Viskas. Iki rugsėjo vidurio išjungiu televizoriaus garsą. Vaizdas tegu lieka, bet garso, ypač per sporto varžybas, taip taip, per Europos vyrų krepšinio čempionatą, man nieku gyvu neprireiks.
Kam tas kamuolio bumbsėjimas, kai už lango ankstyvas kalendorinis ruduo su savo gėrybėmis. Kam tas nereikalingas nervų tampymas, pramestų baudų, klaidų, nerealizuotų šimtaprocentinių progų skaičiavimas, kai lauke gęsta saulė ar pamažu gelsta medžiai.
Kam išvis reikalinga ta šurmuliuojanti rudeninė krepšinio karštligė? Juk duonos duos ruduo, o žaidimų? Žaidimų – Jonas Kazlauskas ir jo magiškasis dvyliktukas.
Gerai skaičiuojantis Jonas įsitikinęs, kad senas arklys vagos negadina, tad į Europos krepšinio čempionatą jis išvyko su laiko patikrintais šauliais, kartu pakvietęs Mindaugą Kuzminską ir Donatą Motiejūną.
Jie kol kas nėra uostę rimtesnių krepšinio mūšių parako. Ko tikėtis iš šių vyrų? Geriausia nesitikėti nieko, nes tuomet nebus dėl ko nusivilti.
Grupės etapą ši komanda perkops. Jei sėkmingai susiklostys dvikova su Serbija ir pavyks nepaslysti ant makedonų pamestos bananų žievės, J. Kazlausko kariauna užims pirmą vietą grupėje, nes latvius, bosnius ir juodkalniečius įveikti turi bet kuriuo paros metu.
Antrame etape bus sunkiau, bet į grupės ketvertuką, garantuojantį vietą ketvirtfinalyje, rinktinė prasimuš. Toliau – kaip Dievulis duos, tiksliau, kaip senoji kariauna sužais. Ar susikalbės aikštėje, ar bus užtikrinti dėl kiekvieno metimo, ar bus tie, į kuriuos didžioji dalis Lietuvos ir mano garsiai rėkiantis kaimynas tądien bus sudėję didžiąsias viltis ir lūkesčius, norus pakartoti 2003 metų auksinę istoriją...
O paskui – ketvertas. Dvejos rungtynės, dvi pergalės ir auksas ant kaklo. Arba ne. Mintis užkariauti Europą, kaip ir prieš dvejus metus, teks trumpam pamiršti. Tąkart namie lietuviai neįveikė ketvirtfinalio barjero ir liko tik penkti. Tačiau tai buvo tąkart, tuomet, seniai seniai, o šiemet – jau kita istorija.
Krepšininkai baudas mėto šiek tiek geriau nei aš (jie bent pataiko į lanką), tačiau vis dar nemoka pralaimėti ir ant menčių guldo tik tas ekipas, kurių šalyse krepšinis nėra pagrindinė sporto šaka. Kai kur ji išvis nepatenka į trejetuką.
Žaidėjai daugiau dėmesio skiria asmeniniams, o ne komandiniams veiksmams, ir kartais susidaro įspūdis, jog šūkis „Mes – už Lietuvą“ yra tik dalis tos masinės, nelabai kuo, išskyrus aklą tikėjimą, pagrįstos euforijos pradžia.
Matėte, kaip vos išnešėme sveiką kailį kontrolinėse rungtynėse su Suomija ar Gruzija? O tas vienintelis pralaimėjimas kontroliniame mačų cikle graikams ir paskutinės kelios mačo minutės parodė, kad rinktinė tik formuojasi ir Slovėnijoje jos žaidimas gali būti neprognozuojamas. Kol kas ekipos žaidimo kokybė priklauso nuo jos lyderio Lino Kleizos.
Kol kas kito žaidėjo, kuris įkvėptų komandą, nėra. Vieni per seni, kiti dar jauni ir neturi psichologinio tvirtumo. Jie gali vieną dieną nudžiuginti, o kitą – priversti verkti, kai to mažiausiai tikiesi.
Va todėl ir išjungsiu televizoriaus garsą. Nenoriu girdėti nei kaimyno keiksmų, nei džiaugsmingų šūkių.
