidėti po du: pora peilių, žibintuvėlių, pasas ir asmens tapatybės kortelė. Telefonu stengiausi nesinaudoti. Visi artimieji, kolegos žinojo, kad esu išvykęs. Daugiau nesireklamavau: prisišnekėsi, nebenuvažiuosi, nepasieksi tikslo“, – ir po kelionės muziejaus darbuotojas nekalbėjo apie savo žygį.
Džiugino vietinių draugiškas
„Nutikti tokioje kelionėje gali bet kas. Visko yra buvę, – paslaptingai pasakojo S. Grubliauskas. – Stengiuosi labai neišsiskirti iš vietinių. Tiesa, visada važiuoju ryškia liemene apsirengęs, nesvarbu, karšta ar ne. Vakarais nevažiuodavau. Matydamas, kad saulė vakarop, ieškodavau nakvynės vietos“, – prisiminė panevėžietis. Pasak jo, palapinę skleisti teko ir soduose, ir miesteliuose, ir miške, ir kalnuose, ir jūros pakrantėje. Stanislovo tikinimu, niekada nepasitaikė blogų žmonių. Jei matydavo, kad dviratininkas nagrinėdavo žemėlapį, vietiniai prieidavo, parodydavo kelią, siūlydavo nakvynę.
„Tas žmonių geranoriškumas mane žavėdavo. Be to, juk dviratininkas – nepavojingas keliautojas, nekeliantis jokio įtarimo, todėl vietiniai drąsiai padėdavo.
Svarbu, kad gali reguliuoti tą bendravimą: kiek nori ir su kuo nori. Pasiūlydavo maisto. Pamenu, ne kartą norėdavau nusipirkti šiek tiek vaisių, tai už dyką prikraudavo dvigubai daugiau, nei man reikėdavo“, – dar šviežiais kelionės įspūdžiais dalijosi Stanislovas.
Jo mitybos racioną sudarė šaltas maistas. Pasak keliautojo, tai lėmė oro sąlygos, be to, kurti laužą ir ką nors virti užimtų daug laiko.
Prieš kelionę S. Grubliauskas domėjosi apie nusikalstamumą įvairiuose regionuose: „Sklando gandai, kad Šiaurės Albanijoje siaučia gaujos, kad Rumunijos pakelėse galima sutikti linkinčiųjų pikta, tačiau jokių incidentų nepasitaikė, – teigė dviratininkas. – Nebent vienas kitas, pravažiuodamas mašina, parodydavo negražų gestą, tačiau į tai kreipti dėmesį būtų kvaila.“
Stanislovas ieškojo tiesiausių kelių, vis dėlto maršrutas gana ilgas. S. Grubliauskas mena vieną kuriozą, kai Slovakijoje, nepastebėjęs ženklo, išvažiavo į magistralę. Po dešimties minučių prie jo prisigretino policijos mašina su švyturėliais. „Pareigūnai stebėjosi: ką, gal išprotėjai? Aš sakau, kad už kelių kilometrų pasuksiu į šalį. Tačiau policininkai manęs nepaleido, įsodino į mašiną ir pavežė tuos tris kilometrus iki artimiausio išvažiavimo. Jie buvo geranoriški ir man neskyrė baudos“, – šypsodamasis nuotykį prisiminė panevėžietis. Kaip tvirtino vyras, jam būtų grėsusi net pusantro tūkstančio eurų bauda.
Pusantros paros badas
Dviratininkas stengėsi vengti didelių miestų. Daug laiko atima įvažiavimas ir išvažiavimas, o ir naudos maža: kai kurios sostinės anksčiau aplankytos, architektūra žinoma, tad kuo nors nustebinti didmiesčiai Stanislovo negalėjo, todėl jo ten ir netraukė.
Fotoaparatą išsitraukdavo tik tada, kai pamatydavo unikalų vaizdą ar gražų gamtos kampelį.
„Po tokios kelionės žmogus praturtėji – imi kitaip suvokti pasaulį. Tokia patirtis yra didelis malonumas. Be to, kūnas tampa stipresnis. Tiesa, per pačią kelionę numečiau keturis kilogramus. Grįžus draugai juokėsi, kad per kelionę nieko nevalgiau.
Mityba, sakyčiau, buvo įdomi, didžiuliame karštyje vartojau vien skystą maistą.
Karštą dieną išgerdavau nuo vieno iki aštuonių butelių vandens, apie du litrus rūgpienio, kefyro ar geriamojo jogurto.
Vandens iš bet kur nesemdavau, nes buvo galima užsikrėsti kokia nors liga. Per pusryčius suvalgydavau dvi riekes duonos, pusę bandelės ir keliasdešimt gramų sūrio. Dieną pasistiprindavau vaisiais: vienu ar dviem bananais, ketvirčiu arbūzu ar sukrimsdavau keletą slyvų.
Vakare neatsispirdavau saldumynams – tokiems guminukams. Kartais sukirsdavau pusę pakelio, kartais ir visą. Tiesiog organizmas diktuodavo, ko jam trūksta“, – teigė S. Grubliauskas.
Tokių produktų pakakdavo šimtams kilometrų. Keista ir pačiam keliautojui, kad tiek nedaug jam tereikėjo. Dviratininkas niekada nestodavo pavalgyti pakelės užeigose, kavinėse ar baruose, net ir išgerti arbatos. Vyras sakė taip keliauti įpratęs.
„Atrodo, važiuoji ilsėtis, pasirinkimas didžiulis, gali nors ir keptą paršiuką užsisakyti, tačiau man užtekdavo pagrindinio keliautojų maisto – duonos ir sūrio“, – paaiškino.
Tačiau Bulgarijoje vyras netikėtai apsinuodijo. „Vakare, pamenu, pasistačiau palapinę, pasilenkiau. Susvaigo galva, tarsi būčiau girtas. Tuo metu buvau 1600 metrų aukštyje, oro temperatūra per porą valandų, kol pakilau į viršų, krito nuo 40 laipsnių karščio iki vos 10 šilumos. Be to, šaltinio vandens buvau atsigėręs. Viskas susidėjo ir taip keistai organizmas sureagavo.
Svaigo galva, pusę nakties negalėjau užmigti. Ryte savijauta nepagerėjo. Išsliuogęs iš palapinės pragulėjau visą dieną, badavau. Nevartoju jokių vaistų, net ir namie neturiu vaistinėlės. Taip ir pragulėjau tokiam gražiam ąžuolyne, kalnuose. Kelias buvo už kokių 50 metrų. Jei būtų galas, niekas taip greitai nebūtų radę, – šypsosi Stanislovas. – Po pusantro paros atsigavau, viskas gerai. Tai buvo vienintelė diena, kai nevažiavau.“
Smarvė užimdavo kvapą
Didžiausią įspūdį dviratininkui padarė Albanija ir Rumunija. Šiose šalyse daugiau išlikusios etninės kultūros, jos nėra paveiktos Vakarų pasaulio įtakos, yra nemažai senų pastatų, skiriasi papročiai.
„Albanija pribloškė savo nešvara. Tik atsiradau pasienyje, ir iškart elgetos, čigonai. Pirma mintis: gal aš Afrikoje? Privažiuoju pirmą kaimelį, o pakelėse nudvėsę gyvūnai, upėse – šiukšlės. Toks pamazgų dvokas! Vanduo balkšvas“, – stebėjosi S. Grubliauskas.
Dviratininkas klausė vietinių, kodėl taip gyvenantys. Jam atsakė, kad taip yra įpratę, viskas gerai. Dar nustebino, kad albanai vandens visai netaupo. Pakelėse vyras rasdavo begalę puspilnių plastikinių butelių vandens.
Apie kiekvieną šalį dviratininkas galėtų ilgiausiai papasakoti, kiekvienas kraštas savitas, kaip ir jo žmonės. Stanislovas į tokius žygius leidžiasi vienas. Jam taip geriau, nereikia prie nieko taikytis.
Paklaustas, kurios šalies gamta jį labiausiai sužavėjo, S. Grubliauskas atsakė, kad nėra nieko gražesnio už gimtąjį kraštą.
Norintiesiems išbandyti tokią kelionę dviračiais Europoje, keliautojas rekomenduoja pradėti nuo nedidelių žygių po savo kraštą.
Linas JOCIUS
